Laimė. Paprasta kaip stiklinė šokolado...

Šokoladas / Joanne Harris [2012 Knygų iššūkis]

 

Tiek svajojau, tiek seilę varvinau dėl šios knygos… o pasirodo – per daug tikėjausi.

Vis neapleido jausmas, ar tik aš čia nežaidžiu žaidimo „rask 10 skirtumų“  nuo anksčiau skaitytos ir taip patikusios, taip skaniai susivalgiusios knygos „Ledinukų bateliai“.  Visgi tikėjausi kažko dar stipresnio, skanesnio,  ir nesitikėjau, kad tai tebus tas pats šokoladas, tik įvyniotas į kitą pavadinimą… . Gal gi tikrai neįmanoma pakartoti pirminio įspūdžio? O gaila…

Kaip pati autorė yra teigusi apie šią knygą – tai „pieniškas šokoladas‘, o  „lediniai bateliai“ buvo netgi 70-ties procentų, matyt, šis procentų skirtumas ir paveikė skaitymo malonumą.

Visgi knyga nėra neįdomi! Veiksmas vyksta pakankamai lėtai, tvarkingai, apskaičiuotai, apgaubtas įvairių šokoladinių gėrybių kvapais, skanumynų grožiais, kurių net nematant užsinori ir pavydi veikėjų liežuviams pojūčių. Man pasirodė, kad autorė turi talentą bet kokią situaciją prilyginti maisto ragavimui :)

Knygoje dvelkia tas pats neramus vėjas, kyla ta pati kažko artėjančio nuojauta, kažko laukimas, paslaptingas tamsusis vyras kelia neaiškią baimę. Susipina neįprasta draugystė. Taip pat nuostabus mamos ir josios „svetimšalės“ mažosios dukters ryšys. Kartojasi ir raudonas akcentas – nuo raudonų batelių čia jie „persikraustė“ į besiplaikstantį raudoną sijoną.

Nuostabiai subtiliai atskleistas ir pagrindinės veikėjos, vietos pasaulyje, ir, matyt, savo gyvenime nerandančios, gebėjimas žmones paveikti per jų skonių receptorius: ji tiesiog puikiai nujaučia jų silpnybes, akimirksniu suvokia kokio skonio šokoladą, su kokiais prieskoniais jiems pasiūlyt, kad suminkštint, pradžiugint ar pavergt širdis, nuvyti liūdesį ar sustiprinti valią, padėti apsispręsti. O dar tie nuostabūs, aplinkinius gluminantys, bet tuo tik dar labiau viliojantys šokoladinių gėrybių pavadinimai! Tarp nuolatinio šokolado formavimo, gaminimo, įsiterpusi naujų narių įsiliejimo į seną bendruomenę problema. Naujai atvykusi moteris su vaiku – tiesiog nėra priimama į saviškių tarpą. Paprasčiausia dėl to, jog ji nusižengia jų susikurtoms gyvenimo taisyklėms, „peržengia jų nubrėžtą liniją“, yra ne tokia kaip jie, drįsta tūrėti ir reikšti savo kitonišką požiūrį į pasaulį, yra ryški ir matoma, netgi - drįsta  neit į bažnyčią!

Ryškus „kiaulės“ tūnojimo kiekviename žmoguje vaizdavimas: net ir kunigo siela, pasirodo neišvengiamai yra aptaškyta „kiaulės purvais“. O tai, kad nesilankai bažnyčioje – nereiškia, jog savo sieloje nesi pasistatęs savosios, kurioje tyliai kalbiesi su savo Dievu, kurioje sugebi išlaikyti tikėjimą ir viltį ateitimi, kurioje semiesi stiprybės, kurioje taip pat skamba varpai,

Besidomėdama šokoladine autore, aptikau įrašą, kuriame  J. Harris atskleidžia savo 101-ą tiesą: pasirodo, ji nėra tokia didelė šokolado mėgėja, kokia jos romanų skaitytojams galėtų pasirodyti :) Ji yra prisidėjusi prie dviejų kulinarių knygų parašymo. Autorė, nemėgsta kavos, tačiau dievina kofeiną; yra apsėsta muzikinio teatro spektaklių; visą laiką norėjusi „pakeliauti“ po kosmosą; o vonioje ji skaito S. Kingą ir vis dar laukia audiencijos pas Popiežių! Kartą ji pietavo su Ray‘jumi Brabury ir buvo taip susijaudinusi, kad negalėjo ištarti nei žodžio, o dar ir apsipylė ašaromis! O žinote kokią pravardę ji turėjo mokykloje? Ji buvo tiesiog „varlė“!

Per metus yra išleidžiama po vieną jos knygą, tačiau tai nereiškia, kad ji per metus parašo po knygą. Be to – jos knygos nėra leidžiamos pagal jų parašymo eiliškumą.

Jai visai nepatinka Johnny Depp‘as, filmavęsis pagal jos romaną kurtame filme „Šokoladas“; J. Harris prisimena, kaip labai nejaukiai pasijuto, kai J. Depp‘as jai pasakė tai žinąs :)

Jos hobiai tiesiog neeiliniai: vagiliauti, prašinėti, dykinėti, ką nors brązginti, vilioti dvasininkus, bei tiesiog ardyti nusistovėjusias sistemas. Taip pat jai patinka gluminti, maištauti, kerėti. Tik tokia spalvinga asmenybė ir gali taip užburiančiai sudėlioti savo romanų herojų gyvenimus!

 Šokoladinės mintys:

Didžiųjų žmonių meilės laiškai

Ar gyvename romantikos mirties amžiuje?

Ar esame „barbarai, praradę tikėjimą pačia meile ir gebėjimą ją išreikšti žodžiais“?

Kaip ir pastebėta knygoje – nereikia būti literatūros genijais, norint parašyti bei nusiųsti savo mylimajai/jam meilės laiškutį. Ir nesvarbu, kad popieriuje kruopščiai išraitytas raides šiais laikais pakeičia telefoninės žinutės ar elektroninio pašto laiškučiai. Vis vien: parašyti tai, ką jaučiame, išlieti širdies virpesius į malonių žodžių su bangomis susisiejančių į drebančius sakinius – reikia ryžto, tam tikro susikaupimo ir .... aišku – begalinio amžiais žmones nerimti verčiančio jausmo...

Į knygą sudėti beveik keturiasdešimties žinomų žmonių laiškai. Beje – visi laiškai rašyti vyrų, nei vieno nėra parašyto įsimylėjusios moters savo mylimajam, nors iš laiškų turinio, galima numanyti, jog ir silpnoji lytis atsakydavusi laiškais, tačiau jų šioje knygoje nepateikiama. Taip pat pateikiami laiškai, rašyti to paties vyro skirtingoms moterims. Dar stebėtis vertė ir faktai, kad daugumai šių laiškų autorių buvo lemta išgyventi skyrybas, patirti neištikimybę, bei, kad patys nevengė meilužių glamonių... Rodos, jog įsimylėti buvusios mylimosios seserį, vedybų guolį pašildyti kitos moters jausmais ar toleruoti meilės trikampį – taip pat nieko išskirtinio...

Be to, pasirodo, buvę atvejų, kai skyrybų prašyta todėl, kad vyras, už kurio dvaro muzikantė ištekėjusi, pasirodo, besanti persirengusi našlė! Šiai muzikantei, bei karalienės Marijos favoritei, kuri, po tokios kurioziškai nesėkmingos santuokos daugiau neištekėjo,  dramaturgas Viljamas Kongrivas (William Congreve,) rašė tokius nuostabius žodžius:

„Jeigu netikite mano liežuviu, klauskite mano ir savo akių. pasižiūrėjusi sau į akis pamatysite, kokios jos žavios; pasižiūrėjusi į manąsias išvysite, kad turiu širdį, kuri jose atsispindi. [...] visas pasaulio žavesys sutelktas į jus“.

Aš turbūt numiriau ir atsidūriau kalorijų rojuje... Ledinukų bateliai / Joanne Harris

Su malonumu perskaityta knyga. Ir ne tik. Tai lyg dovanėlė Kalėdų proga. Nors  Kalėdos šiuo atveju  aplankė mane gerokai anksčiau – saulei šildant apglėbus mielą knygą pajūry... Jausmas „turbūt numiriau ir atsidūriau kalorijų rojuje“ atitiko mano jausmus beverčiant ledinukų batelių puslapius. Tiesiog įsimylėjau aprašomą šokolado krautuvėlę... Ir iki šiol ieškau ir svajoju apie tokią savo mieste.

Miela knyga, nors fantastika, burtai, užkalbėjimai ar kerai nekelia susižavėjimo... Pati autorė, kalbėdama apie šią knygą, teigia, jog tai  - ne magija, o  nepaprastas užuojautos ir gerumo jausmas, dalykas žmonėse, kurį mes vadiname žavumu. Ir vis dėl to visuose knygos puslapiuose esančiai magijai yra "racionalus" paaiškinimas: „tai magija, jei norite, kad ji būtų. Jei ne - jūsų pasirinkimas.“

Nors turinys ir knygoje besiblaškanti ir ieškanti tinkamos progos pasirodyti paslaptis, nesukėlė „širdy bangų“, bet knyga, matyt, tikrai pakerėjo/apžavėjo raudonais lediniais bateliais, išreiškiančiais veikėjų charakterius, bei nuostabiu, mintis „kutenančiu“ šokolado kvapu.

Kalbėdama apie „Šokolado“ tęsinį „Ledinukų batelius“ (kurie originalo kalba skamba „Lollipop Shoes“), autorė pasidalina „paslaptimi“, jog Šokoladas buvo pieniškas, tuo tarpu Ledinukų bateliai – net 70-ies procentų!

Neskaičiau Šokolado. Ir nemačiau... Neskaičiau „išdalinto“ apelsino... Ir nežinau ar noriu... ar verta... Iš vienos pusės – gero nebūna per daug, iš kitos – bijau sugadinti ant liežuvio galo užsilikusių saldžių knygos prisiminimų... Dar kiek luktersiu. Gal – Kalėdų, kai šalčio sukandžioti pirštai norės apsikabinti karšto šokolado puodelį, kad širdyje apsigyventų šiluma... O prie vieno malonumo – karšto šokolado (ar šio saldžiai karčiojo gėrio bet kokiame pavidale) puikiai įsilies (lyg grietinėlė) ir kitas – skaitymo malonumas... Tikiuosi ir laukiu... Ir jau dabar taip norisi šilumos, gautos visais įmanomais būdais.

Mintys:

Kortų namelis, taip kruopščiai statytas, subyrėjo nuo vieno vienintelio žodžio. 

...ji įsipila dar punšo, ir gvazdikėliai kvepia taip, kad pasijunti palaidotas gyvas, ir skonis – it ankštinių pipirų, uždarytų ugnimi... 

Kaina už širdies troškimus yra tavo širdis. Gyvenimas už gyvenimą. 

Vis negaliu atsistebėti, kaip tokios smulkmenos gali šitaip žeisti širdį: pamirštas bučinys, išmestas žaislas, nebenorima pasaka, susierzinimas veidelyje, kur kadaise spindėjo šypsena.... 

... jei pragare nėra piktesnės raganos nei paniekinta moteris, tai žemėje nėra baisesnio žmogaus už apgautą raganą. 

... gera prisipažinti pačiai, kad kai kurių dalykų paprasčiausiai neįmanoma vertinti protu; kad meilės nepasirinksi; kad kartais negali pasislėpti nuo vėjo...

Vaikai – tai peiliai. Jie to nenori, bet pjauna. 

    

Štai kas blogiau už viską – niekas. Nėra prasmės; nėra idėjos; nėra demonų; nėra dievų. Mes mirštam ir po to nėra nieko. Visiškai nieko.