Skausmo, kančių ir daugybės „po
oda įvarytų dyglių” kupina knyga.
Herojė yra nubausta gyvenimo
išniekinimu ir laikinu pamišimu.
Po siaubingo išgyvenimo moteris
siekia atskirti save nuo aplinkinio pasaulio ar patį atgrasų pasaulį amputuoti
nuo savęs „lyg kokią gangrenavusią koją”.
Aprašomas pasaulis yra toks
baisus (po konkretaus įvykio), jog herojė renkasi tarp savanoriškos mirties ir
tolimesnio gyvenimo išprotėjus. Moteris jaučiasi ne tik išniekinta,
pažeminta, praradusi orumą, bet ir lyg išskrosta, ir vietoj sielos teturinti
didžiulį draskantį, niekur nepradingsiantį skausmą. Kančios sieloje laikas
matuojamas kitaip:
„nesvarbu, ką rodo laikrodis ar kalendorius - kančia visada
trunka amžinybę.”
Iš vienos pusės yra telkiamos
pastangos kaip pabėgti nuo įkyrių, nepaliekančių minčių, o iš kitos - noras
susidoroti, susigyventi su patirta nuoskauda, ir blaškymasis tarp galėjimo bei
noro užmiršti bei atleisti.
Ar įmanoma atsikratyti
viena nuodėme, darant kitą? Ar įmanoma savo skausmą ir kančią perkelti
kaltininkui? Ar tavo gyvenimą subjaurojusio žmogaus kančia palengvins
tavąją?
Tačiau žvilgsnis į pasaulį
per bepročio, laikinai pamišusio žmogaus prizmę, vis dėl to leidžia suvokti, jog „kartais mažas trupinėlis laimės yra svarbesnis už
visą laimės kalną“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
papasakok ką manai...