"... gyvenimas per trumpas,

 kad lauktum tik saulėtų dienų..."

Moteris. Tu – mano mūza: toms, kurios kuria savo laimę ir įkvepia kitus būti laimingus 

Anželika Liauškaitė. - Kaunas : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], [2017]. - 173, [3] p.

 Nuostabi, žavi, jautri, nepakartojamo ramumo ir jaukumo knyga. Graži nuo pat pirmojo potyrio – nuo amerikiečių iliustratorės Jessicos Durrant kurto viršelio. Laiškuose besiliejantys sakiniai itin jausmingi, kerintys nekantriu nuoširdumu.

Nuoširdžiai tikiu, jog kiekviena knyga turi „savo“ laiką – tinkamu metu perskaityta, ji gali prikelti iš savotiško minčių, gyvenimo letargo; iš užburto niurnėjimo, nepasitenkinimo viskuo (savimi t.p.) rato; iš nepailstamo laukimo – jau rytoj, jau tuoj tuoj – tai tikrai pradėsiu gyventi; trūksta tik lašelio, tik to/ano ir jau tikrai pasieksiu savo laimės kupiną gyvenimą, o gal tiksliau – sielos būseną... ; gali sukelti ne tik minčių lietų, bet ir audrą – tokią, kuri švelniai, bet primygtinai primena, pastūmėja susiimti ir pamatyti – juk gyvenu nuostabų gyvenimą, juk esu tokia vienintelė ir todėl nepakartojama, ir mano gyvenimas nepakartojamas, nuostabus. Juk gyvenu dabar. Tereikia perrikiuoti mintis teisinga „kelio puse“.

„Tu nekopijuoji svetimų gyvenimų, tau nereikia svetimo džiaugsmo – tu pati kuri savo laimę.“ (p. 7)

Juk tikrai – kartais sunku susitaikyti su mintimi – jog pačios kuriame savo laimę, savo gyvenimą. Juk kiekvienoj iš mūsų gyvena mūza, tik reikia suteikti jai erdvės skleistis.

Knygoje sutelpa visos moterys: aistringoji ir intelektualioji, akiplėša ir kuklioji, nenustygstanti keliautoja ir namų siela. Svarbiausia – kad visos jaustų savo moteriškumą – sielos būseną, o ne išorę.

Laiškų forma parašytoje knygoje – pilna asmeniškumo, bet tokio neįkyraus, ramaus, nors ir aistringo. Kartais perskaičius sakinį kūną užlieja šiurpuliukai – nes tikrai – kažkur giliai viduj jaučiu tai, apie ką taip gražiai rašo, tačiau paslėpiau per giliai, bei nemoku taip gražiai perteikti net sau pačiai. Sakiniai tarsi pakylėti, tarsi lengva euforijos forma parašyti. Beskaitant imi jausti harmoniją su savimi, su savo mintimis, jausmais, su savo vidumi.

Knygos vidurys man pasirodė kiek atitrūkęs nuo bendro knygos stiliaus, lyg „pridurtas“. Jaučiausi kiek pasimetusi ir nusivylusi. (Išduota?) Gal per emocingai sureagavau, nes jaučiausi iki tol beskraidanti savo pačios mintyse, kurios taip nuostabiai liejosi knygos puslapiuose. Tačiau po kelių laiškų, knyga vėl „sugrįžo“ į savo formą ir vėl lepinausi jos nepakartojama minčių tėkme.
O dabar – einu į pasimatymą... su savimi. Taip, kaip kvietė autorė Anželika Liauškaitė. Kada nors, tikiuosi, eisiu į pasimatymą ir su ja. Tyliai, ramiai, tarp knygos eilučių, prie garuojančios kavos puodelio, aistringų minčių apsupty...

 "Jei viena metų dieną galėčiau sukurti pati, ar ta diena būtų verta viso gyvenimo laukimo?" 

 

gyvenimas eina pro šalį, o migdolų tau netenka...

gyvenimas eina pro šalį, o migdolų tau netenka...

Raudonkepuraitė / Märta Tikkanen. - Vilnius : UAB "Aidai Echoes", 2000. - 333 p.

[2013 knygų iššūkis] 

Taip norisi papasakoti apie šią knygą,kuri yra  ir pasaka knygoje, ir pasakiška knyga… Tačiau taip baisu sugriauti tą trapumą, kuris užslėptas ypatingu būdu sudėliotuose žodžiuose, žodžiuose, kurie kiekvienas atskirai turi ypatingą galią šalia esančiam žodžiui, beigi – sakiniui… O taškui čia skiriamas ypatingas dėmesys!

Pasakojimu knygoje, įvilktu į visiems žinomos pasakos erdvę, reikia  mėgautis. Kaip mėgaujamasi vakaro arbata po dienos darbų, mėgautis, kai norisi atsipūsti nuo Vilko ir vilkiukų, ir nuo gyvenimo, ir  nuo to, kas yra  iki ir tarp…

Ir jei „valandėlė su kava – Raudonkepuraitės nuosavybė“ tai ši knyga – mano malonumų nuosavybė, kurios ypatingumas dar ilgai nepaliks mano užkerėtų minčių…

Knygos puslapiuose liejasi vienos mergaitės gyvenimo istorija. Kaip ji nuo mažens stengiasi būti tokia, kokios nori jos tėvai; kaip nuo mažens stengiasi saugotis svetimų (Vilkų), saugotis nuo žodžių, kurie žeidžia, bei apsaugoti savo mamą, kad ji nežeistų ir nesusižeistų ne tik išsakytais, bei ir užslėptais, neištartais žodžiais; kaip nuo mažens jaučia esančio tėčio trūkumą; kaip pati kuria šeimą, kuria savo gyvenimą.... Lyg ir nėra jos gyvenime nieko per daug ypatingo, nieko, kas nevyktų Jūsų šeimoje... Tačiau – ypatinga čia tai, kaip yra perteikiamas gyvenimas, į kokius sakinius įpinamas, ir kokiomis pastraipomis gyvenimo kelio vingis pasiekia galutinį tašką.  

Galiu tik pasiūlyti ją patiem perskaityti. Negarantuoju, kad patiks, ar, kad nepatiks, tik garantuoju, kad šis rašymo stilius neliks užmaršty, nebus jau sutiktas kur kitoje knygoje... 

Raudonkepuraitės išsaugotos mintys:

Išvyniojome kartu nugyventus metus

Šypsojomės ir verkėme vos bepažindami

Patys save prisiminimuose viens kito

SolveigvonSchoulz (priešlapis)

 „… laikas nelyg perlų vėrinys nuo užsegimo lig užsegimo

nelyg gyvatė, kandanti sau į uodegą ir besivejanti vis ratu ratu

taip ji visad vaizduodavosi amžinybę, kitaip amžinybės nesuprastum, juk viskas turi būti kada nors prasidėję, amžinybė turi, Raudonkepuraitės galva, turėti galą“ (p26)

„neatsispirsi vilkui, kuriame jungiasi smarkumas ir atida, kuris atidus geismuose ir įsiūtyje

troškimų vilkas, moters vyras jos gyvenime“ (p.31)

„per maža ir per kvaila, ir per naivi, ir per klusni, kad ką nors suprastų apie tai, kuo kiti užsiėmę“ (p40)

Bedugnė, į kurią tu leki...

2012 Knygų iššūkis

Rugiuose prie bedugnės  / Džeromas Selindžeris;  Vilnius : Alma littera, 2010

 

Kadangi paauglystė jau senokai nebekvėpuoja į pakaušį, tai ir šia knyga neteko laimė „susirgti“. Matyt, viskam turi būti savas laikas, o aš savąjį, su šia knyga po ranka, savo metu praleidau… Nors ėmiausi jos skaityti daugiau nei keletą kartų, visi iki šiol – nesėkmingi buvo… Tačiau, dabar ši skaitymo sėkmė – tik tokia, jog knygą įveikiau iki paskutiniojo sakinio. O toliau kas? Nieko. Perskaičiau ir tiek. Taip, taip, „kaltę“ čia suversiu amžiui, kai į paauglius žiūriu iš šono, o ne iš savo vidinės paaugliškos gyvenimo teisingumo stebėsenos. Kiekvienas žmogaus amžiaus tarpsnis turi tik jam būdingus, tuo metu svarbiausius įvykius, vyraujančius požiūrius, norus ir jų siekimo būdą. Man ši knyga, tiksliau – pagrindinis paauglys veikėjas, pasirodė pernelyg depresuotas, kai beveik kas antrame knygos lape Houldenas teigia, bei prisipažįsta, kad jam liūdna. Ir net ryškus saulėtas knygos viršelis nepadėjo išsklaidyti knygos niūrumo. Tiesiog toks kupinas tamsumos, juodos depresijos paauglio gyvenimas. Kai norai ir siekiai dar nėra visiškai aiškūs pačiam sau; kai visi vyresni už tave žmonės – neaiškūs tipai, kurie gyvena, masto, dirba, bendrauja, moko ir pan. -  ne taip, kaip reikia, ne taip, kaip yra teisinga. Ir apskritai – visas pasaulis yra bjaurus, o visi žmonės - veidmainiai. Paauglio troškimai – lyg ir teisingi ir tikslingi – laiminga šeima, laimingi žmonės, tačiau – pats dar nesusipratęs pasaulyje ir kitų negali keisti…  Tai lyg maištas dėl maišto, nes aš – paauglys, nes man tai galima, leistina ar – net būtina, privaloma… Toks paaugliškas perfekcionistinis maištavimas prieš suaugusiųjų komformistiškumą… Jautrumas slepiamas po cinizmu, o protą užgožia jaunatviškas nepasitikėjimas ir menkavertiškumo pojūtis. Aplinkiniai – tiesiog nepakenčiami, nes: vieni – vis moko ir moko kaip gyventi, kiti – nieko nesupranta, treti – iš vis nesidomi tavimi, dar kiti - jau tiek metų pragyvenę ir sukriošę, kad kogi dar jiems benorėt šiame gyvenime?… Ir lieka toks vienišas tarp žmonių, tarp savų artimųjų nerasdamas ar nejausdamas artumo. Pats pačiausias, teisingiausias, geriausias žmogus - brolis, pasitraukė iš gyvenimo, tačiau meilė jam, tuo pačiu – ir ilgesys kaip kažko geriausio savo gyvenime – neišblėso, o tik skaudžiai stiprėja ir drasko veikėją iš vidaus. Šeimoje nesijaučia nei reikalingas, nei pastebimas taip, kaip norėtų, nei „apdovanojamas“ dėmesiu, kurio – giliai visgi trokšta. Vienintelis šio jaunuolio atspirties taškas – mažoji protingoji sesutė. Tik su ja viena knygos herojui gera ir norisi bendrauti, tik ji verta jo dėmesio, tik ji verta meilės ir rūpesčio, ir dėl jos verta gyventi ir keisti savo nusistatymą ir požiūrį į gyvenimą, koreguoti savo elgesį bei siekius.

Ši knyga pasižymi ne tik kontraversišku vertinimu – nuo uždraudimo, iki įtraukimo į privalomos mokyklinės literatūros sąrašą, bet ir dar vienu sukrečiančiu faktu: 1980 gruodžio 8 dieną Markas Deividas Chapmanas (Mark David Chapman) nušovė Džoną Lenoną (Beatles) (John Lennon). Po šūvio, rankose Chapmanas turėjo knygą „Rugiuose prie bedugnės“, kurios viduje buvo įrašęs: „Tai – mano pareiškimas“, ir pasirašęs „Holden Caulfield“ – veikėjo iš šios knygos vardu. Be to, per vieną iš apklausų, žudikas yra pareiškęs, jog viena, didesnioji, jo asmenybės pusė yra Holdenas Kolfildas, o mažesnioji jo dalis – pats velnias.

Dar iš įdomesnių autoriaus gyvenimo faktų: knygos autorius D. Selindžeris jaunystėje susitikinėjo su Oona O’Neill, kuriai rašė ilgus romantiškus laiškus, tačiau ši moteris vėliau tapo Charlie Chaplino žmona.

Kitam to meto rašytojui – Ernestui Hemingvėjui, D. Selindžeris buvo palikęs kuklaus ir draugiško žmogaus įspūdį, ir kurį laiką šie du rašytojai susirašinėjo tarpusavyje. O be to, šis kuklus rašytojas savo prancūzų ir vokiečių kalbų žinias naudojo tardydamas karo belaisvius. 

  

Citatos:

Iš koto verčia tokios knygos, kurias perskaičius užeina noras, kad tie autoriai būtų tavo geriausi draugai ir kad galėtum jiems paskambinti, kada tik įsigeisi. Tačiau tokių nedaug. 

Apie motinas sunku spręsti iš pirmo žvilgsnio. Jos visos truputį nenormalios. 

Gaila, jūs jos nepažįstat. Visam pasauly nėra kito tokio šaunaus ir protingo vaiko. Rimtai, ji turi galvą! […] Teisybę sakant, mūsų šeimoj tik aš vienas besmegenis. Mano brolis D.B. – rašytojas, o kitas brolis – Elis, tas, kuris mirė, - buvo tikras išminčius. Tik aš vienas toks asilas. Bet kad jūs pamatytumėt Fibę! …
 

Kai kurie dalykai turėtų visą laiką išlikti tokie, kokie yra. Juos reikėtų sudėti į dideles stiklines vitrinas, kad niekas neliestų. Deja, aš žinau, jog tai neįmanoma, todėl ir blogai. 

Jeigu žmogus darai ką nors per daug gerai, tai paskui, jei laiku nesusigriebsi, imsi viską daryt dėl akių. Ir tada visas gerumas nueina šuniui ant uodegos. 

Taip, jis miręs! Manai, aš nežinau! Bet jis vis tiek man patinka, supranti! Viešpatie, neįsivaizduoju, kodėl aš turėčiau liautis jį mylėjęs vien dėl to, kad jis miręs! Jeigu jis man tūkstantį kartų geresnis už žmones, kurie gyvi! 

Supranti, aš įsivaizduoju, kad dideliam rugių lauke prietemoj žaidžia maži vaikai. Tūkstančiai mažų vaikų, ir nė vieno žmogaus – nė vieno suaugusio, supranti? Tiktai aš. Stoviu ant kažkokios uolos krašto. Aš saugau vaikus, kad jie nenukristų į bedugnę. Įsivaizduoji, jie bėga nežiūrėdami kur, o aš stoviu ant uolos ir gaudau juos. Visą dieną gaudau vaikus, aš būčiau vaikų sargu rugiuose, ir viskas. Aš žinau, jog tai kvaila, bet tai vienintelis dalykas, kuo aš norėčiau būti. Aš pats žinau, kad tai kvaila. 

Ponas Entolinis buvo pats geriausias mano mokytojas. Jaunas, nedaug vyresnis už mano brolį D.B. Su juo būdavo galima ir pajuokauti, ir vis tiek jį visi gerbė. 

Bedugnė, į kurią tu leki – ypatinga ir baisi. Žmogus krinta, krinta, bet jam nelemta pasiekti dugno. Jis tik krinta ir krinta. Taip aš įsivaizduoju žmones, kurie tą ar kitą savo gyvenimo momentą ieškojo to, ko juos supanti aplinka negalėjo jiems duoti. Arba jie įsivaizdavo, kad toji aplinka negali jiems nieko duoti. Ir jie liovėsi ieškoję. Dar nepradėję ieškoti, jie pametė viltį surasti. 

Nesubrendęs žmogus pasižymi tuo, kad yra pasiryžęs dėl kilnaus tikslo numirti, o tuo tarpu subrendęs žmogus pasiryžęs tam tikslui atiduoti gyvenimą. 

Tu sužinosi savo tikrą vertę ir atitinkamai rinksies apdarą savo mąstymui.