Pasiruoškit evakuoti sielą.... Kas blogiau – pragaras ar niekas?

Kovos klubas  / Chuck Palahniuk

Vilnius: Tyto alba, 2001. 230p. 

Pasiruoškit evakuoti sielą

Kas blogiau – pragaras ar niekas?

Ko gailiesi nepadaręs prieš mirtį? 

Kai nežinai ko nori, galiausiai darai tai, ko nenori

[2013 knygų iššūkis] 

 

Knyga sunki. Ir purvina. Ir kruvina. Ir brutali. Ir netramdomai agresyvi.

Ir visą tai jauti kone fiziškai, jau nekalbant apie emocijas knygos skaitymo metu... O ir po perskaitymo norisi kažko gaivaus, šviesaus, ar į ramų horizontą akis paganyti, kad nusipurtytum visus tuos priskretusius negatyvius jausmus, mintis... Turbūt galima pasitikrinti savo nervus, šaltakraujiškumą – ištempsi knygą iki paskutinio sakinio ar ne...

Kova, tiksliau – muštynės tarp vyrų, prilyginama psichoterapijai. Ar fiziškai išliejant savo emocijas kitam į veidą tėra vienintelis kelias pagydyt savo sielą? Ar tada, kai nosis ir šonkauliai yra sulaužyti, kai veidrodyje neatpažįsti pats savo veido, kai kraujai taškosi – ar tada širdis tampa ramesnė? Ar reikia būti mirštančiu, kad sulauktum iš kitų dėmesio? Ar sukurti kažką gero įmanoma tik prieš tai sugriovus tai, kas jau yra sukurta? Ir dar viena knygoje paliesta skaudi tema - ar moterų išauginti berniukai tampa nepilnaverčiais vyrais?

Satyrinis siaubo romanas, parašytas iš nusivylimo.... Ar pats nusivylimas nėra negatyvus jausmas? Pasipiktinimas prieš pačią satyrą? O kova – kas tai: žmogaus silpnybė ar yda? Ar tai, kad nebijai stoti į kovą, negalvoji apie tai, kas bus po jos, terodo kad nebijai pašaipų, bei kad neesi silpnas ir gebi kovoti su trūkumais (savo ar visuomenės)?

 „Kovos klubas“ autoriui gimė po to, kai jo knyga „Nematomi monstrai“ nebuvo leidėjų priimta, palaiminta išvysti šviesą. Tada Charles Michael Palahniuk nusprendė kaip atsaką leidėjams parašyti tokią knygą, dėl kurios išleidimo net jis pats abejotų... Ironiška – Kovos klubas buvo priimtas išleidimui!

Pirmoji kovos klubo taisyklė – nekalbėti apie kovos klubą. Antroji – tokia pati.

Papasakoti apie šią knygą  man be galo sunku. Man ji kėlė daugiau klausimų, nei atsakymų.

"Po kovos viskas likdavo neišspręsta, bet tai nebebūdavo svarbu" (57p.)  - tokia gyvenimo filosofija mane tik dar labiau baugina ir neramina.

Galbūt kiekvienas beskaitant pasiims iš jos tai, kas jam aktualu, tai, ko jam tą gyvenimo akimirką prireiks, ir galbūt kiekvienas beskaitantis supras ją vis kitaip: pasipriešinimą prieš visuomenę, prieš normalumą; kaip stipriausiųjų išlikimo kovą; kaip vadovėlį kaip pasigaminti sprogmenis ar muilą; kaip kliedesius; kaip psichoterapijos kryptį; kaip realybę, ar kaip sapnus, nežinant kada esi jau prabudęs...

Kumščiais paskelbtos mintys:

Senas posakis: visuomet nužudai tą, kurį myli, - savaime suprantama, tiesa, jei skaitytum ir iš kito galo. (11p.)

Verkti lengva, kai suvoki, kad kiekvienas, kurį myli, tave atstums arba mirs. Laikui išrikiavus visus ilga eile, kiekvieno galimybė išgyventi lygi nuliui. (15p.)

Pažvelgęs į sudaužytą, persirpusį vaisių, kuriuo virto mano veidas, galėjai pamanyti, kad aš jau nebegyvas. (17p.)

Taip jau būna, kai kankina nemiga. Kaip blyšku viskas atrodo – tik kopijų kopijos kopija. Nemiga atriboja: tu negali nieko paliesti, ir tavęs paliesti niekas negali. (20p.)

Tuo metu visi esam užsiėmę: sūpuojam savo sielos kūdikius. (22p.)

Netekti bet kokios vilties reiškė laisvę.

... viena minutė tobulybės verta tavo pastangų. Akimirka – tai daugiausia, ko galima tikėtis iš tobulybės. (33p.)

Prisukamas apelsinas. Anthony Burgess

 [2012 knygų iššūkis]

 „Racionaliojo amžiaus erezija - matau, kas yra gera, ir tam pritariu, bet darau tai, kas bloga.“

Po kauliukžmogių taip norėjosi kažko mielo, malonaus, ir jau taip nepataikiau! Jaučiuos lyg išsimurkdžiusi mėšlyne…. Kai aplink pakankamai smurto, prievartos, mažiausiai norisi skaityti apie smurtautojų negalėjimą išgyventi be sadizmo…. O dar tos knygos mintys, kad ak, koks vargšiukas herojus, jį mat pakeitė prieš jo valia, nuskriaudė ir dar – kankino (privertė iš šalies žiūrėti į savo ir panašių į jį, aukas) ir dabar, jau nebegalės pasitenkinti, nebegalėsi pakasyti niežtinčių kumščių ar perštinčių kojų į savo aukų kūnus, nebegalės pasismaginti…. Ptfu… Suprantu, kad kaip ir dvasiai pakylėti skirta muzika pasirinkta atsvarai, taip ir gailestis smurtautojui-sadistui priešpastatytas gailestis jam…

Be jokios abejonės knyga savita rašymo stiliumi, žodžių sakiniuose panaudojimu, o pratarmė (beveik dešimties puslapių!, parašyta S. Dagio, S. Repečkos) – bene labiausiai sudominusi, iš kiek tik teko skaityti. Be to, paties autoriaus gyvenimas yra vertas bent jau išsamaus aprašymo. Jis – ne tik rašytojas, bet ir: rašė eiles, mokytojavo, dėstė, buvo švietimo inspektorius, sukūrė netgi simfonijų!

Prievarta, smurtas, sadizmas Bethoveno muzikos fone: visapusiškam pagrindinio veikėjo pasitenkinimui.

Vagystės su būtinu, tiesiog privalomu beprasmiu, nepateisinamu smurtu pramogai, smurtu iš neturėjimo ką veikti. O tiksliau – turėjimui ką veikti. Smurtas čia – lyg hobis…

Herojaus kelias nuo amoralaus, žiauraus, niekšiško, pasmerkto visuomenėje iki – smegenų plovimo tiesiogine prasme. Tačiau tikslas vis vien nepasiekiamas – visuomenėje nepripažįstamas ir nepriimtinas nei amoralus, nei „pertvarkytas“: be teisės pasirinkti smurtaujantį elgesį (!) jaunas žmogus. O be to – galimybė rinktis teigiamą elgesį – yra primesta, herojus numalšina savo smurto alkį vien dėl fizinės kančios. Tačiau jo siela, charakteris vis vien lieka nepakitę. Nepavykęs bandymas prievarta ir žiaurumu išgydyti prievartą ir žiaurumą!

Galiausiai lieka be vietos. Be mylinčių artimųjų. Be draugų. Be galimybės patirti malonumą (įprastais būdais). Su labai skaudžia praeitimi. Ir neabejotinai be jokios ateities.

 Užkliuvusios pastraipos: