... tau truputį vėžys…

 ... tau truputį vėžys…

Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos
John Green. - Vilnius : Alma littera, 

2013. - 268p. 

Neprisimenu kada tiek verkiau skaitydama knygą. 

Knyga - New York Times bestseleris, žurnalo redaktorių buvo pavadinta „velniškai arti genialumo“. 

„… žmonių paliekamos žymės dažnai esti randai.“ (p. 265) 

Pasakojama paauglių, susitikusių vėžio paramos grupėje, trumpo gyvenimo, bet Gyvenimo Su Vėžiu, istorija. Pagrindinė autoriaus mintis kuriant knygą, buvo parodyti kaip  elgiamės su kitais, kai esame išsigandę, kaip baimė įtakoja žmoniškumą kitų atžvilgiu.

Nors romane stengiamasi fizinį skausmą, širdies skausmus, ligas, nusivylimus, mirties alsavimą į akis, pateikti per juokus, man nebuvo linksma. Man buvo liūdna ir skaudu. Skaudu, kad iš tiesų daug žmonių, kurių kūnas savyje augina (lyg augintinį) vėžį, sielomis yra daug stipresni ir už sveikiausius žmones. Juokingas liūdnos istorijos pasakojimo variantas… Tik juokingas – ne toks, kad juoktumeis, o toks, kad verktumei šypseną pamatęs ten, kur tikėtis – mažai dingsčių... O ir pajuokavimai – tai lyg lazda, kuria stengiame atsiremti begriūdami, lyg gelbėjimosi ratas skęstančiajam. Turbūt žiauriausias, skausmingiausias knygoje yra tas juokas pro ašaras, tas bandymas paversti ligą juokais, apgauti ateitį šmaikštumu, o mirtį - šypsniu…. Bet iš tiesų – tai savotiškas bandymas apsaugoti artimuosius – kad tik jie nematytų tavęs verkiančio, kenčiančio, sielvartaujančio. Apsaugoti mylimus žmones, sergantiesiems vėžiu yra tokia svarbi pareiga, jog jie geriau pasirenka vienatvę, pasirenka nebendravimą, uždarumą, kad tik kuo mažiau žmonių liktų įskaudinti. Saugo aplinkinius nuo savęs lyg nuo oru plintančios užkrečiamos ligos; ligos, kuri užkrečia skausmu ir neviltimi, bei nusivylimu. 

Tačiau – Meilei ir Vėžys ne Kliūtis! Tai įrodo romano jaunuoliai, susipažinę palaikymo grupėje, esančioje pačiame Jėzaus Širdyje Tiesiogine Prasme. Kai  užtikrinto veikimo Granata įsimyli kitą Granatą; kai žiūrėti į lubas sukastais dantimis reiškia stiprybę; kai, už parankės vesdamas apakusį draugą gali pasijusti sveikiausiu žmogumi tarp aplinkinių; kai suorganizuoti savo paties laidotuvių repeticiją yra visai nebloga mintis; kai drąsinančiai mirštančiam draugui sakai, kad: „Aš ir nelaikau tavęs mirštančiuoju. Tik manau, kad tau truputį vėžys.“ (p. 189);  kai Viltis – tai tik žodžiais aprengta Mirtis…

 Gaunančiųjų Vėžininko Privilegijas, mintys:

„Pasaulyje tik vienas dalykas bjauresnis už mirtį nuo vėžio, kai tau šešiolika, - ogi turėti vaiką, kuris miršta nuo vėžio.“ (p. 15)

„Šį rytą nuvažiavau į kliniką ir chirurgui sakau, kad verčiau būsiu kurčias negu aklas. O tas sako: „Nieko neišeis“, tada aš jam sakau: „Cha, suprantu, kad nieko neišeis, bet noriu paaiškinti, jog mieliau būčiau kurčias, o ne aklas, jei turėčiau galimybę rinktis, bet, kaip suprantu, neturiu“, tada jis sako: „Ką gi, gera žinia tai, jog nebūsi kurčias“, aš jam į tai: „Dėkui už paaiškinimą, kad nuo akies vėžio neapkursiu. Man labai pasisekė, jog mane teiksis operuoti toks proto bokštas kaip jūs.“ (p. 21)

„Yra keletas būdų, kaip tiesiogiai neklausiant nustatyti apytikslę išgyvenimo perspektyvą. Aš pasinaudojau tradiciniu:

-          Mokyklą lankai?

Paprastai tėvai pasiima vaiką iš mokyklos, jeigu mano, kad jis tuoj mirs.“ (p. 28)

Pasiruoškit evakuoti sielą.... Kas blogiau – pragaras ar niekas?

Kovos klubas  / Chuck Palahniuk

Vilnius: Tyto alba, 2001. 230p. 

Pasiruoškit evakuoti sielą

Kas blogiau – pragaras ar niekas?

Ko gailiesi nepadaręs prieš mirtį? 

Kai nežinai ko nori, galiausiai darai tai, ko nenori

[2013 knygų iššūkis] 

 

Knyga sunki. Ir purvina. Ir kruvina. Ir brutali. Ir netramdomai agresyvi.

Ir visą tai jauti kone fiziškai, jau nekalbant apie emocijas knygos skaitymo metu... O ir po perskaitymo norisi kažko gaivaus, šviesaus, ar į ramų horizontą akis paganyti, kad nusipurtytum visus tuos priskretusius negatyvius jausmus, mintis... Turbūt galima pasitikrinti savo nervus, šaltakraujiškumą – ištempsi knygą iki paskutinio sakinio ar ne...

Kova, tiksliau – muštynės tarp vyrų, prilyginama psichoterapijai. Ar fiziškai išliejant savo emocijas kitam į veidą tėra vienintelis kelias pagydyt savo sielą? Ar tada, kai nosis ir šonkauliai yra sulaužyti, kai veidrodyje neatpažįsti pats savo veido, kai kraujai taškosi – ar tada širdis tampa ramesnė? Ar reikia būti mirštančiu, kad sulauktum iš kitų dėmesio? Ar sukurti kažką gero įmanoma tik prieš tai sugriovus tai, kas jau yra sukurta? Ir dar viena knygoje paliesta skaudi tema - ar moterų išauginti berniukai tampa nepilnaverčiais vyrais?

Satyrinis siaubo romanas, parašytas iš nusivylimo.... Ar pats nusivylimas nėra negatyvus jausmas? Pasipiktinimas prieš pačią satyrą? O kova – kas tai: žmogaus silpnybė ar yda? Ar tai, kad nebijai stoti į kovą, negalvoji apie tai, kas bus po jos, terodo kad nebijai pašaipų, bei kad neesi silpnas ir gebi kovoti su trūkumais (savo ar visuomenės)?

 „Kovos klubas“ autoriui gimė po to, kai jo knyga „Nematomi monstrai“ nebuvo leidėjų priimta, palaiminta išvysti šviesą. Tada Charles Michael Palahniuk nusprendė kaip atsaką leidėjams parašyti tokią knygą, dėl kurios išleidimo net jis pats abejotų... Ironiška – Kovos klubas buvo priimtas išleidimui!

Pirmoji kovos klubo taisyklė – nekalbėti apie kovos klubą. Antroji – tokia pati.

Papasakoti apie šią knygą  man be galo sunku. Man ji kėlė daugiau klausimų, nei atsakymų.

"Po kovos viskas likdavo neišspręsta, bet tai nebebūdavo svarbu" (57p.)  - tokia gyvenimo filosofija mane tik dar labiau baugina ir neramina.

Galbūt kiekvienas beskaitant pasiims iš jos tai, kas jam aktualu, tai, ko jam tą gyvenimo akimirką prireiks, ir galbūt kiekvienas beskaitantis supras ją vis kitaip: pasipriešinimą prieš visuomenę, prieš normalumą; kaip stipriausiųjų išlikimo kovą; kaip vadovėlį kaip pasigaminti sprogmenis ar muilą; kaip kliedesius; kaip psichoterapijos kryptį; kaip realybę, ar kaip sapnus, nežinant kada esi jau prabudęs...

Kumščiais paskelbtos mintys:

Senas posakis: visuomet nužudai tą, kurį myli, - savaime suprantama, tiesa, jei skaitytum ir iš kito galo. (11p.)

Verkti lengva, kai suvoki, kad kiekvienas, kurį myli, tave atstums arba mirs. Laikui išrikiavus visus ilga eile, kiekvieno galimybė išgyventi lygi nuliui. (15p.)

Pažvelgęs į sudaužytą, persirpusį vaisių, kuriuo virto mano veidas, galėjai pamanyti, kad aš jau nebegyvas. (17p.)

Taip jau būna, kai kankina nemiga. Kaip blyšku viskas atrodo – tik kopijų kopijos kopija. Nemiga atriboja: tu negali nieko paliesti, ir tavęs paliesti niekas negali. (20p.)

Tuo metu visi esam užsiėmę: sūpuojam savo sielos kūdikius. (22p.)

Netekti bet kokios vilties reiškė laisvę.

... viena minutė tobulybės verta tavo pastangų. Akimirka – tai daugiausia, ko galima tikėtis iš tobulybės. (33p.)

Trys norai, banalybė ir kodėl moterų galūnės šąla….

Trys norai / Barbara Delinski

 

Ar norit … pinigų? Jachtos? Princo (ant balto/juodo žirgo)? Atostogų? Kelionės? Studijuoti? Dirbti? Auklės? Merė Popins tiks geriausiai! Juk apie tai svajojat? Apie tai ir dar apie daug dalykų, dauguma kurių būtų galima įvardinti kaip „tradicinius“, „visuotinius“, „bendrus“ žmogiškajai prigimčiai. Gal kai kurie įvardijami labiau abstrakčiomis sąvokomis, gal kiti – labiau sukonkretinti, suskaičiuoti ir apskaičiuoti, o gal jūs iš tų – kurių noras tik jūsų vieno, ir esat giliai įsitikinęs, jog dar nieks šio noro neišreiškė? Tikrai?  Ir vis dar prisigalvojame naujų, kai pučiame žvakutes ant torto, kai giedromis rugpjūčio naktis gaudome krentančias žvaigždes, kai pasižadame naujų metų pirmąją sekundę būtent šiemet praleisti ypatingus metus…

Prieš paimant knygą domino būtent kokie gi tie norai, na, juk kiekvienas juos turime :) Slepiame giliai širdyje arba reiškiame kiekvienai progai pasitaikius, o gal - tikslingai, kryptingai, susikaupus siekiame jų išsipildymo… 

Romano veikėjos norai - labai greit nuspėjami. Tik vienas – toks „sudegintas“, „ant karštųjų“ išreikštas. Na, toks lyg netyčia išsprūdęs, bei lyg kokie spąstai norų išsipildymo tikrumui patikrinti…

Super saldus romanas…. Kurį skaitant erzino tobulas vyras, tobula meilė, tobuli santykiai, tobuli jausmai, tobuli kaimyniniai santykiai, tobulo vyro tobulas elgesys tobulai moteriai netobuloje gyvenimo situacijoje….

Jei labai norint įžvelgti kažką daugiau, nei tik romano saldumą – galima pradėt galvot apie tai, jog kiekvienoje situacijoje yra galimi keli variantai ir keli požiūriai į ją. Čia apie kylantį klausimą – visgi tie norai – išsipildė, ar…? Kokie santykiai tarp logikos ir atsitiktinumo? O „pats pačiausias“ dalykas šiuose puslapiuose – mintis apie galimybę pajusti palaimą tada, kai pasijunti laisvas jausti ir elgtis taip, kas aplinkinių nuomone, nėra visiškai protinga. Kitaip sakant: suteikta galimybė būti pačiu savimi ir šios galimybės pilnavertis išnaudojimas…. Taip pat ir laisvės pajutimas įsipareigojant… Ir dar viena mintis, nuskambėjusi kiek keistai, neįprastai: noras tūrėti mylimo vyro kūdikį įvardijamas kaip moters godumas…

Stebuklais tikėti ar netikėti – kiekvieno asmeninis pasirinkimas…. Kaip ir tikėjimas…. Kaip ir tikėjimas pomirtiniu gyvenimu…. Trijų norų išsipildymu...

Tačiau sprendimų, kurie skatina tobulėti, priėmimas– gerbtinas ir sveikintinas!

 

Mintys:

Aš numiriau. Tačiau tai dar nebuvo man skirtas laikas. Todėl buvau sugrąžinta ir gavau dovanų. Galiu panorėti, kad išsipildytų trys mano norai iki vėl mirsiu. Tai lyg kompensacija.

  

Jūsų gražios pėdos. Gražios sustirusios pėdos.

Moterų šiluma sutelkta apie širdį, todėl jų galūnės šąla.

Stiklinis paukštis / D. Jazukevičiūtė

Skausmo, kančių ir daugybės „po oda įvarytų dyglių” kupina knyga.

Herojė yra nubausta gyvenimo išniekinimu ir laikinu pamišimu.

Po siaubingo išgyvenimo moteris siekia atskirti save nuo aplinkinio pasaulio ar patį atgrasų pasaulį amputuoti nuo savęs „lyg kokią gangrenavusią koją”. 

Aprašomas pasaulis yra toks baisus (po konkretaus įvykio), jog herojė renkasi tarp savanoriškos mirties ir tolimesnio gyvenimo išprotėjus. Moteris jaučiasi  ne tik išniekinta, pažeminta, praradusi orumą, bet ir lyg išskrosta, ir vietoj sielos teturinti didžiulį draskantį, niekur nepradingsiantį skausmą. Kančios sieloje laikas matuojamas kitaip:

„nesvarbu, ką rodo laikrodis ar kalendorius - kančia visada trunka amžinybę.”

Iš vienos pusės yra telkiamos pastangos kaip pabėgti nuo įkyrių, nepaliekančių minčių, o iš kitos - noras susidoroti, susigyventi su patirta nuoskauda, ir blaškymasis tarp galėjimo bei noro užmiršti bei atleisti.

Ar įmanoma atsikratyti viena nuodėme, darant kitą? Ar įmanoma savo skausmą ir kančią  perkelti  kaltininkui? Ar tavo gyvenimą subjaurojusio žmogaus kančia palengvins tavąją?

Tačiau žvilgsnis į pasaulį per bepročio, laikinai pamišusio žmogaus prizmę, vis dėl to leidžia suvokti, jog „kartais mažas trupinėlis laimės yra svarbesnis  už visą laimės kalną“.