Ar yra dalykų, iš kurių negalima juoktis? Įžymieji ūsiukai...

Ar yra dalykų, iš kurių negalima juoktis?

Įžymieji ūsiukai

Jis ir vėl čia  / Timur Vermes. - Vilnius : Alma littera, 2014. - 330, [2] p.

Įsivaizduokite kokią realią istorinę asmenybę ir perkelkite ją šalia savęs, t.y. į šiuos laikus.

Pavyzdžiui - Einšteiną, Kleopatrą ar Salomėją Nerį, Antaną Smetoną ar Darių ir Girėną…. Žaidimą - diskusiją „o kas jeigu…“ tema, kai koks istorinis žymus veikėjas staiga atsirastų mūsų dienose, galėtume tęsti iki užkimimo….

Knyga „Jis ir vėl čia“ perkelia istorinę figūrą Hitlerį į šias dienas, tačiau knyga nepretenduoja į šviečiamojo pobūdžio literatūrą.

Fantastinių knygų personažai neretai persikelia į jiems nežinomus laikus. Tik ši knyga įvardijama kaip satyrinis romanas, o ne kaip fantastinė literatūra.

Hitleris stebuklingu ir niekam neaiškiu būdu persikelia į 2011 metų Berlyną. Berlynas - pasikeitęs, žmonės elgiasi, gyvena ir mąsto kitaip, o štai Hitleris - visiškai nepasikeitęs: jis kupinas idėjų kaip reikia patobulinti kitų gyvenimą. Nors iš pradžių jis nesusigaudo šiame laike, tačiau  netrunka susivokti kaip pasinaudoti tokia duota galimybe įgyvendinti savo idėjas. Jis - tikras šalies patriotas, besirūpinantis vokiečių išlikimu. Nepaisant to, kad Vokietija žengia kažkokiu juokingu keliu: šalyje pilna svetimtaučių, vadovauja moteris (kas per nesąmonė?!), televizijos programos idiotiškos, išprotėjusios moterys renka į maišelius šunų ekskrementus (beje - o kodėl tik moterys? J ); visgi šioje Vokietijoje yra ir teigiamų pokyčių: mobilieji telefonai, kompiuteriai, YouTube.  Matyt, naujoji technologija ne veltui taip gerai įvertinama Hitlerio, nes ji jam atriša rankas laisvai perteikti mintis savajai tautai.

Prisikėlęs Hitleris tampa tikra sensacija, o kadangi visi mano, jog jis - talentingai Hitlerį kopijuojantis aktorius, netrukus atsiranda jam vieta televizijoje. O žiniasklaidą jis puikiai išnaudoja.

Jo užsispyrimas, gebėjimas oratoriškai patraukti dėmesį, įsijautimas - patys savaime nėra neigiami, ir jei, išnaudoti kitas sritis, kuriose galėtų pasireikšti - galgi nemažai ką gero nuveiktų. Tačiau Hitleris orientuojasi tik į savo numylėtos tėvynės gelbėjimą, savo misijos įgyvendinimą. Nacių vadas, vykdydamas savo gyvenimo pašaukimą kitiems atrodo kaip kiek pamišęs aktorius, parodijuojantis Hitlerį ir nei trumpam negalintis išeiti iš savo vaidmens. Tai, kas juodųjų ūsiukų savininkui yra tikra ir natūralu, susikerta su visuomenės požiūriu į jį, kelia komiškas situacijas, kuriose Hitlerio savotiškas naivumas ir besąlygiškas tikėjimas savo teisumu išteisiną jį bet kokioje situacijoje.

Knygą daugelis įvardina kaip juokinga, tačiau man nebuvo juokinga, taip, vietomis sukėlė šypsnį, tačiau tikrai ne juoką. Ne kartą pasikartojantis teiginys, jog žydų tema nejuokinga, knygoje skaitosi jau beveik skaudžiai.

Šiaip mintis - o kas jei Putiną nukeltumėm į Hitlerio laikus? Nejuokinga.

Beje - knygos viršelis tikrai puikus!

Pats knygos autorius yra pasakęs, jog knygos nepaverčia žmones geresniais, o tik kelia klausimus. Taigi - kiekvienas galime susikurti savąjį scenarijų o kas jeigu…

 Ačiū Alma littera leidyklai už galimybę perskaityti šią knygą.

Nuotrauka iš:

http://www.sueddeutsche.de/kultur/bestseller-autor-timur-vermes-wir-haben-zu-viel-vom-gleichen-hitler-1.1548976

Kas talpinama „daiktų miške“? Silva Rerum / Kristina Sabaliauskaitė

[ 2012 Knygų iššūkis ]

Į išgirtąjį ir apdovanotąjį, „mišką“, tiksliau – šeimos kroniką, perduodamą iš kartos į kartą, kurioje tarp atvirų, aplinkiniams žinomų gyvenimo įvykių priglausta ir tai, ko nenorima „padėti“ kitiems prieš akis, telpa XVII a. Vilniuje bei Žemaitijoje besivystantis, šeimos gyvenimas.
Gyvenimas vienu atžvilgiu – toks, kaip ir visų šeimų tuo laikotarpiu, iš kitos pusės – apnarpliotas baugiomis ir gąsdinančiomis istorijos detalėmis; keistokais tėvų-vaikų, seserų-brolių, mokslo draugų, bei jau tuomet aktyviai savo teises ginančių jaunuolių grupuočių santykiais; būstais, apstatytais antikvariniais baldais; keistai bauginančiu ir tuo pat metu siaubingai traukiančiu gaidžio ir driežo palikuonio žvilgsniu; o taip pat – plačiajai visuomenei nežinomais vienuolynų „užkaboriais“, vienuolių sielos gelmių labirintais; pasaulio pabaigos nuojauta ir to šventimu; bei akimirksniu užsižiebusia meilės istorija, kai visų svarbiausia tampa tas nepaaiškinamas, neištirtas ir nepažintas jausmas…
Ir visa tai įvilkta į ilgus ilgiausius sakinius, kuriuose žodis po žodžio, vaizdas paskui vaizdą, bei viena emocijos po kitos, atsiskleidžia istorija, kurią šiais laikais tikimasi surasti ekskursijų metu, su gido pagalba, ar savarankiškai bevaikštant tomis pačiomis gatvelėmis, pralendant po tomis pačiomis arkomis ir vaizduotės pagalba atgaivinant perskaitytą menotyrininkės perteiktą romano herojų gyvenimą.

"Bajoriškos" mintys: