Tai - ne juokai! Aukojimasis žiauriems populiarumo dievams.

Tai - ne juokai! Aukojimasis žiauriems populiarumo dievams.

Prašau, liaukitės iš manęs tyčiotis… :

 įkvepianti vienos moters istorija 

Jodee Blanco

"Brangus Dieve, atleisk, kad to prašau, tačiau užuot vėžiu ištikęs tą, kuris myli gyvenimą, leisk man juo susirgti, - maldavau. Tokia gausybė vaikų serga leukemija. Prašau, padaryk taip, kad bent vienas jų pasveiktų, o jo ligą perduok man. Aš nebenoriu gyventi.“ (p.99)

Knygos autorei Jodee Blanco svarbu, kad žmonės žinotų, jog ji - ne tik veidas kibernetinėje erdvėje. Ji keliauja po JAV mokyklas, kalbasi su moksleiviais, pedagogais, tėvais motyvuodama juos keistis, netylėti bei nesileisti skriaudžiamiems. Be to, ji bendradarbiauja su policija, mokyklų tarybomis, jaunimo grupėmis, įvairiomis organizacijomis visomis išgalėmis stengdamasi paskleisti žinią kuo plačiau, jog skriaudžiamieji ne vieni, jog yra juos suprantančių žmonių, yra ne tik besistengiančių, bet ir galinčių jiems padėti.

Įsivaizduokite savo darbo dienos pradžią: belaukiant autobuso kolega pačiumpa jūsų rankinuką, iškrato viską į važiuojamąją gatvės dalį ir pastumia jus ten pat. Susirenkate savo daiktus. Meldžiatės, kad autobuse nebūtų daugiau bendradarbių.

Atvykstate į darbą, susiruošiate dirbti, atsisėdate… Kažkas ne taip. Pasirodo - atsisėdote ant smeigtuko… Susitvarkote… Viskas gerai, nusiteikiate dirbti.

Tada ateina bendradarbis ir pasisveikina su jumis „Labas, kvaiša“. Labas, viskas gerai, juk susikaupėt dirbti, tai ir dirbat. Nekreipiat dėmesio.

Kolega atsineša rytinės kavos. Ir užpila ją ant jūsų…. Tyčia, bet „oj, netyčia“…. Na, jau žinote tokius bendradarbio „įpročius“ - esat pasiruošusi: turite ką persirengti. Susitvarkote ir vėl - prie darbo…. Sėdatės, vėl ant smeigtuko, kurį jau buvot šiandien pašalinusi. Nieko. Dirbat.

Ateina kitas kolega, pasisveikina taip pat, tik pavartoja kitą kreipinį, ne mažiau užgaulų. Nieko, pripratusi esat …. Tada visai visai ramia veido išraiška nubraukia popierius nuo jūsų stalo. O eidamas prie savo darbo vietos stumteli jus. Stumteli netyčia, bet taip, jog tiesiog nusiverčiate nuo kėdės…… 

Ir taip - kiekvieną dieną, kokius 10 metų. O artimieji, kuriems pasiguodžiate, kad situacija nenormali, žeminanti teigia, jog reaguojate per jautriai, reikia nekreipti dėmesio ir siūlo jums apsilankyti pas psichologą.

Nejauku? Nenormalu? Neleistumėte, jog tai tęstųsi nors ir dieną? O štai moksleiviai taip kenčia. Ir kenčia ne vienerius metus. Kenčia ne tik psichologinius, žodinius užgauliojimus, bet ir pakankamai rimtus fizinius sužalojimus slepia nuo artimųjų! O tokių moksleivių tėvų labiausiai paplitęs patarimas: „Nekreipk dėmesio. Būk protingesnis už juos.“  

„Ir kodėl mama be paliovos bruko man savo suaugusiojo logiką? Vaikai mąsto visiškai kitaip. Nekreipti dėmesio suaugusiems reiškia dvasios stiprybę, o vaikai tą suvokia kaip didžiausią silpnumą. Kuo daugiau nekreipiau į juos dėmesio, tuo įžūliau jie mane erzino. Mama niekaip negalėjo šito suprasti: paauglių mąstymas yra kitoks nei suaugusiųjų.“ (p.230)

Man beskaitant skaudėjo. Nežinau kiek kartų buvau pagalvojus kaip ta mergaitė galėjo šitiek iškęsti. Iš kur pas vaikus tiek žiaurumo?

 „Jau buvau spėjusi suprasti, kad žiaurumas mokykloje - didžiulė vertybė. Juo buvo galima įsigyti galią ir populiarumą“. (p. 169)

 Ir iš kur pas tėvus, pedagogus tiek žiaurumo sugebėt nekreipt dėmesio į tokias patyčias: „…mama su tėčiu yra įsitikinę, kad turiu tik lakią vaizduotę. Nekreipk dėmesio į mėlynėmis nusėtą kūną, bjaurius raštelius ir purve išvoliotus drabužius. Tėvai surado lengviausią išeitį. Jų mažoji mergaitė nėra atsiskyrėlė. Ji tik gabi aktorė.“ (p. 109)

Stebina ir kai kurių specialistų nuomonė, jog tokias patyčias patyrusiajam, suaugus bus visai linksma tai prisimint:

„- Žinau, kad tau dabar tai gali atrodyti lyg pasaulio pabaiga, tačiau po daugelio metų iš visos šios istorijos galėsi tik pasijuokti, - patikino ponas Gibsas.

- Man nesvarbu, kas bus po daugelio metų. Man rūpi ši diena ir artimiausia savaitė, - piktai atkirtau.“ (p.154)

„Ši knyga atsirado kaip bandymas išsigydyti žaizdas ir skaudžius savo paauglystės išgyvenimus paversti aiškiu tikslu.“ (p.9) Manau, kad berašant šią knygą autorei skaudėjo ne mažiau - prisimint, dar kartą išgyvent siaubingus potyrius, patyčias, žeminimą….

Net ir parašiusi knygą, autorė vėl susidūrė su tam tikru, jau dabar - suaugusiųjų žmonių nesupratimu: Niujorko leidyklų atsakymai J. Blanco dėl norimos leisti knygos:
„Džode, knyga yra puiki, tačiau vaikų patyčios nėra populiari tema, ir atvirai kalbant, mums būtų sunku įsivaizduoti jos skaitytoją.“ Tokia ironiška padėtis man nedavė ramybės. Parašiau knygą, kurioje papasakojau, kaip buvau atstumta savo bendraamžių, o štai dabartiniai mano bendraamžiai atstumia mano knygą!“ (p.10)

Klasiokų, kuriuos autorė knygoje neretai pavadina „klasės draugais“ (man - tai nesuvokiama, kaip tokie paaugliai dar pavadinami draugais), sukeltos emocijos paveikė visą jos gyvenimą, ne tik sugadino paauglystę ar mokslo metus:  „Jiems pavyko taip sugniuždyti mano savigarbą, jog prireikė dvidešimties metų, kad liaučiausi savęs nekęsti.“ (p. 24)

Neįmanoma ramiai skaityti tokius vaiko pareiškimus: „Prisiminiau kaip manyje atsirado jausmas, jog geriau būti primuštai nei išjuoktai.“ (p 106) 

Sukrečia mintis apie tai, jog pas psichologus ir kitus specialistus siunčiami tie, iš kurių tyčiojasi ir kuriuos skriaudžia, o ne pačius skriaudikus.

Ir visiškai neįsivaizduojama, kaip po nuolatinių patyčių, nuolatinio skriaudimo ir užgauliojimo, mergaitės širdyje vis ruseno viltis, jog klasiokai staiga pasikeis, jog ji staiga bus priimta į jų ratą:

„Maloniausia buvo turėti viltį, nesvarbu, kad ir kokios trapios atrodė aplinkybės.“ (p. 120);

„Kad ir kiek būčiau skriaudžiama ar žeminama, vis tiek nenorėjau tuo tikėti ir nuolat save įtikinėjau, kad viskas pasikeis, o jei ne, tai vyksta dėl mano pačios kaltės.“ (p. 158)

Ir ne tik vilties nepraradimas stebino. Stebino ir mergaitės savęs kaltinimas, nenoras liūdinti tėvus, nenoras, kad jie dėl jos pergyventų, nenoras skriaudikams užtraukti nemalonę pasiskundžiant jų elgesiu, todėl nuslepiant, nutylint jų padarytus sužalojimus.

Šitiek skriaudos, sužalojimų patyrusi, J. Blanco neprarado žmogiškumo, neprarado sugebėjimo žmonėse įžvelgti gerumą:

 „Šis vakaras pasirodė kitoks nei tikėjausi. Nors dauguma šių žmonių paauglystėje man suteikė daug skausmo, kaip suaugę žmonės jie man patiko.“ (p. 300)

http://www.jodeeblanco.com/index.htm

http://issuu.com/leidykla_vaga/docs/issu_prasau_liaukites

http://www.amazon.com/Please-Stop-Laughing-Me-Inspirational/dp/1440509867/ref=sr_1_1?ie=UTF8&qid=1311196224&sr=8-1

 

Žiaurumai:

"Neretai vienas laikydavo mane pargriovęs, o kiti du pil­davo ant manęs purvą ir žvyrą. Vieną rytą pakeliui į autobusų stotelę pastebėjau, kaip artimiausioje statybų aikštelėje jie kasa šį tą panašų į žvyrą ir kemša juo savo kuprines. Nesu­vokusi, kas tai galėtų būti, nesustodama toliau ėjau autobusų stotelės link. Netikėtai jie mane pasivijo, Risas pasiknaisiojo kišenėje ir išsitraukė lyg ir sustingusio cemento gabalą. Tada užsimojęs ranka, sakytum, ketintų sviesti beisbolo kamuolį, metė jį į mano pusę. Paskubomis pasisukau į dešinę, kad iš­vengčiau smūgio, tačiau nebespėjau. Kai akmuo pataikė man į petį, iš skausmo net susiraukiau. Kaip Risas galėjo taip su manimi pasielgti? Aš jam padėjau įsilieti į mūsų būrį - radau parduotuvę su becukriais saldainiais. Mano skruostais ritosi karčios ašaros. Netikėtai iš visų pusių į mane pasipylė mažy­čiai rantyti cemento gabalėliai. Prisidengusi rankomis veidą jau norėjau bėgti namo, tačiau užpuolikai nė nemanė liautis.

- Prašau, liaukitės, - maldavau.

Mano krumpliai ir riešai buvo sutinę ir plūdo krauju. Odą nusėjo raudoni randai. Nežinojau, kas blogiau: fizinė ar emocinė agonija. Užtektinai pasilinksminę mano užpuolikai galiausiai liovėsi.

Milžiniška ir beprotiška penkiakojė pabaisa

 Milžiniška ir beprotiška penkiakojė pabaisa

Lolita 

Vladimir Nabokov. Vilnius : Vaga, 2012. - 381p.

[2013 Knygų iššūkis] 

Lolita - tai nekaltybės ir nedorybės susijungimas; nusitrynusios ribos tarp vaikiško išdykumo ir moteriškos vulgarybės..

Lygiai taip, kaip išgalvotasis Humbertas Humbertas – intelektualumo ir pamišimo, beprotiškumo ir aistros, meilės ir liguistumo, manijos susikirtimas vieno žmogaus gyvenime, jausmuose.

Tikrai žinau, jog tai knyga, kuri nepatiko. Ir nei Europos, nei Amerikos kultūros čia neradau, tik kažkokią beprotybę, kuriai pasiduoda …. beprotis. Tenkinantis savo aistrą, tenkinantis savo poreikius, bei besistengiantis rasti tai, ką likimas atėmė iš jo, ką prarado negrįžtamai… Nelaimingas keturiasdešimtmetis, po žmonos mirties maniakiškai ieško mirusiosios bruožų mergaitėse – dvylikametėse… Ir vienoje mergaitėje randa savo pamišimą, savo aistros objektą, savo nimfetę, kurią teigia mylintis, be kurios nebegali gyventi. Tačiau taip pat suvokia, jog jo meilė ją niekina, ją prievartauja, žudo jos vaikystę… Nors ir nimfetė ši – taip pat neaiškių ribų: ar labiau naivi ir skaisti, ar daugiau sugedusi ir aistringa, ir tokia pat ištvirkusi… Abiejų veikėjų būsenos „slidžios“ – vieno pamišimas praradus mylimą žmoną, bet nenorint to pripažinti, kito – spartus žengimas į suaugusiųjų gyvenimą, vis dar rankose laikant žaislus… Ir galbūt tai ne vien amoralaus suaugusiojo pasinaudojimas nekaltybės apžavais, bet ir paaugliška dviprasmybė, pirmieji viliojimo kerai, dėmesio troškimas, pasinaudojimas savo padėtimi prieš suaugusiojo silpnybę… Gyvenimas, kai išdykumas perauga į vulgarumą. 

 „Vedęs mylimo vaiko motiną, padėjau žmonai susigrąžinti su kaupu jaunystę pagal įgaliojimą.“ (p. 96) 

„Pagaliau, aš, seksualistas (milžiniška ir beprotiška pabaisa), nieko neturėjau prieš tai, kad mano auka būtų bent kiek sugedusi.“ (p.153) 

„Mano širdis buvo isteriškas, nepatikimas organas.“ (p. 318) 

„… ir žinojau – lygiai taip tvirtai kaip tai, jog numirsiu, - kad aš myliu ją labiau už viską, ką esu kada nors matęs ar galėjęs įsivaizduoti šiame pasaulyje, ar svajojęs išvysti aname. Iš jos teliko vien švelnutis našlaičių dvelksmas, lapkričio aidas tos nimfetės, ant kurios tokiais riksmais užvirsdavau kadaise…“ (p. 343) 

„Aš tave mylėjau. Aš buvau penkiakojis siaubūnas, bet aš mylėjau tave. Aš buvau žiaurus, žemas, koks tik nori, bet aš mylėjau tave.“ (p. 352)

apglėbti mintis apie tave...

Įsimylėjėlių žodynas 

David Levithan. - Vilnius : Vaga, 2012.

Įsimylėjėlių, o ne Meilės ar mylinčiųjų žodynas. Nes meilei apibūdinti trūksta viso pasaulio kalbų žodžių… Prie žodžio „meilė“ puikuojasi sakinys „Nė nebandysiu“.

Autorius daug mieliau kalba apie knygas, nei apie save patį. Ši knyga yra apie suaugusiuosius, tačiau tai nereiškia, jog ji yra skirta suaugusiesiems. Nes paskirti knygą kažkam, rašytojo nuomone, yra savivalė. Šis „žodynas“ atsirado tada, kai viena istorija buvo baigta, o  autorius nebežinojo apie ką daugiau berašyti.  Atsitiktinai (ar – laimei) ant rašytojo stalo gulėjo dovanota knyga „Žodžiai, kuriuos reikia žinoti“, dėl jos ir kilo mintis parašyti knyga, kurioje istorija skleistųsi panaudojant vieną žodį kiekviename knygos lape.

Kad ir kokia knygos atsiradimo istorija bebūtų, pati knyga – tiesiog nuostabi! Pasirodo, visai nėra būtina prirašyti žodžių nuo lapo viršaus iki apačios, nuo paraštės iki kitos… Visai nebūtina užpildyti popierių margais raidžių labirintais. Tereikia sugebėjimo situaciją apibūdinti vienu vieninteliu taikliu žodžiu, o jam į draugiją prilieti taiklų sakinį. Tebūnie kai kur ir pastraipa. Tačiau sakinių – tiksliai tik tiek, kiek reikia. Ir – nei vienu ne daugiau! Ir – ne mažiau.

Buvo gera skaityti. Miela. Ir kartais – taip artima. O kartais – netikėtai taiklu. Pasakyta kaip nurėžta. Ir nėra ko daugiau pridurti. Tiesiog, tai, kas slypi daugiau – jauti. Ir kiekvienas, paskaitęs – jaus savaip, tik taip, kiek pats yra išgyvenęs, kiek pats yra išjautęs, kiek pats yra išsakęs…. Gal kartais ir sukirba mintis, ar padoru žavėtis meilės istorija, kuri iš tiesų yra išsiskyrimo istorija? Tačiau taip subtiliai papasakota (netgi ne „parašyta“, šis žodis sugriautų visą paprastumo stebuklą) istorija tiesiog neįmanoma nesižavėti. Knyga nuglunda kažkur sąmonėj, tyliai, be jokių „fanfarų“, „fejerverkų“ apsigyvena širdyje, o jausmus lyg pradedi matyti tekant kita vaga, nors kryptis – ta pati.

Kažkaip net prisibijau ką nors daugiau rašyti apie šią knygą: bijau, kad nesugadinčiau jos, nesugadinčiau savo pačios minčių, nesugadinčiau žodžių trapumo… Nesinori sugriauti tos ypatingos akimirkos, prilygstančios kelioms akimirkoms iki nuskambėsiant pirmajai melodijos natai… Lai taip ir pasilieka – pažįstama ir artima, trapu ir miela, subtilu ir svajinga.

 Žodynėlis:

Abstrakcija

Lieka tik apglėbti mintis apie tave.

Atvirai

Vynas sėdo į mano mintis.

Himnas

Tada pauzė. Aš vis dar baiminausi kiekvieno mūsų pokalbio plyšio, bijojau, kad štai ir ji, akimirka, kai nebeturime ką vienas kitam pasakyti.

Įsiskolinimas

Žiauriausia, kad jaučiausi taip, lyg suklydęs būčiau aš, nes tavimi pasitikėjau.

Neilgai

Greičiausiai, nebuvo konkretaus įvykio. Tik nuolatinis neilgai trukus kaupimas.

kažkas sugedo jūsų pasaulyje...

 2012 knygų iššūkis

Knyga apie San Mikelę / Akselis Miuntė

Niekuomet nenorėjęs rašyti knygos apie save, priešingai – nuolat stengdamasis bėgti nuo savęs, „tos neaiškios“ asmenybės, Akselis Miuntė, rodos, niekur toli nepabėgo. Knygoje, kurios išsižada kaip biografijos, beigi – kaip gydytojo prisiminimų, galiausiai – neišvengia neparodydamas savo vidinio pasaulio, savo požiūrio į aplinką, savo meilių ir nemeilių gyviesiems žemės sutvėrimams. „Norint parašyti knygą apie save, paprasčiausiai tereikia visomis išgalėmis stengtis galvoti apie kitus“ –šis teiginys parodo asmeninį gydytoją / rašytoją kaip nuoširdų, kitais besirūpinantį, dėmesingą ir kuklų žmogų. Žmogaus, kuris vien iš aplinkos garsų gali atkurti supantį pasaulį, kuris gali ne tik pats išgyventi savo jausmus, bet ir išgirsti patiklių būtybių džiaugsmus, sielvartą, bei išgirsti daiktų kuždesį sapnuose, o pažinti žmonių vidinį pasaulį užtenka stebėjimo, bei mediko praktikos, jo paties pasaulėjautai, gyvenimui aprašyti, manau ir kelių šimtų knygos puslapių būtų maža. Per savo požiūrį į gyvenimą, aplinką, jį supančius žmones rašytojas parodė tik vieną savo žmogiškąją pusę, visiškai neatskleisdamas savo paties šeimyninių subtilybių. O juk taip smalsu būtų pažinti jį patį, tą, kuris iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo Kaprį, tą, kuris pardavė sielą dėl savo svajonės, tą, kuris girdi ne tik žmonių sielas, bet ir išklauso mažų žmogeliukų - gnomų skaudulius, tą, kurio gyvenime sapnas nepastebimai ištrina realybės rėmus. 

Laikui nepasiduodančios mintys:

Gyvenimas tebėra toks kaip visuomet: nejautrus įvykiams, abejingas žmonių džiaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mįslin­gas it sfinksas.

 

Sunkūs atėjo laikai, kažkas sugedo jūsų pasaulyje, niekur nėra ramybės.

Kam sku­bėti? Visi mes neišvengiamai prieisime kelio galą. 

Labai nustebau sužinojęs, kad esama žmonių, niekuomet nemačiusių gnomų. Tokių žmonių galima tik gailėtis. Tikriausiai jų regėjimas sutrikęs. 

Norint tapti geru šunų gydytoju, reikia šunis mylėti, be to, juos suprasti - tas pat tinka ir žmonėms, tik šunį suprasti ir pamilti lengviau negu žmogų. 

Pasitaiko net ir kvailų šunų, bet kur kas rečiau negu žmonių.

Nuožmus laukinis žvėris ne tas, kuris uždarytas narve, o tas, kuris stovi prie jo. 

Mirtis ne tokia žiauri kaip mes.

Žinau, kad gyvenimas puikus, bet taip pat žinau, kad mes dažnai jį subjaurojame ir paverčiame kvailu farsu arba šiurpia tragedija, arba abiem iš karto; ir galiausiai žmogus nebežino, ką daryti – ar verkti, ar juoktis. Verkti lengviau, bet juoktis kur kas geriau – tik ne garsiai!

Man nepatinka mėnulis. šis paslaptingas nakties klajūnas pernelyg dažnai kuždėdavo man į ausį svajones.

Aš jaučiuosi svetimas šioje svajonių šalyje.

Pilnatis – tai sudžiuvusi senmergė, klastingomis akimis stebinti iš aukštybių mirtingos meilės nemirtingą tragediją.

Žmonės turi būti geri gyvuliams, o su negyvais daiktais reikia elgtis taip, lyg jie vis dar girdėtų ir suprastų.


Tikrai myliu tik tuos žmones, kurių gailiuosi.

Nėra galingesnio vaisto už viltį; už vieną pesimistišką gydytojo žvilgsnį ar žodį ligonis dažnai sumoka gyvybe.


Čionykščiai draugiški žmonės, nemokantys nei skaityti, nei rašyti, yra daug laimingesni už mane, nors aš iš pat vaikystės gadinu akis, siekdamas žinių.