Kas talpinama „daiktų miške“? Silva Rerum / Kristina Sabaliauskaitė

[ 2012 Knygų iššūkis ]

Į išgirtąjį ir apdovanotąjį, „mišką“, tiksliau – šeimos kroniką, perduodamą iš kartos į kartą, kurioje tarp atvirų, aplinkiniams žinomų gyvenimo įvykių priglausta ir tai, ko nenorima „padėti“ kitiems prieš akis, telpa XVII a. Vilniuje bei Žemaitijoje besivystantis, šeimos gyvenimas.
Gyvenimas vienu atžvilgiu – toks, kaip ir visų šeimų tuo laikotarpiu, iš kitos pusės – apnarpliotas baugiomis ir gąsdinančiomis istorijos detalėmis; keistokais tėvų-vaikų, seserų-brolių, mokslo draugų, bei jau tuomet aktyviai savo teises ginančių jaunuolių grupuočių santykiais; būstais, apstatytais antikvariniais baldais; keistai bauginančiu ir tuo pat metu siaubingai traukiančiu gaidžio ir driežo palikuonio žvilgsniu; o taip pat – plačiajai visuomenei nežinomais vienuolynų „užkaboriais“, vienuolių sielos gelmių labirintais; pasaulio pabaigos nuojauta ir to šventimu; bei akimirksniu užsižiebusia meilės istorija, kai visų svarbiausia tampa tas nepaaiškinamas, neištirtas ir nepažintas jausmas…
Ir visa tai įvilkta į ilgus ilgiausius sakinius, kuriuose žodis po žodžio, vaizdas paskui vaizdą, bei viena emocijos po kitos, atsiskleidžia istorija, kurią šiais laikais tikimasi surasti ekskursijų metu, su gido pagalba, ar savarankiškai bevaikštant tomis pačiomis gatvelėmis, pralendant po tomis pačiomis arkomis ir vaizduotės pagalba atgaivinant perskaitytą menotyrininkės perteiktą romano herojų gyvenimą.

"Bajoriškos" mintys:

Kai ant pirštų galų ištipena vaikystė, gėlėje prie karsto numiršta bitė.... Mažmožių Dievas / Arundhati Roy

    [2012 Knygų iššūkis] 

    Absoliutaus susikaupimo, atsiribojimo nuo aplinkos, nuo buitinių minčių reikalaujanti, ketverius metus rašyta knyga. Skaitant jokio poilsio, jokio atokvėpio ar „paskraidymo padebesiais“. Taip pat, kaip ir autorei berašant (autorė neperrašinėjo savo minčių: pirmasis knygos variantas buvo vienintelis ir paskutinis), taip ir beskaitant reikia susitelkimo, o po jo – ir tam tikro atsipalaidavimo. Įkyriai zyziantis televizorius vietoj „fono“ - niekaip nepadeda protui sekti paskui akis, dėliojančias iš žodžių sakinius….
  

   Neretai teko ir pakartotinai grįžti atgal pastraipą ar net kelias, tam, kad atsekčiau susipainiojusios ar iš kažkur atklydusios „nelimpančios“ istorijos, tiksliau – minties, giją… 

Lėtai. 

       Beveik skiemenuojant (mintyse prasmę).

                 Grįžti atgal. 

                            Vėl… Iš naujo…. 

                                   „Mažmožiai“, bet sunkiai įveikiami… Gal pritrūko vidinio gebėjimo suprasti žodžiais nusakomą indišką mimiką, rankų judesiais perduodamą istoriją.
     Atskiri sakiniai. Kartais tokie trumpi. Tik vienas žodis. Bet taip taikliai pataikantis „tėkšti“ tiesą į akis (ne visuomet labai „švarią“, pageidaujamą ar gražią).

     Čia viskas turi savo vietą. Sakiniai taip pat yra ten, kur ir turi būti. Ir niekur kitur. Čia viskas pastebima. Laiku ir savoje vietoje. Netgi „nepatiklaus driežo mirktelėjimas“ nelieka nepastebėtas. O šaltos peteliškės kojytės amžiams palieka antspaudus širdyje….

     Jau nuo pat pradžių yra neslepiama, kad einama link kažko baisaus, nemielo ir nemalonaus… Ir tas laukimas, ta nuojauta lydi per visą knygą. Netektis, Siaubas ateina neįprasta forma, neįprastais žodžių junginiais: pamažu išmokstama „blizgančios laumžirgių kalbos“.

     Knyga skaitosi taip, lyg dar tik mokinčiausi kalbėti, suvokti, dėlioti mintis. Lyg staiga būtų pasibaigę visi žodžiai pasaulyje. Ir nebegaliu suprasti ką derėtų veikti su knyga, su joje įrašytais gyvenimais. Lyg tam, kad suprasčiau reiktų skaityti dar kartą. O gal ir dar vieną. O gal – susidėlioti galvoje mintinai išmoktus sakinius. Tol, kol jie patys suras sau tinkamas vietas.

     Keista knyga: nuo pradžioje visiškai nepatikusios, lėtai, per lėtai srovenančios; iki užvertus paskutinį lapą, pragraužusios manyje skylę ir jau su triukšmingu kriokliu užliejančios visas mintis…
Matyt, manieji Mažmožiai surado savo vietas pasaulyje… 

Limpančios mintys:

Mergaitės / Lori Lansens

„Kartais, kai perskeli kiaušinį, jame yra dvigubas trynys, tiesa, mama?

Juk matei dvigubą trynį? O kartais vyšnios suauga – ne stiebeliais, o pačios uogos. [...] Čia toks pat atvejis. Ypatingas.“

Skaitydama šią knygą jaučiausi sutrikusi. Kelis kartus ieškojau informacijos - ar tai knyga, paremta tikrais faktais. Sunkiai suvokiama situacija aprašyta labai tikroviškai, kai kur – netgi smulkmeniškai. O čia esanti mergaičių situaciją tikrai yra ypatinga, nekasdieniška ir ją aprašyt reikia ne vien fantazijos, bet ir ypatingos atjautos, įsigyvenimo bei empatijos. Autorė pateikia knygos pabaigoje kokiais darbais ji rėmėsi berašydama šią istoriją. Kad ir kaip bebūtų – man ši knyga buvo įdomi, tačiau, tikrai dauguma jos vietų kėlimą nerimą, šiurpą kūne, trikdė ir kelis kartus buvau padėjus knygą į šalį nepabaigus sakinio, nes tiesiog nebegalėjau skaityti... Vėlgi – gal pernelyg laki-aktyvi vaizduotė čia daro savo.

„Nesu pažvelgusi savo seseriai į akis. Niekada nesimaudžiau viena. Niekada nestovėjau ant žolės naktyje, iškėlusi rankas į kerintį mėnulį. Niekada nesinaudojau tualetu lėktuve. Niekada nedėvėjau skrybėlės. Niekada nevairavau automobilio. [...] Niekada nebuvau pasivaikščioti viena. Niekada neteko karstytis po medžius. Nesu išnykusi minioje.“

Tokį sąrašą, ko niekada nebuvo padariusi viena, atskirai, – galima tęsti iki begalybės, čia gali būti įvardijama kiekviena paprasčiausia, buitiškiausia gyvenimiškoji situacija. Tai – visiškas privatumo nebūvimas. Iki absurdiško pareiškimo: niekada nestovėjau viena ir apskirtai – niekada nebuvau viena! Ir daug tokių visiškai paprastų kasdienių situacijų, kurios paprastam žmogui net neužkliūna, apie kurias net nesusimąstai: kad ir tai, jog puikiai žinai kada tavo sesuo pyksta „nes jos antakiai įsitempia ir trukteli mano smilkinių odą“, tačiau negali jos matyti (ir regėjimas čia niekuo dėtas!) – tam reikalingos krūvos veidrodžių vienoje patalpoje: „Mūsų namuose daugybė veidrodžių. Gal dešimt kartų daugiau veidrodžių nei pas paprastus žmones. Kiekviename kambaryje yra bent šeši veidrodžiai. Mudvi su Rouze nematome viena kitos, todėl pasižiūrime į veidrodžius, kai norime išvysti viena kitą. Kartais mums to labai reikia. Dažniausiai mums nereikia veidrodžių suprasti, ką kita galvoja.“

Taip pat keistai skamba mergaičių svajonė išgyventi iki savo trisdešimtmečio! Tik tiek, nes jau ir šį gimtadienį atšventusios jos bus – ilgiausiai išgyvenusios sujungtos dvynės! ”Vien tai, kad esu gyva, kartais atrodo lyg didžiausias laimėjimas. Norėčiau pasiekti šį tikslą – trisdešimtmetį. Nuostabu būtų tapti tokiai išskirtinei.“

Neįtikėtina ir tai, jog viena iš mergaičių, norėdama nueiti kur nors turi „skolintis“ savo sesers kojas: „...nors aš nevaikštau savomis kojomis, vis tiek laikau save vaikščiojančiu asmenimi. Akivaizdu, kad nesėdžiu invalido vežimėlyje ar panašiai. Geriausia galėčiau paaiškinti pasakydama, kad jaučiuosi lyg skolinčiausi Rouzės kojas, kai būna eilė vesti. Pasitaikydavo, kad Rouzė užsigaudavo kojos pirštą ar užlipdavo ant ko nors aštraus, o aš, kaip Dievą myliu, aš pajusdavau skausmą“.

O kaip tokia situacija, kai, kaip ir visi žmonės – dirbančios bibliotekoje seserys pasiima pelnytų atostogų? Pasiima tik viena iš jų! O kita? Ne, ji nedirba, ji atostogauja, nors kūniškai gi priverstinai būna darbe, kartu su dirbančia seserimi.... Ir kitos paprastos situacijos, šioms mergaitėms reiškia prisitaikymą, susitaikymą, išmokimą: naudojimasis tualetu, vonia, įlipimas į automobilį, lipimas laiptais, pažiūrėjimas norima kryptimi, miegojimas, laisvalaikis, pomėgiai, poilsis, pokalbiai su aplinkiniais ir t. t.

Prisitaikymas su esama padėtimi, mergaitėms reiškia išgyvenimą, jos – neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip, ir tai, tai, kas kitus žmones paprastai erzintų – joms virtę norma, o nerimą, netgi baimę kelia, jei situacija pakinta: „Niekas nespoksojo. Nebuvo jokio spoksojimo. Jokių ištemptų kaklų. Jokio įdėmaus nužiūrinėjimo. Nieko. Mes ėjome ilgu koridoriumi pro tylius išblyškusius žmones, kurie nežiūrėjo ir nespoksojo, tik sliūkino susiraukę ir nuleidę akis žemyn pro mudvi su Rube, tarsi mūsų net nebūtų. Tai nebuvo tiesiog neįprasta ar keista, tai gąsdino. Kas nespoksotų, kokie žmonės net nepažvelgtų į sujungtas dvynes?“

„Nesu pažvelgusi savo seseriai į akis,

bet žvelgiau į jos sielą“

„Dar keletas citatų ir minčių: