Keliais žmonėmis šiandiena buvai? Kiekvienas gali būti bet kuo. KAULIUKŲ ŽMOGUS. Luke Rhinehart

[2012 Knygų iššūkis]

Nenormali, erzinanti, šokiruojanti (bet ne juokinanti), nestandartinė novelė apie Šansą.

Apie įpročių atsisakymą; apie „nuobodaus“, įprasto, rutiniško gyvenimo tragišką (?) absoliutų pakeitimą nauju, niekam dar nežinomu ir neišbandytu būdu.

Knyga, kai skaitai ir niekaip neįsivaizduoji jos pabaigos. Buvau tikra, kad knygos veikėjas baigs kaip nors tragiškai, vienareikšmiškai žlugs (ir psichiškai (jei dar nebuvo nuo pat pradžių, kaip man labai įtartina), ir fiziškai).

 Tiesiog rastas „tobulas“ būdas pateisinti bet kokį poelgį, įskaitant ir tą, kuris yra už įstatymų ribų: žmogžudystę, išžaginimą. Tas pats, kas kartais visuomeninio informavimo priemonėse pasigirstantys nusikaltėlių „pasiaiškinimai“: „man taip liepė balsai galvoje“. Čia „liepia“ kauliukai. Tik „pamirštamas“ tas faktas, jog kauliukų galimybes pasirinko, sugalvojo pats žmogus. O juk tarp pasirinktų elgesio galimybių buvo galima įterpti vien tik moralias, visuomeniškai priimtinas, „teigiamas“, nieko nežalojančias! Tačiau ši „terapija“ – tai savęs pateisinimo galimybė – „ne aš kaltas“; atsakomybės jausmo nebūvimo ar nenoro jį turėti pateisinimas.

Kauliukų Terapija (apskritai terapijos pagrindinis tikslas – išgydyti žmogų (pacientą)), čia -  visagriaunanti…  Visiškai iškreipiamas siekis: kad mintys ir įsitikinimai, požiūriai bei nuostatos, ne trukdytų, o padėtų gyventi. Terapija čia virsta religija, kurios prievoles privalai vykdyti netgi jei tam ir nepritari pats, net jei suvoki griaunąs savo gyvenimą.

Suprasčiau tai kaip žaidimą, kuris turi savas taisykles, pradžią ir aiškią pabaigą. Tačiau, čia nebepaisoma jokių ribų (fizinių, emocinių, moralinių, …) Žmogaus absoliutaus paklusimo išbandymas. Ir kas paneigs, kad tokiame žaidime gyvenimu nebepastebima kada prarandi protą, kada peržengi visas ribas? („Profesionalus beprotis, užsiimantis psichoterapija“)

Elgesio galimybės parenkamos iki visiško absurdo: pakeisti įpročius – kodėl į darbą turiu eiti, jei galiu – šliaužti, eiti atbulomis ir pan?, kodėl reikia miegoti lovoje, o ne po ją?, kodėl kalbėti turiu kalba, kurią supranta aplinkiniai, kodėl negaliu sudėlioti žodžių iš bet kokių garsų?, kodėl negaliu mušti savo žmonos, prievartauti, žudyti, skriausti?; kodėl nepabuvus prievartaujamuoju? kodėl gi šiandien nepavirtus bepročiu? ar nepabuvus kunigu, visuomenės sergėtoju?; kodėl nevirtus moterimi?; vaiku? …. Knygoje visą tai natūralu taip pat, kaip noras keliauti po nematytas šalis, kaip noras paragauti egzotiškus patiekalus, išbandyti naujas pramogas, beigi – patirti narkotinių medžiagų poveikį…. Kauliukų religija tampa narkotinio poveikio medžiaga, neturinti klinikinės išgijimo galimybės.

Daugiau apie autorių, bei šią ‚religiją“ (internetinė erdvė knibžda apsikrėtusiųjų kauliukų ridentojų virusu):

http://www.lukerhinehart.net/

http://diceman.co.uk/clips/the-diceman-explained/

 "Užkliuvusios" mintys (citatos pakankamai ilgos, nes neretai reikalingas kontekstas):

Veidmainių sala / Ken McMclure

„Nuodėmė ir ją lydinti sąžinės graužatis - nesustojantis gyvenimo ratas“

Turbūt kiekvienas, kuris bent kiek susidūręs su liga savo artimiausioje aplinkoje, su ligonio slaugymu ir jo kančių mažinimu, su begalinėmis pastangomis jam padėti, turėtų jaustis gyvenąs už realaus pasaulio ribų. Nes realybėje žmonių kančia, sukelta nepagydomos ligos - puikus pasipelnymo šaltinis. O mokslininkai, kurie dirba ir pluša eikvodami savo asmeninį gyvenimą kitų labui - utopinės būtybės, realiųjų pasaulio valdovų nesuvokiamos.Ar nuodėmė tai, jog galimybė sukurti vaistą nuo šiuo metu vis dar neišgydomos ligos (vėžio) yra, tačiau kliūtis tam - tik farmacijos bendrovių požiūris į savo darbo esmę: „kaip ir kiekvienos komercinės įmonės, jų verslas - uždirbti pinigų, kad akcininkai būtų laimingi”, o ne gydyti ir tuo labiau - išgydyti baisiąsias ligas.Mokslininkai dalinasi atradimais vieni su kitais bendros pažangos labui, tačiau farmacijos įmonės netrokšta dalytis ta informacija, kuri, jų nuomone, gali būti naudinga jų konkurentams.„Jeigu bus galima išgydyti vėžį, ką darys šią ligą tyrinėjantys mokslininkai? Tūkstančiai žmonių liks be darbo.” [...] „Deja, jie negydo ligos. Jie tik pratęsia jos trukmę. Jie leidžia pacientams ilgiau kentėti”.

Tragiškai pasibaigiantis kūrinys lyg dilgteli į širdį - kiek verta kiekvieno žmogaus gyvybė: ir tų, kurie serga nepagydoma liga, ir tų, kurie stengiasi išgydyti pastaruosius, ir tų, kurie pelnosi iš vaistų pardavimo. „Visi aplinkui trokšta, kad vienintelis likęs mano grupės narys niekada nebūtų gimęs. Tik todėl, kad jis atrado metodą, galbūt galintį išgydyti vėžį”.

                                                                 Iš Autoriaus žodžio:

„Veidmainių sala” yra grožinės literatūros kūrinys, tačiau remiasi mano paties patirtimi iš tų laikų, kai buvau mokslininkas ir dirbau mikrobų genetikos srityje. [...] Tikėjausi, kad šis naujas metodas leis išgydyti nuolatos pasikartojančią [...] infekciją. [...] Naiviai galvojau, kad senąjį antibiotiką gaminusi bendrovė nesitvers džiaugsmu. Bet jos vadovai nenorėjo nė girdėti apie mano atradimą.

Išgirdau ir daug ciniškesnę nuomonę, kad lėtinės ligos neša milžiniškus pelnus farmacijos pramonei, kur kas didesnius, negu tokios, kurias galima išgydyti. Nusivylęs komerciniu farmacijos įmonės požiūriu, kreipiausi į universitetui priklausančią organizaciją, kurios tikslas - tarpininkauti tarp mokslo ir verslo pasaulių. Iš pradžių tos organizacijos darbuotojai buvo nusiteikę labai džiugiai, tačiau jų užsidegimas išblėso, sužinojus, kad į mano naują gydymo metodą neįeina jokių naujų preparatų, kuriuos jie galėtų užpatentuoti.

Per visą laiką niekas nė akimirkos nesusimąstė, kad ligos išgydymas jau savaime yra puiki idėja, visi, į kuriuos kreipiausi, rūpinosi tik vienu - ar galės iš to uždirbti pinigų. Tvirtindamas, kad paprasčiausiai trokštu, jog gydytojai mano atradimą išbandytų praktikoje, visų akyse tapau trenktu, dramblio kaulo bokšte sėdinčiu akademiku, kuris nesupranta „realaus pasaulio”.