Ar gyvename romantikos mirties amžiuje?
Ar esame „barbarai, praradę tikėjimą pačia meile ir gebėjimą ją išreikšti žodžiais“?
Kaip ir pastebėta knygoje – nereikia būti literatūros genijais, norint parašyti bei nusiųsti savo mylimajai/jam meilės laiškutį. Ir nesvarbu, kad popieriuje kruopščiai išraitytas raides šiais laikais pakeičia telefoninės žinutės ar elektroninio pašto laiškučiai. Vis vien: parašyti tai, ką jaučiame, išlieti širdies virpesius į malonių žodžių su bangomis susisiejančių į drebančius sakinius – reikia ryžto, tam tikro susikaupimo ir .... aišku – begalinio amžiais žmones nerimti verčiančio jausmo...
Į knygą sudėti beveik keturiasdešimties žinomų žmonių laiškai. Beje – visi laiškai rašyti vyrų, nei vieno nėra parašyto įsimylėjusios moters savo mylimajam, nors iš laiškų turinio, galima numanyti, jog ir silpnoji lytis atsakydavusi laiškais, tačiau jų šioje knygoje nepateikiama. Taip pat pateikiami laiškai, rašyti to paties vyro skirtingoms moterims. Dar stebėtis vertė ir faktai, kad daugumai šių laiškų autorių buvo lemta išgyventi skyrybas, patirti neištikimybę, bei, kad patys nevengė meilužių glamonių... Rodos, jog įsimylėti buvusios mylimosios seserį, vedybų guolį pašildyti kitos moters jausmais ar toleruoti meilės trikampį – taip pat nieko išskirtinio...
Be to, pasirodo, buvę atvejų, kai skyrybų prašyta todėl, kad vyras, už kurio dvaro muzikantė ištekėjusi, pasirodo, besanti persirengusi našlė! Šiai muzikantei, bei karalienės Marijos favoritei, kuri, po tokios kurioziškai nesėkmingos santuokos daugiau neištekėjo, dramaturgas Viljamas Kongrivas (William Congreve,) rašė tokius nuostabius žodžius:
„Jeigu netikite mano liežuviu, klauskite mano ir savo akių. pasižiūrėjusi sau į akis pamatysite, kokios jos žavios; pasižiūrėjusi į manąsias išvysite, kad turiu širdį, kuri jose atsispindi. [...] visas pasaulio žavesys sutelktas į jus“.
