Jei būtų įmanoma mintimis sustabdyti širdį...

Paslaptingoji moteris

Anna Ekberg (iš tiesų po šiuo slapyvardžiu slepiasi du garsūs Danijos rašytojai Anders Ronnow Klarlund ir Jacob Weinreich)

Alma littera, Vilnius / 2017

Iš pradžių tai buvo lengvas meilės romanas. Neįpareigojantis, apsuptas vandenyno bangų, nedidukės kavinės ryto kvapų, dviejų žmonių ramios meilės... Tokia idilė tęsiasi kokius 60 knygos puslapių. O toliau... Kuo toliau – tuo baisiau. Iš pradžių galvoji, kad panirimas į užmarštį yra baisu, kad sunku, neįprasta gyventi neatsimenant kas esi, kai nepažįsti nei savo sutuoktinio, nei vaikų. Bet pasirodo, kad knygos autorių fantazijai tai dar buvo tik įsibėgėjimas. Toliau seka dar kraupesnė žinia pagrindinei herojei, kuriai net prie savo tikrojo vardo reikia pratintis: jos šeima pažymėta kraujomaiša!

Ir tai – dar ne viskas. ...

Šio trilerio skaitymas lyg nirimas gelmėn – pradžioj malonu, smalsu, vėliau tamsu ir vis baugiau, o dar toliau – begalvoji kiek dar tamsybėse slypi baisybių ir kaip pasiekus dugną saugiai išnirt paviršiun nepritrūkus oro....

Šis trileris priverčia knaisiotis po svetimų žmonių smegenis. Kokios baisybės jose dar gali slėptis?

P.S. nerekomenduočiau skaityti dailininkams.....

Tikrovę reikia dozuoti mažutėmis porcijėlėmis ir kąsneliais. p. 70

Kaip keista. Apie tai, ką puikiai prisimena, pasakoti negalima. O apie tai, ko visai nepamena, jie kalbasi ištisai. [...] Vien tik tai, ką ji užmiršo. p. 115

Vis tiek ji beveik visą laiką miega. Miega? Ne, ji būdrauja, panirusi į save pačią. Jei būtų įmanoma mintimis sustabdyti širdį, jau būtų sustabdžiusi. p. 221

Helenė nustebusi nutyla. Iš kur tokie žodžiai? Negi ji čia pat viską išgalvoja? O gal tie prisiminimai tikri? Velnias žino. Dabar jai svarbiausia tik tai, kad jos gražieji, jos nekalti vaikeliai – kraujomaišos aukos. Kad santuoka, meilė, intymus gyvenimas – visa paremta apgaule, apgaubta paslaptimi. p. 223

Na, bet yra kaip yra. Kaip bus, taip, štai šitaip ir dirbu. Daugelis mano, kad viską kruopščiai susiplanuoju. Tikra tiesa, man patinka valdyti padėtį. Bet valdymas labiausiai pasireiškia tada, kai viską paleidi. Kai pasitenkini tuo, ką turi. p. 349

Keista, kad tas gyvenimas, kurį ji gyveno, kai nieko neprisiminė, ir buvo pats tikriausias. p. 382

Tyrą vaiko pasaulį užgožusios suaugusiųjų piktžolės

Tyrą vaiko pasaulį užgožusios suaugusiųjų piktžolės 

Gėlių kalba / Vanessa Diffenbaugh.

 Vilnius: Alma littera, 2012.332 p.

 Gal ir tas, kuris pats augo netrokštamas, nemylimas, prie nieko neprisirišęs, 

- gal ir tas gali skleisti meilę kaip ir visi kiti. (320p.)

Gyvenimo piktžoles dar labiau brandino savo šaknis mažoje ir trapioje mergaitės širdyje, kai suaugusieji savo veiksmais tik dar labiau skatino nepasitikėjimą jais, bei kurstė nepasitikėjimą  ir abejojimą savimi...

Knyga apie besislepiančią nuo pasaulio Viktoriją, kuri savo gyvenimą praleido vaikų namuose. Kiek įtėvių gali turėti vienas vaikas? Įtėviai vienas po kito atsisako mergaitės. Mergaitė yra nesugyvenama, ne tokia kokios jie tikėjosi. „Sunkus“ vaikas  - taip apibūdinama Viktorija. O nuo ko ji tapo tokia -  niekas nesiaiškina, niekam neįdomu. Svarbu dar iki dešimties metų ją kam nors „iškišti“, t. y. surasti jai įtėvius, nes, jei jos niekas nepriims, tai ir jos socialinė darbuotoja bus tokia pati netikusi, kaip ir mergaitė. Tai – tik pareiga, tai tik gailestis, o ne meilė...

Dar nesulaukusi dešimties Viktorija jau žino ką padaryti, kaip elgtis, kad įtėviai jos atsisakytų. Atrodytų – visų globos namų vaikų svajonė turėtų būti persikelti į šeimą, į savus namus. Tačiau ši mergaitė to nenori. Ji visomis išgalėmis slepiasi nuo pasaulio, nuo dėmesio, nuo žmonių, o ypatingai – nuo prisilietimų: „Vaikystėje aš vemdavau nuo žmonių artumo: nuo prisilietimo arba grėsmės, kad kas prisilies. Užtekdavo, kad įtėviai palinkę virš manęs imtų grūsti neklusnias rankas į rankoves, kad mokytojos plėšdamos man nuo galvos kepurę pernelyg ilgai užlaikytų pirštus mano susivėlusiuose plaukuose, - ir pilve prasidėdavo nevaldomi spazmai.“ (188p.) Jau nuo pat mažumės jai tiesiog įdiegta, jog ji – nenorimas vaikas, nemylima, nepageidaujama. Tuo tikėdama taip ir subrandino save, tokia ir tapo. Tokia ji išorėje – kieta, šiurkšti, grubi, o viduje, kaip ir visos gyvos būtybės: trokšta šiltų jausmų, trokšta įsikniaubti kam į petį ir būti guodžiama, trokšta mylėti ir būti mylima.

Tokios patirties turintis vaikas – ypač  stiprus: tokį sunkų, nepavydėtiną gyvenimą gyvena, išgyvena ir sugeba nenužmogėti. Savaip... Įsitraukus į kiautą, ir tik didelių pastangų dėka po truputį iš jo išlenda ir ima pasitikėti pasauliu. Pamatyti „spalvotą“ gyvenimą, išreikšti jausmus padeda gėlių kalbos žinojimas.

"Neapykanta gali būti ir aistringa, ir šalta; gali kilti iš nepatikimo, bet gali ir iš baimės. 

Jei aiškiai man pasakytum, ką jauti, padėčiau tau rasti tinkamą gėlę, kuria perduotum 

savo žinią." (88p.)

 Mergaitė tiek pripratusi slėpti, neparodyti savo jausmų, kad ir gėlėmis išsakyti jausmai prieinami ne visiems, o tik tokią pat kalbą išmanantiems žmonėms. Ši knyga man tik patvirtino mintį, jog kiekvienam žmogui šiame pasaulyje yra tik jam vienam skirta „antroji obuolio puselė“. Viktorijos sutiktas mylimasis savo jausmus atskleidė ir josios pažino tik gėlių kalbos dėka. "Net ryto vėsoje kakta rasojo nuo prakaito, o aš pati buvau sustirusi nuo susižavėjimo, labiau primenančio siaubą. Metų metus mano gėlės su žinia buvo sėkmingai ignoruojamos, ir toks bendravimo būdas man buvo patogus. Aistra, ryšys, nesutikimas ar atmetimas – nieko negalėjai ištarti žodžiais, kad nesulauktum atsako. Bet vienintelė amalo šakelė viską pakeitė – jeigu davėjas išties supranta jo reikšmę." (68p.) Taip pat – dėka begalinio kantrumo. Keistokas vyro vaidmuo šiame meilės romane. Vyras man pasirodė toks tylus, išlaikytas, ramus, nuolankus, be galo kantrus. Gyvenimą priimantis kaip būtinybę, visiškai neskubantis kažko keisti, o išlaukiantis savo „progos“.... Tiesiog priima tai, kas likimo jam priskirta, emocijas rodydamas vienu gėlės stiebeliu ar visa puokšte....

Nors skelbiama, jog ši knyga – 2011-ųjų metų „Džeinė Eir“, Ch. Bronte papasakota meilės istorija man žymiai įtaigesnė ir įsimintinesnė.

Šiame gėlių kalbos internetiniame puslapyje galite išsirinkti iš kelių siūlomų e-atviručių su gėlėmis, kurių reikšmės yra pateiktos (anglų k.), ir užrašę keletą žodžių nusiųsti kitam.

Gėlėmis perteiktos mintys: 

Dabar aš suaugusi ir mano ateities viltys paprastos: būti vienai ir kad mane suptų gėlės. Dabar atrodė, kad pagaliau gausiu ko noriu. (26p.)

Ankstyvais rytais galvodavau, į kurį vaiką būčiau buvusi panašiausia, jeigu būčiau turėjusi mamą, kuri kas rytą būtų vedusi mane į mokyklą. Įsivaizduodavau save klusnią, o ne užsispyrusią, greitą šypsotis, o ne paniurusią. Kažin, svarstydavau, ar vis tiek taip pat mylėčiau gėles, vis tiek trokščiau vienatvės? Neatsakomi klausimai verpetais sukdavosi kaip vanduo aplink šaknis laukinių pelargonijų, kurias aš dažnai ir gausiai laistydavau. (30p.)

Tartum vis iš naujo žiūrėtum siaubo filmą ir niekada netaptum atsparus baimei

 Tartum vis iš naujo žiūrėtum siaubo filmą ir niekada netaptum atsparus baimei

Į tamsiausią kampą / Elizabeth Haynes

Kaunas: Jotema, 2012. 414 p.

400 puslapių be atokvėpio.... Iš pradžių – palengva įsibėgėjant, o toliau – lyg nuo kalniuko su sugedusiais stabdžiais. O jausmas kad nebeužtenka sėdėti prie vairo – mašiną valdau nebe aš. Baigtis neišvengiama, tik tesinori kuo greičiau pasiekti papėdę... Ir beveik nebesvarbu kas ir kaip – svarbu kad baigtųsi...

Istorija pasakojama tada ir dabar principu. Įvykiai pamažu artėja vienas prie kito. Artėja taip, jog pagaliau turėjau atidžiau stebėti datas.

Kiek galime pasitikėti artimu, mylimu? Kiek aistra mus valdo? Kam teikiame pirmenybę – meilei ar aistrai, nepaisant savinaikos? Kiek moteris gali pakęsti prievartą? „Klausiau savęs, ką jis toliau darys. Šiuo metu jau maniau, kad negalima vis dar jo bijoti. Skaudindavo mane taip dažnai, kad šis kartas buvo beveik įprastas įvykis. Jis darėsi vis išradingesnis ir surasdavo naujų būdų, kaip mane žeminti.“ (293 p.) Kai mylimas vyras pirmą kartą panaudoja jėgą, tai yra toleruojama kaip tam tikra grubaus sekso forma. Tačiau po truputį tokie potyriai perauga iš mielo ir abiems priimtino (ar – pakenčiamo moteriškajai pusei) žaidimo, ir tampa smurtu. Tačiau ar šioje situacijoje nėra kalta pati moteris? Jei buvo galima smurtauti-prievartauti vieną kartą, tai kodėl vyras jau nebegali dar ir dar ir dar kartą? Ir kodėl galima pateisinti prievartą alkoholio kiekiu kraujyje, o kai kraujas nebėra „atskiestas“ šiais „laipsniais“, tik tada pradedama įžvelgti tendenciją smurtauti ir dar su pasimėgavimu: „O dar blogiau, kad nuo jo neatsidavė alkoholiu. Šįsyk nė nebuvo girtas, net neturėjo tokio pasiteisinimo.“ (314 p.) Ar nereikėtų tokiems sekso aistruoliams jau iš pat pradžių parodyti ribas, bei kas yra toleruojama ir .... bėgti kuo toliau ir neatsigręžti?

Pasakojama istorija moters, kuri kenčia nuo mylimo vyro. Dėl meilės iš jos pusės man nėra labai aišku: iš kai kurių epizodų knygoje labiau panašu tik į aistrą, į sekso partnerio troškimą. O juk meilė – tai ir bendravimas, ne vien lova. O bendravimo forma tarp šių žmonių jau beveik nuo pradžių yra ne kokia – savininkiškas vyras visiškai kontroliuoja moterį. Iš pradžių gal tai priimama kaip pavydas, nenorėjimas „dalintis“ sava moterimi su kitais ar pan., tačiau netrukus tai perauga į gąsdinančią fanatišką viso gyvenimo kontrolę su agresija ir smurtu. „Jis visada klausia, ar ketinu būti kur nors ne savo vietoje, ar man yra kokie nors posėdžiai – žino mano darbo grafiką geriau už mane pačią.  [....] Jis tiksliai žino, kiek mano automobilis nuvažiavęs kilometrų ir kiek mylių yra nuo namų iki darbo ir atgal. Man nevalia nukrypti nuo maršruto. [...] Nemėginau dėl nieko jam pasipriešinti. Žinau, kad tai negerai. Žinau, kad jis visiškai mane kontroliuoja. Faktas, jog visa tai žinau – tai mano asmeninis savotiškas maištas. Jis nežino kas dedasi mano galvoje. Nežino, kad aš ieškau progos pabėgti ar kad suprantu, jog galiu pamėginti tik kartą. Jis mane užmuš, žinau, kad užmuš, jeigu tą dalyką sugadinsiu.“ (274-275 p.)

Stengiamasi atskleisti kodėl moterys nepalieka smurtaujančių mylimųjų. Tokios situacijos visuomet būna sudėtingos. O šioje viską apsunkina smurtautojo profesija bei jo sugebėjimas žavėti aplinkinius. Žavėti tiek, kad net nuoširdžiausios aukos draugės nebetiki šio romano heroje: „Ar žinote, kas buvo užvis blogiausia? Ne sėdėti ten, tame kambaryje, ir laukti, kol jisai sugrįš ir mane nužudys. Ne tai, kad mane mušė, ne skausmas, net ne tai, kad prievartavo. O tai, kad po to niekas, net geriausia draugė manimi netikėjo.“ (238 p.)

Būti su mylimu smurtautuoju – pavojinga gyvybei, nebūti – nepavyksta;  

išeiti – neįmanoma,  pabėgti – rizikinga. 

Likę randai sieloje visiškai tapatūs randams, paliktiems ant kūno. Moteris galiausiai pasiekia tokią stadija, kai jau nebesvarbu fizinė ir psichinė kančia, kai padėtis yra tokia bloga, jog suvokimas, kad gali būti nužudyta – vos ne geriausia išeitis iš šio gyvenimo aukos rolėje: „Keisčiausias dalykas: nors širdis daužėsi, nors pykino ir svaigo galva, jaučiausi keistai rami. Atpažinau tą jausmą: tai – siaubinga neišvengiamybė. Lygiai taip pat jaučiausi, kai jis pastarąjį kartą rengėsi mane nužudyti.“ (390 p.)

 

Manau, jog autorė, dirbanti policijos surinktos informacijos analitike, galėtų parašyti dar ne vieną panašią istoriją, paimtą iš realių šeimų, realių santykių, užfiksuotų policijos protokoluose... Ir dėl to belieka tik apgailestauti: kad ir kokia knyga įdomi bebūtų – romano įkvėpimo šaltinis visiškai nepateisinamas realioje visuomenėje, kurioje gyvenu aš, kurioje gyveni tu, kurioje gyvena šalia esantis žmogus... Ir nėra visiškai jokių garantijų kuris iš šios trijulės bus auka, kuris – užpuolikas, o kuris – angelas sargas... 

 

Tamsių kampų mintys:

"Visada maniau, kad moterys, kurios skriaudžiamos nenutraukia artimų ryšių, tikriausiai kvailos. Galų gale juk turi ateiti akimirka, suvokimas, kad viskas pakrypo blogai ir kad tu staiga pradedi bijoti būti su savo partneriu – ir kad tikrai atėjo laikas jį palikti. Išeiti ir neatsigręžti atgal, visada taip maniau. Kodėl turėtum pasilikti? Be to, per televiziją mačiau moteris, duodančias interviu žurnalams, sakančias tokius dalykus: „Tai nėra taip paprasta“, ir visada manydavau: taip, tai yra visai paprasta – tiesiog pasitraukti, tiesiog išeiti.

Ir be tos suvokimo akimirkos, akimirkos, kuri man jau praėjo, dar atsirado naujas suvokimas: išeiti – vis dėlto ne toks paprastas pasirinkimas. Aš tai išmėginau ir padariau klaidą, pasikviesdama jį atgal. Tai, kad buvau vis dar įsimylėjusi jį, tą švelnią, pažeidžiamą dalį, tebūnančią kažkur giliai jo viduje, reiškė tik ne visą tiesą: taip pat slėgė siaubinga baimė dėl to, ką Li galėtų padaryti, jeigu kuo nors jį išprovokuočiau.

Kalbėti jau reikia nebe apie išėjimą. Kalbėti reikia apie pabėgimą.

Apie išsigelbėjimą." (235-236 p.)

" .... saga yra tik saga. Ji nieko nereiškia. Pasaulis pilnas raudonų daiktų...."  (299p.)

"Norėčiau atsikratyti to jausmo. Ne baimės, kad kurią nors dieną jis galėtų ateiti manęs – tuo neabejoju. Ne jeigu jis sužinos kur aš esu, o kada." (302 p.)