... tau truputį vėžys…
Dėl
mūsų likimo ir žvaigždės kaltos
John Green. - Vilnius : Alma littera,
John Green. - Vilnius : Alma littera,
2013. -
268p.
Neprisimenu
kada tiek verkiau skaitydama knygą.
Knyga - New
York Times bestseleris, žurnalo redaktorių buvo pavadinta „velniškai arti
genialumo“.
„… žmonių paliekamos
žymės dažnai esti randai.“ (p. 265)
Pasakojama paauglių, susitikusių vėžio paramos grupėje,
trumpo gyvenimo, bet Gyvenimo Su Vėžiu, istorija. Pagrindinė autoriaus mintis
kuriant knygą, buvo parodyti kaip elgiamės su kitais, kai esame
išsigandę, kaip baimė įtakoja žmoniškumą kitų atžvilgiu.
Nors romane
stengiamasi fizinį skausmą, širdies skausmus, ligas, nusivylimus, mirties
alsavimą į akis, pateikti per juokus, man nebuvo linksma. Man buvo liūdna ir
skaudu. Skaudu, kad iš tiesų daug žmonių, kurių kūnas savyje augina (lyg
augintinį) vėžį, sielomis yra daug stipresni ir už sveikiausius žmones.
Juokingas liūdnos istorijos pasakojimo variantas… Tik juokingas – ne toks, kad
juoktumeis, o toks, kad verktumei šypseną pamatęs ten, kur tikėtis – mažai
dingsčių... O ir pajuokavimai – tai lyg lazda, kuria stengiame atsiremti
begriūdami, lyg gelbėjimosi ratas skęstančiajam. Turbūt žiauriausias,
skausmingiausias knygoje yra tas juokas pro ašaras, tas bandymas paversti ligą
juokais, apgauti ateitį šmaikštumu, o mirtį - šypsniu…. Bet iš tiesų – tai
savotiškas bandymas apsaugoti artimuosius – kad tik jie nematytų tavęs
verkiančio, kenčiančio, sielvartaujančio. Apsaugoti mylimus žmones,
sergantiesiems vėžiu yra tokia svarbi pareiga, jog jie geriau pasirenka
vienatvę, pasirenka nebendravimą, uždarumą, kad tik kuo mažiau žmonių liktų
įskaudinti. Saugo aplinkinius nuo savęs lyg nuo oru plintančios užkrečiamos
ligos; ligos, kuri užkrečia skausmu ir neviltimi, bei nusivylimu.
Tačiau – Meilei
ir Vėžys ne Kliūtis! Tai įrodo romano jaunuoliai, susipažinę palaikymo grupėje,
esančioje pačiame Jėzaus Širdyje Tiesiogine Prasme. Kai užtikrinto
veikimo Granata įsimyli kitą Granatą; kai žiūrėti į lubas
sukastais dantimis reiškia stiprybę; kai, už parankės vesdamas apakusį draugą
gali pasijusti sveikiausiu žmogumi tarp aplinkinių; kai suorganizuoti savo
paties laidotuvių repeticiją yra visai nebloga mintis; kai drąsinančiai
mirštančiam draugui sakai, kad: „Aš ir nelaikau
tavęs mirštančiuoju. Tik manau, kad tau truputį vėžys.“ (p.
189); kai Viltis – tai tik žodžiais aprengta Mirtis…
Gaunančiųjų Vėžininko Privilegijas,
mintys:
„Pasaulyje tik vienas dalykas bjauresnis už mirtį nuo vėžio, kai tau
šešiolika, - ogi turėti vaiką, kuris miršta nuo vėžio.“ (p. 15)
„Šį rytą nuvažiavau į kliniką ir chirurgui sakau, kad verčiau būsiu kurčias
negu aklas. O tas sako: „Nieko neišeis“, tada aš jam sakau: „Cha, suprantu, kad
nieko neišeis, bet noriu paaiškinti, jog mieliau būčiau kurčias, o ne aklas,
jei turėčiau galimybę rinktis, bet, kaip suprantu, neturiu“, tada jis sako: „Ką
gi, gera žinia tai, jog nebūsi kurčias“, aš jam į tai: „Dėkui už paaiškinimą,
kad nuo akies vėžio neapkursiu. Man labai pasisekė, jog mane teiksis operuoti
toks proto bokštas kaip jūs.“ (p. 21)
„Yra keletas būdų, kaip tiesiogiai neklausiant nustatyti apytikslę
išgyvenimo perspektyvą. Aš pasinaudojau tradiciniu:
-
Mokyklą lankai?
Paprastai tėvai pasiima vaiką iš mokyklos, jeigu mano,
kad jis tuoj mirs.“ (p. 28)
