Rūko nesugadinti : romanas / Rasa Aškinytė.
- Vilnius : Tyto alba, 2009. - 213, [1] p. - (Nauji vardai : NV)
Kas nutinka,
kai neteisingai pasirenki žodžių reikšmę? Šiuo atveju vieno iš knygos
pavadinimo žodžio. Ar reikšmė (viena iš reikšmių) gali pakeisti visą turinį?
Nusiteikimą skaityti? Nuomonę? Būtent taip man ir nutiko – knygos pavadinimą
jos neskaičius supratau kitaip, nei kad jis buvo pateiktas. Nors iš kitos
pusės, galima ir dviprasmiškai jį suprast ir iš pačios knygos. Tačiau tas vienintelis
sakinys su šiais dviem žodžiais mane supurtė.
Kokia rūko
spalva? Ar „bespalvis“ yra spalva? O kokia gyvenimo spalva? Kartais ir
gyvenimas toks atrodo: ir pilkas, ir bespalvis, ir vis vien spalvinėj gamoj
neteisingai patalpintas. Ar toks jis tik knygoje ar ir mano gyvenime? Dabar, ją
beskaitant? Sunku prisipažinti. Kaip ir sunku pro rūką įžiūrėti jausmus…
Jei būtų
galima rašytis mintis į knygą – būtų labai įdomu sužinoti prieš mane
skaičiusiųjų atsakymus į autorės užduotus provokuojančius klausimus kiekvieno
skyrelio pabaigoje. Kodėl provokuojančius? Man jie tokie, nes prie kai kurių
norėjosi išsklaidant „rūką“ sakyti „ne“, nesutinku. O kaip gali atsakyti į
klausimą „kodėl“ taip yra, kai iš tiesų manai, kad taip nėra?….
Pradėjus labai
sąžiningai atsakinėti į šiuos „minčių bruzdintojus“, kartais pagaudavau save,
jog tokie užrašai (kad ir mintyse, jie virsdavo pokalbiais su savim ir visu
pasauliu) gali užimti daugiau laiko nei pats knygos skaitymas. Ir nebežinau –
gerai tai, ar ne…
Kažkodėl knyga
vis priartindavo vaizdus iš filmo „Melancholija“…. Lygiai taip pat neapleidžia prieblandos
mintys užvertus paskuti puslapį, kaip ir peržiūrėjus filmą… Kažkaip pakimbi
tarp romantikos ir šizofrenijos ir nesumąstai – į kurią pusę palinkti ar į
kurią pusę jau esi labiau nukrypęs…
Kartais tam,
kad viduj pajustum „bangas“, visai nereikalinga audra. Taip ir veiksmas knygoje
nėra veržlus, nėra staigus, nėra emocingas, tačiau mintys nepaleidžia, jausmai
sūkuriuoja, atsakymai kartais liejasi, pildo per kraštus paliktas eilutes, o
kartais iš to, kad per daug nori pasakyti – užstringi tarp žodžių…
Be to, kodėl
rūkas dominuoja siaubo romanuose
(filmuose)? Galgi jis visai romantiškai galėtų paslėpti žmones, įsimylėjusius
ar besiblaškančius jausmų pasaulyje, o ne tik persigandusias permatomas sielas?
Manau, ši knyga pajėgi pakeisti rūko „viršutinį drabužį“, pagal kurį sutinkame
pradžioje…
Rūke paskendusios, bet dar nesurūkytos mintys:
Dažniausiai esame tik šiek tiek ne tokie, kad tikrai patiktume kitiems. Kodėl?
Dažniausiai kalbos yra neadekvačios situacijos svarbumui.Kodėl?
Malonu žinoti, kad jei norėčiau, galėčiau turėti daugiau, nei dabar turiu.
Negali su viena dovana nusipirkti laimės ir ramybės visam gyvenimui.
Veidrodžiai ir lytiniai santykiai yra bjaurūs, nes daugina žmonių skaičių.
Tačiau kartais likimas sutvarko savaip. Greitas pats užbėga, ant tykaus vėjas užpučia.
Dažniausiai mums patinka tos mintys, kurių prasmės iki galo nesuprantame. Kodėl?