Tai nėra išgalvotas romanas, vien autorės fantazijos, knyga - tai autorės širdies išjausta istorija apie tai, ką ji patyrė ir sužinojo keliaudama ir domėdamasi XIX a. kinų kultūra, tradicijomis, kinų moterų gyvenimu. Tai - žiauri knyga nuo pat pirmų puslapių.Tiesiog neįmanoma ramiai galvoti, kad posakis „grožis reikalauja aukų” kai kuriose tradicijose yra neatsiejamas nuo gyvenimo, kad tai, kas gražu ir kas - ne, nulemta kultūros, o moterų kančia (fizinė ir dvasinė) - gyvenimo esmė:
„Tikrosios moters gyvenime viskas turi būti gražu, - kalė mama man į galvą. - Jei nori būti graži, kentėk. Tik kančia gali pelnyti ramybę”.
Tobulos kinės moters pėdos ilgis neturėjo viršyti 7 centimetrų, tad motinos nuo vaikystės savo dukroms rišdavo, t. y. tvarstydavo ir spausdavo, pėdutes. Tokios kojos buvo laikomos erotiškomis, jos būdavo vadinamos „auksinėmis lelijomis”, nes jų forma priminė lelijos žiedą, jas matyti galėjo tik moters vyras.
„Pėdos dydis turėjo nulemti mano vedybas. Mano mažos kojytės turėjo įrodyti būsimiems vyro tėvams, kad esu drausminga ir galiu iškęsti gimdymo skausmus bei pakelti įvairius gyvenimo sunkumus. Mano mažos kojytės turėjo visiems paliudyti, jog esu paklusni savo šeimai, ypač motinai, tai turėjo padaryti įspūdį mano būsimai anytai.”