Išsipagiriok iš savo aukso, milijonieriau!

Šagrenės oda  / Onoré de Balzac.

 - Kaunas: Obuolys, 2011 - 446 p.

[Knygų iššūkis 2013]

Onorė de Balzakas - žmogus, beveik fanatiškai atsidavęs literatūrai, viename iš savo romanų – „Šagrenės oda“, pasiūlė maloniausią mirties būdą.

Posakis „La peau de chagrin“ (šagrenės oda) - reiškia viską, kas neišvengiamai mažėja naudojant. Taip ir pats žmogus tam tikra prasme mažėja (nyksta) naudodamas jam priskirtą gyvenimą. O jei esi pasiryžęs mirti, kaip pagrindinis romano herojus – ar nepasinaudosi galimybe mirtį pasitikti pragyvenęs taip, kaip iki šiol tesvajojai? Ar įmanoma atsisakyti nuostabiojo odos talismano, pildančio visus tavo troškimus?

"Jam priklausė pasaulis, jis galėjo viską ir nieko daugiau nebenorėjo." (p.289)

Ar įmanoma žmogui pasiekti tokį lygį, kai išsibaigia visi norai, kai turi visa, ko trokšti, kai jau nebežinai apie ką dar gali svajoti? Argi neišsenkamas žmogaus troškimų šaltinis? Onorė de Balzakas pateikia gyvenimą, kuriame troškimai pildosi proporcingai sutrumpindami gyvenimo trukmę. Ilgai ir laimingai gyventi šiame romane neįmanoma neapribojant savo laimės, nepažabojant laimės suvokimo, požiūrio į  pasitenkinimą gyvenimu.  

Galbūt ne veltui rašytojas, gerėjęsis prancūzų kalba, taip pavadino šį romaną – pateikdamas dviprasmybes: Šagrenė – Chagrin – prancūziškai taip pat reiškia ir rūpestis, sielvartas. Argi ne troškimai sielvartą ir atneša? Žmogus sielvartaus nepaisant išsipildys jo troškimai, ar ne.

Skaitant šį romaną tiesiog šiurpuliukai per odą bėgiojo… Skaičiau ir gėrėjausi. Tai buvo lyg poezija plačiose eilutėse. Sakiniai liete liejosi, pildė ir sekė vienas kitą. O senienų krautuvėlės aprašymas nenutrūkstamu vienu sakiniu net per kelis puslapius, skambėjo lyg muzika mano sielai. Ne, neprailgo ir neatsibodo, norėjosi mėgautis ir stebėtis. Ir apgailestauti, jog nemoku prancūzų kalbos – įsivaizduoju koks malonumas būtų skaityti originalą! 

Keliama ne tik norų, troškimo išsipildymo kainos problema, bet ir visuomenės požiūris į beturčius ir turtais aptekusius aukštuomenės atstovus; meilės iš jausmo ir meilės, vedybų, kaip verslo - nes iš išskaičiavimo, problema; be to - įtakos darymas aplinkiniams vien dėl didesnio sū (pinigų) kiekio kišenėse; talento pastatymas prieš nuobodžiaujančią ir aukso nuvargintą minią, o savavališkas mirties troškimas pastatomas prieš vaisingą viltį, kur lošėjų skaidrios akys blanksta įdubusiuose ir pajuodusiuose skruostuose ....

Šagrenės odoje įspaustos mintys:

Išsipagiriok iš savo aukso, milijonieriau. (p.281)

Koks lengvas turi būti  nešulys to, kuris vejasi laimę!(p.150)

Jeigu aš jiems atidengčiau savo galią, jie imtų dievinti mano kosulį! (p.398)

 

Kaip reikia būti nelaimingam, kad susilauktum gailesčio, kaip reikia būti silpnam, kad sužadintum simpatiją, ir kaip liūdnam, kad išjudintum sielas šioje salėje, kur skausmas turi būti nebylus, kur vargas turi būti linksmas, o nusiminimas padorus? (p. 16)

… žmonių pavidaluose įsikūniję ir kančių užgrūdinti demonai – lošėjai…. (p. 17)

…suglamžę gyvenimą lyg servetėlę po pietų… (p.72)

  

Jis turėjo visus privalumus, kuriuosi tik leido turėti jo trūkumai. (p.73)

 

…liežuvavimas tyliai pakėlė savo gyvatės galvutę ir prakalbo fleitiniu balseliu…(p.80)

   

Sapnai yra mūsų troškimų katilas...

Sapnai yra mūsų troškimų katilas... 

[2013 Knygų iššūkis]

Tušti žmonės / Brian Keaney. - Vilnius : Alma littera, 2008. - 238 p.

Susiviliojau pažadu, jog knyga užgniauš kvapą įsileidusi į paslaptingąjį uždraustų sapnų pasaulį. Pasaulį, kuris yra paslaptingoje saloje, kurią valdo dar paslaptingesnis daktaras Zigmundas.  Deja, teko labai nusivilti. Nei kvėpavimas nutrūko, nei paslaptys sužavėjo, o ir sekančių trilogijos knygų skaityt nepanorau. Tiesiog tai, kas buvo žadėta, liko, kažkur tarp knygos eilučių…

Buvo sala. Joje – beprotnamis. Jame – beprotnamio pacientai. Tarp salos gyventojų – „vietinis“ paauglys, kuris nesijaučia toks kaip visi, nes… sapnuoja. Dar yra paauglė, kuri taip pat nori daugiau, nei aplinkiniai.

Ir paauglius, ir jų tėvus, ir visus kitus salos gyventojus – tokią labai specifinę visuomenę, valdantis daktaras teigia, nors ne asmeniškai, o per savo sukurtos sistemos viršiausiuosius atstovus, jog jis sukūręs būdą kaip visuomenei padėti atsikratyti nusikalstamumo, kaip ją padaryti tobulą. Jo tobulos visuomenės sistemą įgyvendina struktūriškai sudėliotų rangų atstovai. Visi vykdo tik savo „priedermei“ priskirtus įsakymus, elgiasi tik taip, kaip jiems leista, nes… kitaip elgtis jie ne tik kad nenori, bet ir neįstengia dėl paslaptingojo labai svarbaus knygoje vaisto Ichoro. Sulaukę tam tikro amžiaus vaikai „atkenčia“ pilnametystės ceremoniją, kurios esmė – paversti juos „tobulais“ visuomenės nariais, o iš tiesų – jie tampa tiesiog savotiškais zombiais: nesapnuoja, nesipriešina, paklusniai vykdo nurodymus, nuolankiai susitaikę su pasauliu tokiu, koks jis yra (tiksliau – tokiu, kokį jį jiems parodė), nieko nesiekia ir nieko netrokšta, kadangi niekuo labiau nesidomi, nesimoko – praranda turėtus gebėjimus, mokėjimus, kas priveda prie visuomenės žlugimo.

Visa salos paslaptis – paauglių savotiškas (per ramus, kad knygoje užgniaužtų kvapą) maištas, bei paauglio kilmė. Jo mama pristatoma kaip beprotė, iš tiesų, pasirodo iškili mokslininkė… Vienpusiškoje, bei vieno žmogaus valdomoje visuomenėje kitaip mąstantis, pažangaus mokslo siekiantis ir jį įgyvendinantis žmogus sugretinimas su bepročiu. Matyt, visi „bepročiai“ kilę „iš ten pat“ J Štai ir visas paslaptingumas. Kaip ir visur – atsiranda grupelė nepritampančių, savas taisykles kuriančių, kitaip gyventi norinčių, einančių prieš primestas normas ir standartus… Ir susikuria nauja dar paslaptingesnė visuomenė… Kyla karas, tiksliau – kova. Ir teisingai teigiama - neįmanoma laimėti karo su priešu, jei iš pradžių negali laimėti kovos su pačiu savimi…

Kova vyksta iki paskutinių jėgų, kažkas kažkur atsiveria, sprogsta blykčioja, moteriški balsai šnabžda… ir… Perskaičius pabaigą ir kyla klausimas: IR???? Ir kas? Ir ką? O gal ir reikia skaityt sekančias knygas? Bet jau nebesitiki, jog atsiskleis paslaptingasis Zigmundas, jog Ichoras paveiks ir mane… 

 Beprotnamio mintys:

Nė vienas nėra tobulas. Svarbiausia – iš savo klaidų pasimokyti. Kitaip gali ir vėl tokių klaidų padaryti. Klaida tampa įpročiu, o įprotis tampa liga. 

 

Jis buvo žemiausias iš žemiausių – beprotnamio gyventojos vaikas. Ir ne paprastos gyventojos. Jo motina buvo viena pavojingiausių ir nenuspėjamiausių beprotnamio pacienčių.
[…] Jo vaikystė nebuvo iš lengvųjų. Niekas niekada neimdavo jo ant rankų, niekas jo neapkabindavo ir nesakydavo, kad jis esąs mažasis jų džiaugsmelis. Toks elgesys buvo kitų vaikų privilegija. Dantė įprato tenkintis ir mažiausiais dėmesio trupinėliais, pamestais jo pusėn…

Neįmanoma laimėti karo su priešu, jei iš pradžių negali laimėti kovos su pačiu savimi.

Visiems rūpi tik tai, kas svarbesnis – jis ar jo pašnekovas.

 

Kam rūpi – ar šiame pasaulyje vienu maniaku pamišėliu mažiau, ar daugiau?

 

Laisvės kaina yra įvairūs pavojai. […] dažnai neįmanoma sukurti ką nors gera, nepadarius ką nors bloga. Taigi nors praeityje žmonės kentėjo nuo nusikalstamumo, visuomenė buvo daug sveikesnė, nes žmonės buvo laisvi. 

Jis niekada nepasako visko iki galo, tik tiek, kad sužadintų apetitą.   

Sapnai yra mūsų troškimų katilas. Juose gimsta viltys, ten pat prieš jus stoja ir slaptos jūsų baimės.