Tyrą vaiko pasaulį užgožusios suaugusiųjų piktžolės

Tyrą vaiko pasaulį užgožusios suaugusiųjų piktžolės 

Gėlių kalba / Vanessa Diffenbaugh.

 Vilnius: Alma littera, 2012.332 p.

 Gal ir tas, kuris pats augo netrokštamas, nemylimas, prie nieko neprisirišęs, 

- gal ir tas gali skleisti meilę kaip ir visi kiti. (320p.)

Gyvenimo piktžoles dar labiau brandino savo šaknis mažoje ir trapioje mergaitės širdyje, kai suaugusieji savo veiksmais tik dar labiau skatino nepasitikėjimą jais, bei kurstė nepasitikėjimą  ir abejojimą savimi...

Knyga apie besislepiančią nuo pasaulio Viktoriją, kuri savo gyvenimą praleido vaikų namuose. Kiek įtėvių gali turėti vienas vaikas? Įtėviai vienas po kito atsisako mergaitės. Mergaitė yra nesugyvenama, ne tokia kokios jie tikėjosi. „Sunkus“ vaikas  - taip apibūdinama Viktorija. O nuo ko ji tapo tokia -  niekas nesiaiškina, niekam neįdomu. Svarbu dar iki dešimties metų ją kam nors „iškišti“, t. y. surasti jai įtėvius, nes, jei jos niekas nepriims, tai ir jos socialinė darbuotoja bus tokia pati netikusi, kaip ir mergaitė. Tai – tik pareiga, tai tik gailestis, o ne meilė...

Dar nesulaukusi dešimties Viktorija jau žino ką padaryti, kaip elgtis, kad įtėviai jos atsisakytų. Atrodytų – visų globos namų vaikų svajonė turėtų būti persikelti į šeimą, į savus namus. Tačiau ši mergaitė to nenori. Ji visomis išgalėmis slepiasi nuo pasaulio, nuo dėmesio, nuo žmonių, o ypatingai – nuo prisilietimų: „Vaikystėje aš vemdavau nuo žmonių artumo: nuo prisilietimo arba grėsmės, kad kas prisilies. Užtekdavo, kad įtėviai palinkę virš manęs imtų grūsti neklusnias rankas į rankoves, kad mokytojos plėšdamos man nuo galvos kepurę pernelyg ilgai užlaikytų pirštus mano susivėlusiuose plaukuose, - ir pilve prasidėdavo nevaldomi spazmai.“ (188p.) Jau nuo pat mažumės jai tiesiog įdiegta, jog ji – nenorimas vaikas, nemylima, nepageidaujama. Tuo tikėdama taip ir subrandino save, tokia ir tapo. Tokia ji išorėje – kieta, šiurkšti, grubi, o viduje, kaip ir visos gyvos būtybės: trokšta šiltų jausmų, trokšta įsikniaubti kam į petį ir būti guodžiama, trokšta mylėti ir būti mylima.

Tokios patirties turintis vaikas – ypač  stiprus: tokį sunkų, nepavydėtiną gyvenimą gyvena, išgyvena ir sugeba nenužmogėti. Savaip... Įsitraukus į kiautą, ir tik didelių pastangų dėka po truputį iš jo išlenda ir ima pasitikėti pasauliu. Pamatyti „spalvotą“ gyvenimą, išreikšti jausmus padeda gėlių kalbos žinojimas.

"Neapykanta gali būti ir aistringa, ir šalta; gali kilti iš nepatikimo, bet gali ir iš baimės. 

Jei aiškiai man pasakytum, ką jauti, padėčiau tau rasti tinkamą gėlę, kuria perduotum 

savo žinią." (88p.)

 Mergaitė tiek pripratusi slėpti, neparodyti savo jausmų, kad ir gėlėmis išsakyti jausmai prieinami ne visiems, o tik tokią pat kalbą išmanantiems žmonėms. Ši knyga man tik patvirtino mintį, jog kiekvienam žmogui šiame pasaulyje yra tik jam vienam skirta „antroji obuolio puselė“. Viktorijos sutiktas mylimasis savo jausmus atskleidė ir josios pažino tik gėlių kalbos dėka. "Net ryto vėsoje kakta rasojo nuo prakaito, o aš pati buvau sustirusi nuo susižavėjimo, labiau primenančio siaubą. Metų metus mano gėlės su žinia buvo sėkmingai ignoruojamos, ir toks bendravimo būdas man buvo patogus. Aistra, ryšys, nesutikimas ar atmetimas – nieko negalėjai ištarti žodžiais, kad nesulauktum atsako. Bet vienintelė amalo šakelė viską pakeitė – jeigu davėjas išties supranta jo reikšmę." (68p.) Taip pat – dėka begalinio kantrumo. Keistokas vyro vaidmuo šiame meilės romane. Vyras man pasirodė toks tylus, išlaikytas, ramus, nuolankus, be galo kantrus. Gyvenimą priimantis kaip būtinybę, visiškai neskubantis kažko keisti, o išlaukiantis savo „progos“.... Tiesiog priima tai, kas likimo jam priskirta, emocijas rodydamas vienu gėlės stiebeliu ar visa puokšte....

Nors skelbiama, jog ši knyga – 2011-ųjų metų „Džeinė Eir“, Ch. Bronte papasakota meilės istorija man žymiai įtaigesnė ir įsimintinesnė.

Šiame gėlių kalbos internetiniame puslapyje galite išsirinkti iš kelių siūlomų e-atviručių su gėlėmis, kurių reikšmės yra pateiktos (anglų k.), ir užrašę keletą žodžių nusiųsti kitam.

Gėlėmis perteiktos mintys: 

Dabar aš suaugusi ir mano ateities viltys paprastos: būti vienai ir kad mane suptų gėlės. Dabar atrodė, kad pagaliau gausiu ko noriu. (26p.)

Ankstyvais rytais galvodavau, į kurį vaiką būčiau buvusi panašiausia, jeigu būčiau turėjusi mamą, kuri kas rytą būtų vedusi mane į mokyklą. Įsivaizduodavau save klusnią, o ne užsispyrusią, greitą šypsotis, o ne paniurusią. Kažin, svarstydavau, ar vis tiek taip pat mylėčiau gėles, vis tiek trokščiau vienatvės? Neatsakomi klausimai verpetais sukdavosi kaip vanduo aplink šaknis laukinių pelargonijų, kurias aš dažnai ir gausiai laistydavau. (30p.)

Trys norai, banalybė ir kodėl moterų galūnės šąla….

Trys norai / Barbara Delinski

 

Ar norit … pinigų? Jachtos? Princo (ant balto/juodo žirgo)? Atostogų? Kelionės? Studijuoti? Dirbti? Auklės? Merė Popins tiks geriausiai! Juk apie tai svajojat? Apie tai ir dar apie daug dalykų, dauguma kurių būtų galima įvardinti kaip „tradicinius“, „visuotinius“, „bendrus“ žmogiškajai prigimčiai. Gal kai kurie įvardijami labiau abstrakčiomis sąvokomis, gal kiti – labiau sukonkretinti, suskaičiuoti ir apskaičiuoti, o gal jūs iš tų – kurių noras tik jūsų vieno, ir esat giliai įsitikinęs, jog dar nieks šio noro neišreiškė? Tikrai?  Ir vis dar prisigalvojame naujų, kai pučiame žvakutes ant torto, kai giedromis rugpjūčio naktis gaudome krentančias žvaigždes, kai pasižadame naujų metų pirmąją sekundę būtent šiemet praleisti ypatingus metus…

Prieš paimant knygą domino būtent kokie gi tie norai, na, juk kiekvienas juos turime :) Slepiame giliai širdyje arba reiškiame kiekvienai progai pasitaikius, o gal - tikslingai, kryptingai, susikaupus siekiame jų išsipildymo… 

Romano veikėjos norai - labai greit nuspėjami. Tik vienas – toks „sudegintas“, „ant karštųjų“ išreikštas. Na, toks lyg netyčia išsprūdęs, bei lyg kokie spąstai norų išsipildymo tikrumui patikrinti…

Super saldus romanas…. Kurį skaitant erzino tobulas vyras, tobula meilė, tobuli santykiai, tobuli jausmai, tobuli kaimyniniai santykiai, tobulo vyro tobulas elgesys tobulai moteriai netobuloje gyvenimo situacijoje….

Jei labai norint įžvelgti kažką daugiau, nei tik romano saldumą – galima pradėt galvot apie tai, jog kiekvienoje situacijoje yra galimi keli variantai ir keli požiūriai į ją. Čia apie kylantį klausimą – visgi tie norai – išsipildė, ar…? Kokie santykiai tarp logikos ir atsitiktinumo? O „pats pačiausias“ dalykas šiuose puslapiuose – mintis apie galimybę pajusti palaimą tada, kai pasijunti laisvas jausti ir elgtis taip, kas aplinkinių nuomone, nėra visiškai protinga. Kitaip sakant: suteikta galimybė būti pačiu savimi ir šios galimybės pilnavertis išnaudojimas…. Taip pat ir laisvės pajutimas įsipareigojant… Ir dar viena mintis, nuskambėjusi kiek keistai, neįprastai: noras tūrėti mylimo vyro kūdikį įvardijamas kaip moters godumas…

Stebuklais tikėti ar netikėti – kiekvieno asmeninis pasirinkimas…. Kaip ir tikėjimas…. Kaip ir tikėjimas pomirtiniu gyvenimu…. Trijų norų išsipildymu...

Tačiau sprendimų, kurie skatina tobulėti, priėmimas– gerbtinas ir sveikintinas!

 

Mintys:

Aš numiriau. Tačiau tai dar nebuvo man skirtas laikas. Todėl buvau sugrąžinta ir gavau dovanų. Galiu panorėti, kad išsipildytų trys mano norai iki vėl mirsiu. Tai lyg kompensacija.

  

Jūsų gražios pėdos. Gražios sustirusios pėdos.

Moterų šiluma sutelkta apie širdį, todėl jų galūnės šąla.

Liepsnojantis smėlis / Zoë Ferraris

[2012 Knygų iššūkis]

Pirmasis autorės romanas, 2008 laimėjęs Los Angeles Times Book Prize bei Amerikos bibliotekų asociacijos premiją. Beje, man lietuviškasis knygos pavadinimas malonesnis, nei tiesiog "Finding Nouf".
Gal per daug tikėjausi iš šios knygos, tačiau iš tiesų skaičiau ir laukiau pabaigos, tiksliau – laukiau kol perskaitysiu ir galėsiu imtis kitos knygos… Rodos, aprašoma istorija tikrai įdomi, tačiau kažko man pritrūko… Gal kažkokio tempo, gal intriga kažkur „užklimpo“ toj dykumoj, gal nesu tokia akyla, kad pastebėčiau smėlio smiltimis užpiltus pėdsakus ar nesu tokia kantri, kad išlaukčiau, kol akys apsipras su sunkiai, ar veikiau paprastam žmogui neįmanomais pastebėti pėdsakais smėlyje… Šalies papročių bei tradicijų, bendravimo ypatumų  nemažai atskleidžiama per beveik detektyvinę istoriją ir tai – bene geriausia knygos dalis man. Tačiau – tai tikrai ne ta knyga, kuri ilgam paliks pėdsakus manyje, tiesiog: papūs vėjas ir užbers jos puslapius smiltelėmis…
Knygoje aprašoma situacija – nėra vien išgalvota istorija, autorė rėmėsi sava patirtimi, gyvendama Saudo Arabijoje. Ji buvo ištekėjusi už dykumų klajoklio-beduino, turinčio arabų ir palestiniečių kraujo. Susituokusi Amerikoje, gyventi persikėlė į Saudo Arabiją, kur gyveno didelėje arabų ir palestiniečių giminėje, pirmą kartą įsileidusioje amerikietę į savo šeimą. Pati patyrė šios šalies tradicijas, griežtas šeimose vyraujančias taisykles, požiūrį moterų atžvilgiu.
Moterys, šioje šalyje, turėdamos viską (vyrų nuomone), iš tiesų – neturi nieko, ko jos pačios nori… Negelbėja jokie turtai, jokios brangenybės, papuošalai, daiktai ir panašiai, tiesiog jos gyvena be veiklos, per dienų dienas renkasi svetainėje ir .. nieko neveikia… Jos pakankamai turtingos ir joms nereikia dirbti, jos aprūpintos „viskuo“, jos per daug atribotos nuo visko – apskritai nuo aplinkinio pasaulio, viskas už jas apspręsta, suplanuota, jaunikis joms išrinktas, suderėtas, kraitis – paruoštas, pažadai – irgi pagal tradicijas visoms beveik vienodi, joms priskirtas vairuotojas, jei panorės į parduotuvę, joms priskirtas apsauginis, kuris jas saugos nuo vyrų akių už namų sienų; vienintelis jų rūpestis – ištekėti ir susilaukti vaikų. Apribojimas yra ir fizinis – jos paslepiamos už juodo „maišo“, tradicinio moterų rūbo, kuriame tik akims palikta vietos, tačiau ir akys visada turi būti nuleistos! Nevalia žiūrėti tiesiai kam į akis, o ypač – vyrui. Ir niekam nerūpi moterų mintys, norai, troškimai, gal netgi didesnės galimybės ar netgi – pasiekimai gyvenime. Labai užkliuvo knygoje apibūdinimas, kad Nufa „nebuvo eilinė pabėgusi nuotaka“. Ji – neeilinė pabėgusi… Tai reiškia, kad pabėgusių nuotakų yra daug… ir – vis daugėja. Nes jas galima pavadinti „eilinėmis“ pabėgusiomis… Tos šalies tradicijų požiūriu – tai vakarietiškojo pasaulio neigiama įtaka, neigiama ta prasme, kad moterys „užsinori“ kažko daugiau, nei ištekėti ir auginti vaikus! Ir ima ir pabėga, tačiau tai bet kokiu atveju baigiasi ne į gera pabėgusiosioms…
Tradiciniai moterų suvaržymai, rodos, vyrus turėti palikti „laisvesnius“, tačiau tos pačios tradicijos pakankamai smarkiai varžo ir vyrus: kadangi moterys, anot religijos policijos, iš prigimties yra „nešvarios“, tai vyras, pamatęs moterį be šydo, taip pat tampa nešvarus, ir jam reikia atlikti apsivalymo apeigas ir pasimelsti… Taip pat nevalia pamatyti ir moters rankų, ar kulkšnių… Ir žiūrėti tiesiai į ją – nevalia… 

Na, kaipgi išgyventi nesusipurvinus tokiame pasaulyje, kur aplink – šitiek nešvarumų?! Taip ir teka gyvenimas: vienų – slepiantis po šydu, kitų – stengiantis nepastebėti, to, kas slepiama. Tačiau ir po vienų, ir po kitų kaukėmis, t. y. po šydais ir po nuleistais žvilgsniais, ir tarp penkių dienos maldų atsisukus į Meką, vis vien kaupiasi „nepadorios“ mintys, jausmai, ar net – geismai!

Po šydais paslėptos ir maldomis „išpirktos“ mintys:

Kuprotojo banginio dainos / J. Picoult

Apie nemylimus mylimuosius… ar mylimus nemylimuosius… ir apie tuos gyvenimo vienintelius, tas obuolio puseles, kuriuos sutinkame per vėlai, ne tuo metu, per trumpam laikui ir apskritai ne toj vietoj. Kai (ne tuo laiku?) išsipildo gyvenimo svajonė apie žmogų, kurį suprantame iš žvilgsnio, iš veido išraiškos, kurį jaučiame ir būdami kitam pasaulio krašte, kurio nepamiršime net ir labai to norėdami… Kai meilė drasko širdį, kai reikia rinktis tarp to, ką turi, ką esi pasirinkus, kam jauti atsakomybę, kam esi pasižadėjęs ir tarp tos vienos vienintelės meilės, kuri praturtina tave nauju jausmu ir tuoj pat išplėšia gabalėlį tavo esybės, dalį gyvenimo… Kai norisi užmiršti savo oficialųjį išrinktąjį, beja,  apie kurį visi tik svajoja… 

kai  negali gyventi turėdama prisiminimus, ir kai tave žudo būtinybė juos užgniaužti, pamiršti….