Liepsnojantis smėlis / Zoë Ferraris

[2012 Knygų iššūkis]

Pirmasis autorės romanas, 2008 laimėjęs Los Angeles Times Book Prize bei Amerikos bibliotekų asociacijos premiją. Beje, man lietuviškasis knygos pavadinimas malonesnis, nei tiesiog "Finding Nouf".
Gal per daug tikėjausi iš šios knygos, tačiau iš tiesų skaičiau ir laukiau pabaigos, tiksliau – laukiau kol perskaitysiu ir galėsiu imtis kitos knygos… Rodos, aprašoma istorija tikrai įdomi, tačiau kažko man pritrūko… Gal kažkokio tempo, gal intriga kažkur „užklimpo“ toj dykumoj, gal nesu tokia akyla, kad pastebėčiau smėlio smiltimis užpiltus pėdsakus ar nesu tokia kantri, kad išlaukčiau, kol akys apsipras su sunkiai, ar veikiau paprastam žmogui neįmanomais pastebėti pėdsakais smėlyje… Šalies papročių bei tradicijų, bendravimo ypatumų  nemažai atskleidžiama per beveik detektyvinę istoriją ir tai – bene geriausia knygos dalis man. Tačiau – tai tikrai ne ta knyga, kuri ilgam paliks pėdsakus manyje, tiesiog: papūs vėjas ir užbers jos puslapius smiltelėmis…
Knygoje aprašoma situacija – nėra vien išgalvota istorija, autorė rėmėsi sava patirtimi, gyvendama Saudo Arabijoje. Ji buvo ištekėjusi už dykumų klajoklio-beduino, turinčio arabų ir palestiniečių kraujo. Susituokusi Amerikoje, gyventi persikėlė į Saudo Arabiją, kur gyveno didelėje arabų ir palestiniečių giminėje, pirmą kartą įsileidusioje amerikietę į savo šeimą. Pati patyrė šios šalies tradicijas, griežtas šeimose vyraujančias taisykles, požiūrį moterų atžvilgiu.
Moterys, šioje šalyje, turėdamos viską (vyrų nuomone), iš tiesų – neturi nieko, ko jos pačios nori… Negelbėja jokie turtai, jokios brangenybės, papuošalai, daiktai ir panašiai, tiesiog jos gyvena be veiklos, per dienų dienas renkasi svetainėje ir .. nieko neveikia… Jos pakankamai turtingos ir joms nereikia dirbti, jos aprūpintos „viskuo“, jos per daug atribotos nuo visko – apskritai nuo aplinkinio pasaulio, viskas už jas apspręsta, suplanuota, jaunikis joms išrinktas, suderėtas, kraitis – paruoštas, pažadai – irgi pagal tradicijas visoms beveik vienodi, joms priskirtas vairuotojas, jei panorės į parduotuvę, joms priskirtas apsauginis, kuris jas saugos nuo vyrų akių už namų sienų; vienintelis jų rūpestis – ištekėti ir susilaukti vaikų. Apribojimas yra ir fizinis – jos paslepiamos už juodo „maišo“, tradicinio moterų rūbo, kuriame tik akims palikta vietos, tačiau ir akys visada turi būti nuleistos! Nevalia žiūrėti tiesiai kam į akis, o ypač – vyrui. Ir niekam nerūpi moterų mintys, norai, troškimai, gal netgi didesnės galimybės ar netgi – pasiekimai gyvenime. Labai užkliuvo knygoje apibūdinimas, kad Nufa „nebuvo eilinė pabėgusi nuotaka“. Ji – neeilinė pabėgusi… Tai reiškia, kad pabėgusių nuotakų yra daug… ir – vis daugėja. Nes jas galima pavadinti „eilinėmis“ pabėgusiomis… Tos šalies tradicijų požiūriu – tai vakarietiškojo pasaulio neigiama įtaka, neigiama ta prasme, kad moterys „užsinori“ kažko daugiau, nei ištekėti ir auginti vaikus! Ir ima ir pabėga, tačiau tai bet kokiu atveju baigiasi ne į gera pabėgusiosioms…
Tradiciniai moterų suvaržymai, rodos, vyrus turėti palikti „laisvesnius“, tačiau tos pačios tradicijos pakankamai smarkiai varžo ir vyrus: kadangi moterys, anot religijos policijos, iš prigimties yra „nešvarios“, tai vyras, pamatęs moterį be šydo, taip pat tampa nešvarus, ir jam reikia atlikti apsivalymo apeigas ir pasimelsti… Taip pat nevalia pamatyti ir moters rankų, ar kulkšnių… Ir žiūrėti tiesiai į ją – nevalia… 

Na, kaipgi išgyventi nesusipurvinus tokiame pasaulyje, kur aplink – šitiek nešvarumų?! Taip ir teka gyvenimas: vienų – slepiantis po šydu, kitų – stengiantis nepastebėti, to, kas slepiama. Tačiau ir po vienų, ir po kitų kaukėmis, t. y. po šydais ir po nuleistais žvilgsniais, ir tarp penkių dienos maldų atsisukus į Meką, vis vien kaupiasi „nepadorios“ mintys, jausmai, ar net – geismai!

Po šydais paslėptos ir maldomis „išpirktos“ mintys:

Už auksinių grotų. Aš gimiau hareme / Choga Regina Egbeme

„Mano mažas pasaulis, suramstytas iš baimių ir skausmo, kurį viltimis ir maldomis bandžiau išsaugoti nuo sugriuvimo, [...] subyrėjo į šipulius“
...   ...   ...  

Keturiasdešimties su viršum metų nelaiminga, ištekėjusi, bet besijaučianti vieniša, moteris vyksta su vyru į Afriką. Ir ten netikėtai atranda savo gyvenimą, savo laimę ir.... saugumą. Knygoje aprašomas „saugumas“ man niekaip neįsivaizduojamas ir nesuvokiamas: (ar) saugu tapti 33-iąja žmona šeimynoje, kurioje tavo išrinktasis išlaiko 48 žmonas ir 76 vaikus? Kokių „galių“ (kitaip niekaip negaliu rasti paaiškinimo) turi tūrėti vyras, kad pavergtų europietę moterį, kad pavergtų taip, jog ji sutiktų gyventi hareme, dalintis (tiesiogine prasme) savo vyru, savo gyvenimu su kitomis žmonomis (kurių čia visa „armija“), susitaikyti su daugpatyste, kuri paprastai europiečių šeimose yra netoleruojama... Arba kitas klausimas – koks tada turėjo būti jos gyvenimas su savo vokiečiu vyru, kad ryžtumeis „panirti“ į tokį tolimą, sunkiai įsivaizduojamą, visiškai skirtingą gyvenimą? Ir kokį gyvenimą savo vaikams nulemia tokios mamos, kurios savo noru patekusios į haremą, gimdo vaikus, kur „nenaudinga“ dukra turi begalybę „sesių“, kai nemato savo tėčio mėnesiais, nes „tėtušis buvo visiems, bet nė vienam grynai asmeniškai. Jo gyvenimas buvo per didelis mūsų asmeninėms problemoms“, o mamas turi kelias? „Aš visada maniau, kad visos šeimos yra tokios didelės kaip mūsų. Kartais mūsų būdavo daugiau kaip šimtas. Be to, aš buvau įsitikinusi, kad kiekvienas vaikas turi po dvidešimt motinų - arba bent moterų, į kurias galėtų kreiptis „Mama". Ir kad kiekviena iš tų mamų rūpinasi visais vaikais.“

Kabulo kregždės / Yasmina Khadra

Patraukė nuostabiai vaizdžiu aplinkos aprašymu. Apima nustebimas, kai po vaizdingų, neįprastų ar net neįtikėtinų apibūdinimų, palyginimų, žodžių junginių,  išaiškėja, jog taip nuostabiai aprašoma vieta yra… dykinė - tuščia vieta, nederlinga žemė, „plikuma”, visiška lyguma.

„Aplinkui - neregėta dykynė. Atrodo, ji apsinuogino vien tam, kad pabrėžtų pakrikimą, apėmusį žmones, įspraustus tarp žvirgždo ir pragariškos kaitros. Daiktais teikęsi prasikalti reti žalumos ruoželiai nežada prasiskleisti; jų sudegusios žolės sutrupa net nuo menkiausio virpesio. Upės, tos gigantiškos bevandenės hidros, nyksta savo sujauktose vagose, be suakmenėjusių vidurių, daugiau neturėdamos ko pasiūlyti karščio dievams.”

 „Toli toli, prie pat horizonto, viesulas kėtoja klostuotą apdarą lyg transo apimtas raganius, šokantis traukulin­gą šokį. Jo isterija neįstengia net nupurtyti dulkių nuo dviejų sukalkėjusių palmių, styrančių danguje it pakaruo­klio rankos. Nežmoniškas karštis sugėrė menkučius oro dvelktelėjimus, kuriuos traukdamasi užmiršo pasiimti su­triuškinta naktis.”