2011-12-30

2012 Knygų iššūkis

Iššūkis sudomino iškart, vos tik perskaičiau apie jį (http://asskaitau.blogspot.com/2011/11/2012m-knygu-issukis.html). Šaunuolė blogo autorė! Noras prisijungti buvo nuo pat pradžių, tačiau... Pasirodė – ne taip jau ir lengvai sudaromas sąrašiukas...
Sąrašai tokių knygų, kurias norisi skaityti, manau, kaupias, jei ne popieriuje ar bloguose (iki šiol J), tai bent jau mintyse, pas daugelį. Pradėjus rinktis „must read“ (man tai knygos, kurias „noriu-reikia-sąžinė jau graužia“) knygas ir priėjus iki 21-os į sąrašą įtraukti būtinai būtinai reikiamos, teko naudotis „rankiniu stabdžiu“ ir peržiūrėti dar ir dar ir dar kartelį, ir spręst, kuri knyga vėl bus palikta toliau nuo mano akių... (bet visgi tikiuosi, jog į tarpiukus tilps ir nepatekusios, ir tos, apie kurias dabar net negalvoju, ir tos, kurios dar tik „ateis“ iki skaityti trokštančių kvepiančios, patrauklios ir gundančios).

1.      Džeromas Devidas Selindžeris  „Rugiuose prie bedugnės
Ėmiausi skaityt kokius keturis kartus ... taip ir nepabaigiau. Turiu net ir kompiuteryje -  vis vien neišgelbėjo... Kažkodėl noriu ne tik pradėt, bet ir baigt skaityt šią knygą. Net nežinau ko iš jos tikėtis. Bet – tikrai tai ta knyga, kurią pati sau prisižadu skaityt ir perskaityt.

2.      James Patterson „Siuzanos dienoraštis Nikolui
Pasiskolinus šią knygą laikau saugiai lentynoje jau keletą metų, ir jau taip sąžinė ir gėda dėl jos graužia, kad net raustu....

3.      Anthony Burgess „Prisukamas apelsinas

4.      Haruki Murakami  „Kafka pakrantėje“.

5.      Luke Rhinehart  „Kauliukų žmogus“.
Pradėjau ir nepabaigiau... Todėl, kad laiko ją laikyti paimtą iš bibliotekos neužteko (per  savaitę neįveikiau)L

6.      Ray Bradbury „Pienių vynas

7.      Antoine de Saint-Exupéry „Mažasis princas
Skaičiau tik vaikystėj, bet deja, nemanau, kad buvau jai pakankamai subrendus...

8.      Arundhati Roy „Mažmožių dievas

9.      Joanne Harris „Šokoladas
Nes nuo „Ledinukų batelių“ „lydžiausi“ iš malonumo skaityti.

10.  Jeremy Clarkson „Tik nestabdyk manęs!
Gal kiek „vyriška“ knyga? Pasižiūrėsiu ar nesustabdys manęs vidury kelio J

11.  Munthe  „Knyga apie San Mikelę

12.  Dorota Terakowska „Lėliukė

Alternatyvai: 
13.  Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum

14.   Zoe Ferraris „Liepsnojantis smėlis


Sekmės ir malonių akimirkų su knygomis visiems prisijungusiems! O Iniciatorei - ypatingos kantrybės ir ačiū už paskatinimus :)

2011-12-20

„Sutvarkyta“ 2012-ųjų kasdienybė arba: su šypsena iš virtuvės

Smulkutė besišypsanti šviesiaplaukė tamsiaakė.... Pleputė, geros nuotaikos nešiotoja ir užkrėtėja... Ir daug visokių kitų epitetų – pačių pačiausių – galima priskirti šiai kulinarei – autorei – rašytojai... Susitikimas knygyne, bei antrojo kalendoriaus pristatymas paliko malonius ir tik teigiamus įspūdžius.

Tiesiog šnekanti, be surepetuotų „pastraipų“, „įžangų“ ar skambių frazių... Berianti žodžius lyg prieskonius į sriubą. Tyliai, ramiai pasakojanti lyg susirinkusiems pažįstamiems. Ar pažįstu Beata? Ne. Bet ir – taip, aš ją žinau: iš knygų, iš televizijos laidų, dar atsimenu iš anksčiau, kai televizijoje „vaidendavosi“ (gerąja prasme)... Ir džiaugiuosi, kad nedingo, kad vėl atsirado; kad yra kupina energijos daryti, veikti, gaminti ir savo patirtį ir patyrimus virtuvėje, beigi – gyvenime, žavingai perduoti kitiems.
Jos nuoširdumas – tiesiog pakeri. Kartais bepasakojant ji nutyla, lyg gaudydama kokią mintį ar prisiminimą, o gal kokią „fix“ „idėją“ netikėtai užklupusią, stengiasi „nepaleisti vėjais“...
Tarp į susitikimą atskubėjusiųjų klausinėtojų nebuvo daug ir nebuvo labai aktyvių. Tačiau paklausta Beata dažniausiai atsakė „tiesiai – per aplinkui“, bet klausimo esmės nepamiršdavo – atsakymas būdavo paslėptas lyg puraus keksiuko vidurėlyje – pačiam skonio receptorių sudirginimui; šiuo atveju – smalsumui patenkinti tekdavo palaukt „įžanginių“ istorijų.
Beatos patiekalų pateikimas atspindi jos prigimtį: ji negali atskleisti recepto nepagrąžindama jo savais „gyvenimiškais“ „receptais“... Kiekvienam jos patiekalui svorį ir vertę suteikia jo atsiradimo, gimimo, ragavimo aplinkybės, jo tinkamumo vartoti ar dovanoti nusakymas gražiomis preliudijomis.

Nesulaukusi kitų metų jau išžiūrinėjau, ištyrinėjau, pastabomis bent kiek pamarginau naująjį kalendorių... Neišvėriau tiesiog laukti sausio.... O štai dar tolimojo 2012-ųjų gruodžio neįprastasis tortas jau mintyse ant šiųmetinio Kalėdų stalo...
Ir netik receptų saviems pietums radau, bet ir Beatos „„skanaus“ gyvenimo perliukais“ pasimaloninau kelis savo vakarus. Ir ateičiai jų savo mintyse „prismaigsčiau“ J
„Bekeliaujant“ per dar neatėjusių metų mėnesius, sužinojau kur slypi Beatos laimė: visai ne saldainiuose ir ne gėlių puokštėse! Bei kad „niekas taip gerai neveikia sielos ir nesugrąžina vidinės ramybės, kaip sutvarkytos spintos ir išplautos grindys“ – pirmyn su šypsena „kuoptis“ ir tvarkyti sielos „reikalų“ J  Ar pomidorai verti pagarbos? Yra kai kas, specialiai sukurtas, jiems pagerbti! Jei ketinate imtis kokios seniai išsvajotos naujos veiklos – prisijunkite prie Beatos ir veikime kartu rugsėjį – juk kartu pradėjus ir einasi smagiau, ir kliūtys įveikiamos lengviau.... Be to, Beatos kalendorius turi ir pasiūlymų kuom išvaryti nekviestai užklupusį liūdesį lapkritį, bei ką daryti, kad gyvenimas iš karto pagerėtų. O jei turit „slaptą“ svajonę patekti pas Beatą į svečius ar būti pakviesti pietums – greičiausiai to tikėtis galite spalį! Štai jums ir metų prognozė J

2011-11-05

Aš, nepažinusi vyrų / Jacqualine Harpman

Knyga–metafora. Apie moteris, ieškančias, tačiau nerandančias žmonių, bei prarandančias save; kai viskas nebetenka prasmės, beprotybė užgožia likusį „viską“.

Klausimų daugiau nei atsakymų. Yra kas klausia, tačiau nėra kas galėtų atsakyti. Kaip gali klausti apie tai, ko neišmanai, ko nežinai, nesuvoki, nesi mačiusi, jautusi, ...? Kaip gali stengtis suvokti kas yra žolė, kas yra gėlės kvapas, kai iš savo gyvenimiškosios patirties žinai tik pilkas sienas ir grotas; kaip gali suprasti atsakymą į klausimą kas yra jausmai, kas yra meilė, kas yra motinystė, kai esi viena iš keturiasdešimties, tarp kurių esi mažiausiai patyrusi, mažiausiai turinti atsiminimų iš „kito gyvenimo“? Kai net nežinai koks jausmas, kai tave liečia, nes čia negalimas joks fizinis kontaktas, nei menkutis prisilietimas, kuris odą nustebintų naujais potyriais, nekalbant jau apie apsikabinimą, apie palengvėjimą, kai gali galvą padėti ant dirbtinai artimu pavertu žmogumi, tačiau vis vien vienintelio, kurį leista turėti.... "Tie patys klausimai, kartojami metų metais, savaime susidėvi."

2011-11-03

Nemalonusis žmonių koliažas: Nematomi monstrai / Chuck Palahniuk

Sunki, slegianti, ap(pa)kvaišusi, šokiruojanti, nuodėminga, chaotiška, apsirijusi vaistais bei atsiduodanti degėsiais knyga išverčia nematomus monstrus tiesiai prieš skaitytoją ant skaitomų puslapių. Pasiteisina perspėjimas, jog pasakojimas šokinės, nuoseklumą teks „gaudyti“ ir rankiotis pačiam skaitytojui. Gal reiktų dar ir perspėjimo dėl galimo šalutinio knygos poveikio smegenims, mintims, požiūriui ar šiaip – perspėjimo jautrių minčių skaitytojams... Tiesiog – išankstinio paruošimo galimam šokui suvokus savuosius slepiamus monstrus, ar „mandagiai“, „patogiai“ nepastebimus šalia esančiuosius...

Baisios, nemalonios ir bjaurios žaizdos čia pateikiamos su pasimėgavimu, pasididžiavimu skaitytojui. Ir nors pagrindinio „veikėjo“ dalią čia demonstruoja subjaurotas, negyjantis ir galiausiai - negydomas veidas, žaizdos čia ne vien išorinės. „Kai nerandame, ko nekęsti, imame nekęsti savęs.“

Kai turime viską, ko norėjome ir netgi dar daugiau – pradedame išsidirbinėti sugalvodami vis drastiškesnių gyvenimo patirčių; su pasimėgavimu imame žaisti žmogiškosiomis galimybėmis, bandome save mazochistų kailyje. „Troškau išbandyti save, pažiūrėti, ar su­sitvarkysiu. Troškau išsprogdinti savo komforto ribas.“ Tik kad sprogdinamės iš vidaus: sprogdiname savo fizinį kūną, siekdami, kad sprogimo banga pasiektų ir sudrebintų sielos pamatus.

2011-09-29

Aš turbūt numiriau ir atsidūriau kalorijų rojuje... Ledinukų bateliai / Joanne Harris

Su malonumu perskaityta knyga. Ir ne tik. Tai lyg dovanėlė Kalėdų proga. Nors  Kalėdos šiuo atveju  aplankė mane gerokai anksčiau – saulei šildant apglėbus mielą knygą pajūry... Jausmas „turbūt numiriau ir atsidūriau kalorijų rojuje“ atitiko mano jausmus beverčiant ledinukų batelių puslapius. Tiesiog įsimylėjau aprašomą šokolado krautuvėlę... Ir iki šiol ieškau ir svajoju apie tokią savo mieste.

Miela knyga, nors fantastika, burtai, užkalbėjimai ar kerai nekelia susižavėjimo... Pati autorė, kalbėdama apie šią knygą, teigia, jog tai  - ne magija, o  nepaprastas užuojautos ir gerumo jausmas, dalykas žmonėse, kurį mes vadiname žavumu. Ir vis dėl to visuose knygos puslapiuose esančiai magijai yra "racionalus" paaiškinimas: „tai magija, jei norite, kad ji būtų. Jei ne - jūsų pasirinkimas.“
Nors turinys ir knygoje besiblaškanti ir ieškanti tinkamos progos pasirodyti paslaptis, nesukėlė „širdy bangų“, bet knyga, matyt, tikrai pakerėjo/apžavėjo raudonais lediniais bateliais, išreiškiančiais veikėjų charakterius, bei nuostabiu, mintis „kutenančiu“ šokolado kvapu.

Kalbėdama apie „Šokolado“ tęsinį „Ledinukų batelius“ (kurie originalo kalba skamba „Lollipop Shoes“), autorė pasidalina „paslaptimi“, jog Šokoladas buvo pieniškas, tuo tarpu Ledinukų bateliai – net 70-ies procentų!
Neskaičiau Šokolado. Ir nemačiau... Neskaičiau „išdalinto“ apelsino... Ir nežinau ar noriu... ar verta... Iš vienos pusės – gero nebūna per daug, iš kitos – bijau sugadinti ant liežuvio galo užsilikusių saldžių knygos prisiminimų... Dar kiek luktersiu. Gal – Kalėdų, kai šalčio sukandžioti pirštai norės apsikabinti karšto šokolado puodelį, kad širdyje apsigyventų šiluma... O prie vieno malonumo – karšto šokolado (ar šio saldžiai karčiojo gėrio bet kokiame pavidale) puikiai įsilies (lyg grietinėlė) ir kitas – skaitymo malonumas... Tikiuosi ir laukiu... Ir jau dabar taip norisi šilumos, gautos visais įmanomais būdais.

Mintys:

Kortų namelis, taip kruopščiai statytas, subyrėjo nuo vieno vienintelio žodžio. 

...ji įsipila dar punšo, ir gvazdikėliai kvepia taip, kad pasijunti palaidotas gyvas, ir skonis – it ankštinių pipirų, uždarytų ugnimi... 

Kaina už širdies troškimus yra tavo širdis. Gyvenimas už gyvenimą. 

Vis negaliu atsistebėti, kaip tokios smulkmenos gali šitaip žeisti širdį: pamirštas bučinys, išmestas žaislas, nebenorima pasaka, susierzinimas veidelyje, kur kadaise spindėjo šypsena.... 

... jei pragare nėra piktesnės raganos nei paniekinta moteris, tai žemėje nėra baisesnio žmogaus už apgautą raganą. 

... gera prisipažinti pačiai, kad kai kurių dalykų paprasčiausiai neįmanoma vertinti protu; kad meilės nepasirinksi; kad kartais negali pasislėpti nuo vėjo...

Vaikai – tai peiliai. Jie to nenori, bet pjauna. 
    
Štai kas blogiau už viską – niekas. Nėra prasmės; nėra idėjos; nėra demonų; nėra dievų. Mes mirštam ir po to nėra nieko. Visiškai nieko.  

2011-07-29

Naktinio skaitymo ypatumai

Nors vasaros liko dar mėnuo, tačiau vakarai jau nebeteko visos savo išsvajotosios šviesos... Saulei nusileidus pasinerti į malonumus (vieną iš jų J ) – knygų skaitymą, jau reikia ieškotis šviesos šaltinio. Norint „nušviesti savo sielą“ knygų pasaulio pagalba, tenka apšviesti skaitomas eilutes. Sumanieji dizaineriai, bei kiti, „prijaučiantieji“ rado „peno“ savo mintims, idėjoms realizuoti ir šioje srityje J  Nors kai kurie šviesos „įrenginiai“ nėra labai patogūs vakariniams/naktiniams skaitiniams, tačiau interjero, idėjų prasme verti susidomėjimo (bent jau J )...



 
 

(nuotraukos paimtos iš interneto "dausų":

2011-07-27

Ramus chaosas / Sandro Veronesi

..niekas negali padėti jaustis geriau,
jei to gėrio nėra tavyje...

Savotiška knyga apie tai, kai nesulauki jausmų, kuriuos tūrėtum jausti:
 „Jokio skausmo: jaučiuosi kaip žmogus, nukritęs nuo stogo, kuris iškart pakyla ir čiupinėjasi visą kūną, netikėdamas, kad nesusižalojo.“

43-ejų sėkmės globojamas romietis, auginantis 11-kos dukrą, netikėtai tampa našliu. Prieš pat tą dieną, kai su ilgamete mylimąją turėjo oficialiai sukurti santuoką. Netekties skausmą priima stoiškai, ramiai, tuo ne tik aplinkiniams, bet netgi ir sau keldamas nerimą. Beje – do duktė, likusi našlaite, taip pat reaguoja ramiai – jokių isterijų, ašarų, nerimo – galgi kopijuoja tėvo išgyvenimų būdą. Tačiau ramaus chaoso veikėjas vis laukia kada tos „įprastosios“ reakcijos į tokią situaciją prasiverš numanomu būdu.

Kadangi „chaosas“ yra tarpas tarp dangaus ir žemės, labai galima „pritempti“ pagrindinių veikėjų būseną prie tarpo tarp jausmų, kurie niekaip neužplūsta, bet kurių labai tikiesi, ir net – lauki. Ir esi lyg vis dar įprastame gyvenime, nors aplinkybės ir pasikeitusios... Ir jautiesi  gyvenąs tą patį gyvenimą, tačiau pakitusiomis aplinkybėmis, kurių dėka pakito ir tavo vertybės. Tai lyg beformė tuščia erdvė, gaubiama  nematomo oro ir tamsaus rūko, iš kurio tikiesi, susikurti gyvenimą.  

Kad buitis, kasdienybė, įprastas gyvenimas teikia pasitikėjimą ir ramumą gyvenime, suvoki tik jo netekęs. Ir kad chaosas gali teikti pasitenkinimą pastovumu, suvoki tik tada, kai esi staiga ir netikėtai išplėšiamas iš savo susikurtų per metus įpročių.

Žmonės yra sudarę tarytum normas kokiu gyvenimo atveju, kokioje situacijoje kaip turime jaustis, ką išgyventi, kaip elgtis. Ir kai žmogus, netekęs mylimosios, žmonos, mamos nesijaučia visiškai palaužtas, kai jis sugeba „valdyti situaciją“, dirbti, gyventi toliau, kai jis nelieja ašarų, nerodo kitiems savo skausmo, kančios, kai įprasta vaga „teka per gyvenimą“, aplinkiniai tuo niekaip negali patikėti, bei negali tokios būsenos suprasti. Ir tada natūraliai iš dvasinės savijautos kyla klausimas: „Ar privalau kentėti, kad jums būtų ramiau?“. Ir kiek reikia turėt jėgų kiekvieną dieną, žmonėms, su kuriais netgi nesi daug anksčiau bendravęs, su kuriais nesijauti artimas, arba su kuriais sieja tik dalykiniai santykiai, kartoti, jog „aš gerai jaučiuosi. Tik pakeičiau prioritetus“.

Ir kaip pats žmogus, kuriam, pagal visų aplinkinių bendrai priimtą susitarimą, turėtum kentėti, nustemba, kai staiga „visi keistai palieka ramybėje.“ O juk jau buvo beveik susitaikęs su mintimi, kad kasdien sulauks žmogaus, kuris, lyg ir atėjo atsargiai pasiteirauti kaip jis jaučiasi, kaip susitaiko su našlystės „statusu“, o iš tiesų atėjęs išlieti savas bėdas, savus skausmus, atėjęs pas žmogų, kuris, žino, jog išklausys, nesmerks, ir kuriam bus galima „suverst savas bėdas“, su kuriuo pasišnekučiuos, nors daugiausia tai bus atėjusiojo monologas:
„...jie šnekučiuojasi: tas, kuris atėjo, pradeda iš tolo, palaipsniui plėtodamas pokalbio temą, kad pagaliau išvemtų ant kito, to, kuris visą laiką čia, savo nerimą, savo skausmą ir baimę.“

Staiga pasijutęs „vienišas“ – ar tiksliau – paliktas vienas pats sau su savo jausmais (esančiais ir neesančiais, nors tūrėtų pagal visuomenę – jaustis kitaip), susivokia, jog „... ši vieta liovėsi būti pasaulio tašku, kur reikia išlieti skausmą“, ir tas palikimas „ramybėje“ suteikia galimybę pagaliau atsipalaiduoti, prasiblaškyti, įdėmiai stebėti aplinką ir netgi nuobodžiauti („tremtis turi savo tuščių valandų“).

Ramiajame chaose daiktai vadinami savais vardais. T. y. nėra gražių, literatūrinių apvalkalų, drabužių; skaitantysis nėra apsaugotas nuo vadinamųjų nešvankiais, terminų... Tiesa yra tokia, jog „mes esame įvykiai, laukiantys, kol atsitiksime...“ ir nėra jokių aplinkkelių į „jaukesnę“ ar priimtinesnę literatūrinę kalbą... O ir tiesa, kurią skelbi ir rodai kitiems, pasirodo yra visai neteisinga; apsauga, dėmesys,  kuriuo sieki savo artimui suteikti ramybę ar galimybę bet kada išlieti susikaupusius jausmus, yra nereikalingas ir net žalingas, verčiantis dar labiau tyliai kentėti...
Gerai, kad vaikai kai kada sugeba atverti suaugusiems akis...

Kelios citatos:

Tie, kurie suvokia esantys šikniai sekundę po to, kai pasirodė esantys šikniai, yra dar didesni šikniai. [...] O didžiausi šikniai yra tie, kurie atsiprašę dar bando juokauti.

Netiesa, kad paslaptis gimdo paslaptį, tai tik romantinės nesąmonės. Paslaptis gimdo logines išvadas

O juk kartais reikia tik plojimų, kad grįžtum namo romus, sumaišties ir ramybės pritvinkusia širdimi.

2011-07-08

"Pasižadėję" ... noriu kavinuko! / Elizabeth Gilbert

Dėl šios knygos frazė "noriu kavinuko" man turės visai kitą prasmę ir bus mieliausias ausiai ir širdžiai išsireiškimas.
"Staiga mane apėmė pyktis.
- Ko tu nori? - nervingai paklausiau.
Jis nieko neatsakė ir tai mane dar labiau supykdė. Tad neatly­žau:
- Aš tik stengiuosi kaip galėdama pagerinti mūsų gyvenimą. Jei turi tinkamesnių idėjų ar planų - prašau siūlyti. Tikiuosi, sugalvo­si, kaip pačiam pralinksmėti, nes aš, nuoširdžiai sakau, nebegaliu ištverti tavo liūdnumo. Iš tikrųjų nebegaliu.
Tada jis atsimerkė.
- Aš tik noriu kavinuko, - pasakė mano mylimasis netikėtai aistringai.
- Kaip suprasti - kavinuko?
- Aš tik noriu būti namuose, gyventi saugiai vienoje vietoje su tavimi. Noriu rutinos. Turėti savo kavinuką. Noriu pabusti kiekvie­ną rytą tuo pačiu laiku ir pagaminti mudviem pusryčius savuose namuose, išvirti kavos savame kavinuke."

Noriu kavinuko.
Noriu dviejų tūkstančių pokalbių, praleistų prie šio kavinuko.
Noriu rūpintis nuosavu kavinuku.
Noriu puoselėti jį, nuvalyti nuo dulkių, nuplaut nuo aplinkos poveikio, noriu nušveist ji iki sielos žvilgėjimo...
Noriu berti į jį atidžiai atrinktas kruopeles pasitikėjimo, meilės ir pagarbos...
Noriu supilti vandens laisvę, sujungiančią į nuostabią ir nepakartojamą visumą tas kruopeles.
Noriu kas rytą, kasdieną, kas vakarą turėti galimybę nuostabioms akimirkoms prie savo kavinuko.
Su savo žmogumi.

2011-06-15

Mano geriausios draugės dukra / Dorothy Koomson

Geriausia, ką galėjau – pasiskaityti, kaip padėti vaikams apsiprasti su mirtimi, bet apsiskaitymas ne tas pat, kas patirtis, o aš jos neturėjau. Nė viename straipsnyje neaiškinama, ką daryti ūmių prisiminimų akimirkomis. Kai linksminiesi užsimiršusi, kad mamos, geriausios draugės, jau nebėra. Nė viename iš jų nepatariama, kaip suderinti dvejopas emocijas – kaltę ir apmaudą. Kaltę, kad minutei užmiršai įvykusį siaubingą dalyką ir mažumėlę pasidžiaugei, ir apmaudą, kad mylimas žmogus tave paliko. Dar didesnę kaltę, kad jauti tą apmaudą. Ir dar didesnį apmaudą dėl tos kaltės. Spiralė, kurios aš niekaip negalėjau išnarplioti, tarsi klampočiau kelio purvynu – žinai kad kelias yra, bet niekur taip ir nepasistumi. Apie šituos jausmus galėjau galvoti kiek panorėjusi, bet man trūko žodžių nupasakoti juos Tiganai. Nežinojau, kaip jai paaiškinti, kad šitie jausmai- normalūs, kad ji gali jausti ir pyktį, ir liūdesį, ir sumišimą, ir nuoskaudą. Ir kad, nepaisant mus supančio skausmo, liūdėti dvidešimt keturias valandas per parą nėra būtinybės, galima ir pasijuokti.“
Meilės trikampis čia įgauna kitą „kampą“, kiek kitokią išraišką, kitokį požiūrį. Ar tikrai tai – trikampis – sprendžiama per visus knygos puslapius, sprendžiama, diskutuojama ir bandoma atleisti, priimti, susitaikyti... O situaciją sunkina tai, jog maža, miela gyvybinga ir nuostabiai graži mergytė gimsta po vienos nakties – berods nereikšmingo nuotykio su geriausios draugės sužadėtiniu... Tačiau apie šios mergytės „kilmę“ težino tik pati mama, šios paslapties neišduoda nei draugei, nei vaikelio tėčiui. Apipina tai pasakojimais apie „kažką, kažkur“ irgi nereikšmingą. Nei vienam iš jų toji naktis nebuvo ypatinga, nebuvo kupina jausmų, tiesiog akimirkos aistra ir nusivylimo, nevilties vakaras, bandant pasislėpt nuo per sunkių minčių, ar tiesiog susiklosčius aplinkybėms, suvedusioms juos į vieną naktį.

2011-06-14

Už auksinių grotų. Aš gimiau hareme / Choga Regina Egbeme


Mano mažas pasaulis, suramstytas iš baimių ir skausmo, kurį viltimis ir maldomis bandžiau išsaugoti nuo sugriuvimo, [...] subyrėjo į šipulius
...   ...   ...  
Keturiasdešimties su viršum metų nelaiminga, ištekėjusi, bet besijaučianti vieniša, moteris vyksta su vyru į Afriką. Ir ten netikėtai atranda savo gyvenimą, savo laimę ir.... saugumą. Knygoje aprašomas „saugumas“ man niekaip neįsivaizduojamas ir nesuvokiamas: (ar) saugu tapti 33-iąja žmona šeimynoje, kurioje tavo išrinktasis išlaiko 48 žmonas ir 76 vaikus? Kokių „galių“ (kitaip niekaip negaliu rasti paaiškinimo) turi tūrėti vyras, kad pavergtų europietę moterį, kad pavergtų taip, jog ji sutiktų gyventi hareme, dalintis (tiesiogine prasme) savo vyru, savo gyvenimu su kitomis žmonomis (kurių čia visa „armija“), susitaikyti su daugpatyste, kuri paprastai europiečių šeimose yra netoleruojama... Arba kitas klausimas – koks tada turėjo būti jos gyvenimas su savo vokiečiu vyru, kad ryžtumeis „panirti“ į tokį tolimą, sunkiai įsivaizduojamą, visiškai skirtingą gyvenimą? Ir kokį gyvenimą savo vaikams nulemia tokios mamos, kurios savo noru patekusios į haremą, gimdo vaikus, kur „nenaudinga“ dukra turi begalybę „sesių“, kai nemato savo tėčio mėnesiais, nes „tėtušis buvo visiems, bet nė vienam grynai asmeniškai. Jo gyvenimas buvo per didelis mūsų asmeninėms problemoms“, o mamas turi kelias? „Aš visada maniau, kad visos šeimos yra tokios didelės kaip mūsų. Kartais mūsų būdavo daugiau kaip šimtas. Be to, aš buvau įsitikinusi, kad kiekvienas vaikas turi po dvidešimt motinų - arba bent moterų, į kurias galėtų kreiptis „Mama". Ir kad kiekviena iš tų mamų rūpinasi visais vaikais.“

2011-06-03

Mergaitės / Lori Lansens





„Kartais, kai perskeli kiaušinį, jame yra dvigubas trynys, tiesa, mama?
Juk matei dvigubą trynį? O kartais vyšnios suauga – ne stiebeliais, o pačios uogos. [...] Čia toks pat atvejis. Ypatingas.“
Skaitydama šią knygą jaučiausi sutrikusi. Kelis kartus ieškojau informacijos - ar tai knyga, paremta tikrais faktais. Sunkiai suvokiama situacija aprašyta labai tikroviškai, kai kur – netgi smulkmeniškai. O čia esanti mergaičių situaciją tikrai yra ypatinga, nekasdieniška ir ją aprašyt reikia ne vien fantazijos, bet ir ypatingos atjautos, įsigyvenimo bei empatijos. Autorė pateikia knygos pabaigoje kokiais darbais ji rėmėsi berašydama šią istoriją. Kad ir kaip bebūtų – man ši knyga buvo įdomi, tačiau, tikrai dauguma jos vietų kėlimą nerimą, šiurpą kūne, trikdė ir kelis kartus buvau padėjus knygą į šalį nepabaigus sakinio, nes tiesiog nebegalėjau skaityti... Vėlgi – gal pernelyg laki-aktyvi vaizduotė čia daro savo.

Nesu pažvelgusi savo seseriai į akis. Niekada nesimaudžiau viena. Niekada nestovėjau ant žolės naktyje, iškėlusi rankas į kerintį mėnulį. Niekada nesinaudojau tualetu lėktuve. Niekada nedėvėjau skrybėlės. Niekada nevairavau automobilio. [...] Niekada nebuvau pasivaikščioti viena. Niekada neteko karstytis po medžius. Nesu išnykusi minioje.
Tokį sąrašą, ko niekada nebuvo padariusi viena, atskirai, – galima tęsti iki begalybės, čia gali būti įvardijama kiekviena paprasčiausia, buitiškiausia gyvenimiškoji situacija. Tai – visiškas privatumo nebūvimas. Iki absurdiško pareiškimo: niekada nestovėjau viena ir apskirtai – niekada nebuvau viena! Ir daug tokių visiškai paprastų kasdienių situacijų, kurios paprastam žmogui net neužkliūna, apie kurias net nesusimąstai: kad ir tai, jog puikiai žinai kada tavo sesuo pyksta „nes jos antakiai įsitempia ir trukteli mano smilkinių odą“, tačiau negali jos matyti (ir regėjimas čia niekuo dėtas!) – tam reikalingos krūvos veidrodžių vienoje patalpoje: Mūsų namuose daugybė veidrodžių. Gal dešimt kartų daugiau veidrodžių nei pas paprastus žmones. Kiekviename kambaryje yra bent šeši veidrodžiai. Mudvi su Rouze nematome viena kitos, todėl pasižiūrime į veidrodžius, kai norime išvysti viena kitą. Kartais mums to labai reikia. Dažniausiai mums nereikia veidrodžių suprasti, ką kita galvoja.
Taip pat keistai skamba mergaičių svajonė išgyventi iki savo trisdešimtmečio! Tik tiek, nes jau ir šį gimtadienį atšventusios jos bus – ilgiausiai išgyvenusios sujungtos dvynės! ”Vien tai, kad esu gyva, kartais atrodo lyg didžiausias laimėjimas. Norėčiau pasiekti šį tikslą – trisdešimtmetį. Nuostabu būtų tapti tokiai išskirtinei.“
Neįtikėtina ir tai, jog viena iš mergaičių, norėdama nueiti kur nors turi „skolintis“ savo sesers kojas: „...nors aš nevaikštau savomis kojomis, vis tiek laikau save vaikščiojančiu asmenimi. Akivaizdu, kad nesėdžiu invalido vežimėlyje ar panašiai. Geriausia galėčiau paaiškinti pasakydama, kad jaučiuosi lyg skolinčiausi Rouzės kojas, kai būna eilė vesti. Pasitaikydavo, kad Rouzė užsigaudavo kojos pirštą ar užlipdavo ant ko nors aštraus, o aš, kaip Dievą myliu, aš pajusdavau skausmą.
O kaip tokia situacija, kai, kaip ir visi žmonės – dirbančios bibliotekoje seserys pasiima pelnytų atostogų? Pasiima tik viena iš jų! O kita? Ne, ji nedirba, ji atostogauja, nors kūniškai gi priverstinai būna darbe, kartu su dirbančia seserimi.... Ir kitos paprastos situacijos, šioms mergaitėms reiškia prisitaikymą, susitaikymą, išmokimą: naudojimasis tualetu, vonia, įlipimas į automobilį, lipimas laiptais, pažiūrėjimas norima kryptimi, miegojimas, laisvalaikis, pomėgiai, poilsis, pokalbiai su aplinkiniais ir t. t.
Prisitaikymas su esama padėtimi, mergaitėms reiškia išgyvenimą, jos – neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip, ir tai, tai, kas kitus žmones paprastai erzintų – joms virtę norma, o nerimą, netgi baimę kelia, jei situacija pakinta: „Niekas nespoksojo. Nebuvo jokio spoksojimo. Jokių ištemptų kaklų. Jokio įdėmaus nužiūrinėjimo. Nieko. Mes ėjome ilgu koridoriumi pro tylius išblyškusius žmones, kurie nežiūrėjo ir nespoksojo, tik sliūkino susiraukę ir nuleidę akis žemyn pro mudvi su Rube, tarsi mūsų net nebūtų. Tai nebuvo tiesiog neįprasta ar keista, tai gąsdino. Kas nespoksotų, kokie žmonės net nepažvelgtų į sujungtas dvynes?“

„Nesu pažvelgusi savo seseriai į akis,
bet žvelgiau į jos sielą“

Dar keletas citatų ir minčių:

2011-05-31

Seniai prarasta / Harlan Coben

Tobuli herojai gyvena netobulame, baisių apgalvotų nusikaltimų pasaulyje.
Tobuli pagrindiniai veikėjai nes: ištreniruoti kūnai, puiki išvaizda, aštrūs protai, greita reakcija, puikūs gerai apmokami darbai, ištikimi draugai, ilgalaikė jausminga meilė.
Netobulas pasaulis: terorizmas, grupuotės, šaltakraujės žudynės, žudikais auginami vaikai.
Tobulas siužetas: gražūs + protingi + ištreniruoti veikėjai + truputis humoro + intrigos + detektyvo detalių + meilės + išsiskyrimo + heroizmo + gaudynės/muštynės + laiminga pabaiga.....
Tiesiog saldus, lengvas „skaitalas“ vasaros pradžiai.... Blogiausia tai, kad perskaitei ir nieko nieko neužsiliko...
Kad jau nebūtų taip visai „nieko nieko“, kelios citatos:

Smurtas plinta ir sulaukia atgarsio. Jis aidi ir, rodos, niekada nenutyla. 

Nelabai sugebu išlaikyti moteris, moku tik jas prisiviliot.

.... ligoninės pusryčiai priminė kažką panašaus į tai, ką beždžionės mėto į žmones zoologijos sode. 

Protas gali būti gana paikas ir užsispyręs.
Logika niekada nebūna linijinė. Ji šokinėja pirmyn, atgal, atsimuša į sienas, staiga pasisuka ir pasiklysta aplinkkeliuose. Katalizatoriumi gali tapti bet kas – paprastai kas nors, nesusijęs su turima užduotimi, ir, žiūrėk, tavo mintys jau skrieja netikėta kryptimi – kryptimi, kuri neišvengiamai veda į sprendimą, prie kurio niekada nebūtų atvedęs linijinis mąstymas.

2011-05-23

Baltoji gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė / Lisa See

Tai nėra išgalvotas romanas, vien autorės fantazijos, knyga - tai autorės širdies išjausta istorija apie tai, ką ji patyrė ir sužinojo keliaudama ir domėdamasi XIX a. kinų kultūra, tradicijomis, kinų  moterų gyvenimu. Tai -  žiauri knyga nuo pat pirmų puslapių.
Tiesiog neįmanoma ramiai galvoti, kad posakis „grožis reikalauja aukų” kai kuriose tradicijose yra neatsiejamas nuo gyvenimo, kad tai, kas gražu ir kas - ne, nulemta kultūros, o moterų kančia (fizinė ir dvasinė) - gyvenimo esmė:
„Tikrosios moters gyvenime viskas turi būti gražu, - kalė mama man į galvą. - Jei nori būti graži, kentėk. Tik kančia gali pelnyti ramybę”.
Tobulos kinės moters pėdos ilgis neturėjo viršyti 7 centimetrų, tad motinos nuo vaikystės savo dukroms rišdavo, t. y. tvarstydavo ir spausdavo, pėdutes. Tokios kojos buvo laikomos erotiškomis, jos bū­davo vadinamos „auksinėmis lelijomis”, nes jų forma priminė lelijos žiedą, jas matyti galėjo tik moters vyras.
„Pėdos dydis turėjo nulemti mano vedybas. Mano mažos kojytės turėjo įrodyti būsimiems vyro tėvams, kad esu drausminga ir galiu iškęsti gimdymo skausmus bei pakelti įvairius gyvenimo sunkumus. Mano mažos kojytės turėjo visiems paliudyti, jog esu paklusni savo šeimai, ypač motinai, tai turėjo padaryti įspūdį mano būsimai anytai.”
„Ji [mama] mane mokė pakelti viską - ne tik fizinį kojų rišimo bei vaikų gimdymo skausmą, bet ir daug didesnę širdies, proto bei sielos kančią”.
 

Kabulo kregždės / Yasmina Khadra

Patraukė nuostabiai vaizdžiu aplinkos aprašymu. Apima nustebimas, kai po vaizdingų, neįprastų ar net neįtikėtinų apibūdinimų, palyginimų, žodžių junginių,  išaiškėja, jog taip nuostabiai aprašoma vieta yra… dykinė - tuščia vieta, nederlinga žemė, „plikuma”, visiška lyguma.
„Aplinkui - neregėta dykynė. Atrodo, ji apsinuogino vien tam, kad pabrėžtų pakrikimą, apėmusį žmones, įspraustus tarp žvirgždo ir pragariškos kaitros. Daiktais teikęsi prasikalti reti žalumos ruoželiai nežada prasiskleisti; jų sudegusios žolės sutrupa net nuo menkiausio virpesio. Upės, tos gigantiškos bevandenės hidros, nyksta savo sujauktose vagose, be suakmenėjusių vidurių, daugiau neturėdamos ko pasiūlyti karščio dievams.”
 „Toli toli, prie pat horizonto, viesulas kėtoja klostuotą apdarą lyg transo apimtas raganius, šokantis traukulin­gą šokį. Jo isterija neįstengia net nupurtyti dulkių nuo dviejų sukalkėjusių palmių, styrančių danguje it pakaruo­klio rankos. Nežmoniškas karštis sugėrė menkučius oro dvelktelėjimus, kuriuos traukdamasi užmiršo pasiimti su­triuškinta naktis.”

2011-05-18

Kuprotojo banginio dainos / J. Picoult

Apie nemylimus mylimuosius… ar mylimus nemylimuosius… ir apie tuos gyvenimo vienintelius, tas obuolio puseles, kuriuos sutinkame per vėlai, ne tuo metu, per trumpam laikui ir apskritai ne toj vietoj. Kai (ne tuo laiku?) išsipildo gyvenimo svajonė apie žmogų, kurį suprantame iš žvilgsnio, iš veido išraiškos, kurį jaučiame ir būdami kitam pasaulio krašte, kurio nepamiršime net ir labai to norėdami… Kai meilė drasko širdį, kai reikia rinktis tarp to, ką turi, ką esi pasirinkus, kam jauti atsakomybę, kam esi pasižadėjęs ir tarp tos vienos vienintelės meilės, kuri praturtina tave nauju jausmu ir tuoj pat išplėšia gabalėlį tavo esybės, dalį gyvenimo… Kai norisi užmiršti savo oficialųjį išrinktąjį, beja,  apie kurį visi tik svajoja… 
kai  negali gyventi turėdama prisiminimus, ir kai tave žudo būtinybė juos užgniaužti, pamiršti….

Bandant prisišaukt pavasarį

Man patinka....
  • kai ryte pirma mintis pažadina šypseną visai dienai;
  • kai neerzina tai, kai niekaip nenusprendžiu, kuom užsiimti. Nes minčių ką nuveikti, ir norų, ir jėgų – tiek daug;
  • kai viskas klostosi taip lengvai, kai nieko neveikiu;
  • kai nepriekaištauju sąžinei, kad ji nepriekaištauja tam, kad vartausi lovoj ir stengiuos pačiupti beišnykstantį sapną. Ir kai delne lieka tik jo spalvotas prisiminimas, kurio dėka žinau, jog diena bus puiki;
  • kai geros mintys yra per lėtos, kad išnyktų netgi mano išsiblaškymo ir melancholiškos dienos draugystėje;
  • kai maloni tyla susideda iš paukščio čiulbėjimo už lango;
  • kai uoslė įsitempia iš malonumo, kad tuoj pajus dievišką jazminų kvapą;
  • kai lietus, besivejantis saulę, nepažadina ašarų mano akyse;
  • kai šypsausi, kad verkiu; kai malonios mintys apgaubia, net tada, kai liūdžiu;
  • kai galiu pajusti, kad pasodintos mėtos kvepia citrinomis. Ir kai pasisotinu ir atsigaivinu vandeniu su šiuo kvapniuoju lapeliu. O kavos aromato atsiminimas neblaško nei patenkintų skonio receptorių, nei minčių. Kai  dar tiksliai nežinau – ar jau pabudau, ar dar sapne sėdžiu ant mėtinio debesies;
  • kai žinau, jog iškeptas pyragas bus tobulas šiai dienai;
  • kai gyvenu dabar, šią minutę. Ir kai leidžiu sekundėms gyventi savo ritmu; kai nei maldauju jų, kad paskubėtų, nei meldžiu, kad sustotų. Tiesiog kai žinau, kad ši nepakartojama akimirka jau tęsiasi visą rytą ir tuoj pavirs nepakartojama diena, ir vakaru, ir naktimi. Kurios detalių rytoj galbūt neatsiminsiu, bet tikrai širdy turėsiu taupyklę tokių dienų jausmams;
  • saulės spinduliai, vaikščiodami aplink akis, palieka savo takelius, dėl kurių nesijaudinu, net kai žinau, jog jie vadinas „raukšlėmis“; nesislepiu po saulės akiniais. Nes noriu, kad mano blakstienos šoktų su saulės zuikučiais, kutenančiais raukšles;
  • kai nesuerzina dar viena atsiradusi strazdana, nes saulė nusišypso man pritardama, jog tai – jos glamonės man;
  • kai minčių tiek daug, kad jos tiesiog išnyksta rūke;
  • kai įsiaudrinusios, bet lėtai slenkančios mintys sustabdo sekundėje vos juntamus drugelio sparnų prisilietimus;
  • kai vasara aplenkia pavasarį; kai medžiai lenktyniauja kas pirmesnis išskleis pumpurą. Kai apsvaigusios nuo žiemos tingumo kamanės vėžliuku skrenda link geltonos dėmės pievoje ir kaip joms palengvėja neapsirikus, jog tai ir yra pienė;
  • kai žibutės pražydi man dar nespėjus suvokti šilumos;
  • kai pati vis dar ieškau užuovėjos nuo nenoriai besitraukiančios žiemos pėdsakų;
  • kai svajoju apie tai, ko dar nėra, bet tikrai žinau, kad bus greit; ir net jei tas „greit“ – truks metus, porą ar ilgiau, - manęs tai negąsdina, esu susikaupus laukimui; nes turiu prisiminimus apie tobulas dienas, jausmus, šypseną ir ... kvapą;
  • kai suvokiu, kad subrendau gyvenimui, kad galiu pati auginti iš mažų malonumų smiltelių tobulą gyvenimo perlą.... tobulai baltą... arba – juodą.... nesvarbu, nes jis bus mano, išgyventas, išjaustas, nepamainomas, daug atsparesnis nei aš pati;
  • kai mintys dėliojasi lyg abėcėlėje turėdamos savo nepajudinamą tvarką; kai jų tvarkos neišderina ilgos pauzės, nes užsižiūriu kažkur į tolį, o iš tiesų  - tai į daugybę „kažko“, neapčiuopiamo, nematomo, nepažįstamo; mintys tiesiog lenktyniauja su debesimis lėtumu;
  • kai nebaisu atgniaužti saują ir paleisti mintis byrėti pro pirštus, nes tikrai žinau, kad energijos, kantrybės joms surinkti – užteks. Kai žinau, kad nesijausiu kalta, jei jas surinkti man kažkas padės.
  • ir galiausiai leidžiu savo mintims byrėti į nepakartojamą šlapio smėlio varvekliukų  pilį;
  • leidžiu širdim regėti ašaromis aprėmintą gyvenimo paveikslą.




Veidmainių sala / Ken McMclure


Nuodėmė ir ją lydinti sąžinės graužatis - nesustojantis gyvenimo ratas

Turbūt kiekvienas, kuris bent kiek susidūręs su liga savo artimiausioje aplinkoje, su ligonio slaugymu ir jo kančių mažinimu, su begalinėmis pastangomis jam padėti, turėtų jaustis gyvenąs už realaus pasaulio ribų. Nes realybėje žmonių kančia, sukelta nepagydomos ligos - puikus pasipelnymo šaltinis. O mokslininkai, kurie dirba ir pluša eikvodami savo asmeninį gyvenimą kitų labui - utopinės būtybės, realiųjų pasaulio valdovų nesuvokiamos.Ar nuodėmė tai, jog galimybė sukurti vaistą nuo šiuo metu vis dar neišgydomos ligos (vėžio) yra, tačiau kliūtis tam - tik farmacijos bendrovių požiūris į savo darbo esmę: „kaip ir kiekvienos komercinės įmonės, jų verslas - uždirbti pinigų, kad akcininkai būtų laimingi”, o ne gydyti ir tuo labiau - išgydyti baisiąsias ligas.Mokslininkai dalinasi atradimais vieni su kitais bendros pažangos labui, tačiau farmacijos įmonės netrokšta dalytis ta informacija, kuri, jų nuomone, gali būti naudinga jų konkurentams.Jeigu bus galima išgydyti vėžį, ką darys šią ligą tyrinėjantys mokslininkai? Tūkstančiai žmonių liks be darbo.” [...] „Deja, jie negydo ligos. Jie tik pratęsia jos trukmę. Jie leidžia pacientams ilgiau kentėti”.

Tragiškai pasibaigiantis kūrinys lyg dilgteli į širdį - kiek verta kiekvieno žmogaus gyvybė: ir tų, kurie serga nepagydoma liga, ir tų, kurie stengiasi išgydyti pastaruosius, ir tų, kurie pelnosi iš vaistų pardavimo. „Visi aplinkui trokšta, kad vienintelis likęs mano grupės narys niekada nebūtų gimęs. Tik todėl, kad jis atrado metodą, galbūt galintį išgydyti vėžį”.

                                                                 Iš Autoriaus žodžio:

„Veidmainių sala” yra grožinės literatūros kūrinys, tačiau remiasi mano paties patirtimi iš tų laikų, kai buvau mokslininkas ir dirbau mikrobų genetikos srityje. [...] Tikėjausi, kad šis naujas metodas leis išgydyti nuolatos pasikartojančią [...] infekciją. [...] Naiviai galvojau, kad senąjį antibiotiką gaminusi bendrovė nesitvers džiaugsmu. Bet jos vadovai nenorėjo nė girdėti apie mano atradimą.

Išgirdau ir daug ciniškesnę nuomonę, kad lėtinės ligos neša milžiniškus pelnus farmacijos pramonei, kur kas didesnius, negu tokios, kurias galima išgydyti. Nusivylęs komerciniu farmacijos įmonės požiūriu, kreipiausi į universitetui priklausančią organizaciją, kurios tikslas - tarpininkauti tarp mokslo ir verslo pasaulių. Iš pradžių tos organizacijos darbuotojai buvo nusiteikę labai džiugiai, tačiau jų užsidegimas išblėso, sužinojus, kad į mano naują gydymo metodą neįeina jokių naujų preparatų, kuriuos jie galėtų užpatentuoti.

Per visą laiką niekas nė akimirkos nesusimąstė, kad ligos išgydymas jau savaime yra puiki idėja, visi, į kuriuos kreipiausi, rūpinosi tik vienu - ar galės iš to uždirbti pinigų. Tvirtindamas, kad paprasčiausiai trokštu, jog gydytojai mano atradimą išbandytų praktikoje, visų akyse tapau trenktu, dramblio kaulo bokšte sėdinčiu akademiku, kuris nesupranta „realaus pasaulio”.

2011-05-17

"Vanduo drambliams" Sara Gruen

                                                                   Nors knyga turėjo padėti pamilti cirką, deja, tik pagilino jo nemėgimą... Nepatinka cirkas, nepatinka jo šurmulys, jo keliamos tariamos linksmybės, nepatinka dryžuotos palapinės, per garsiai grojančios karuselės, galvą svaiginantis chaosas, siūlomi skanėstai, išsišiepę linksminantys lankytojus, bet patys visiškai nepatiriantys linksmumo klounai, nepatinka juntamas gyvūnų kvapas ir ore sklandantis jų liūdesys sumišęs su baime, o gal ir neapykanta.... Vaikystėje teko lankytis tik kartą... Nežinau kodėl, bet ne tik kad nesužavėjo, bet tiesiog tai buvo vieta, kur jau net vaikas būdama žinojau, jog grįžti nenorėsiu.  Ir negaliu pasakyt kas būtent taip nepatiko... Cirkas man kelia chaoso, nerimo ir baimės jausmus... Tiesiog – tai ne „mano“ vieta...   
Knyga ne tiek apie cirką, įspūdinguosius jo šou dalies milžiniškas audros debesų spalvos pabaisas – dramblius, bet apie savotišką gyvenimo patirtį, matuojamą plieninių bėgių sijomis,  apie neišvengiamą, nepalenkiamą ir neperkalbamą senatvę. Apie apleidžiančias jėgas, apie lėtėjančio proto ir silpstančio kūno kovą su nugyvento gyvenimo prisiminimais. Apie, berods amžinas, sielvartą keliančias mintis, kurios net senatvinei užmarščiai nepavaldžios. Apie tyrus, bet sumišusius ir nepažįstamus jausmus moteriai. Meilę gyvūnui, kuris savo emocijas perteikia ilgomis blakstienomis ir milžiniškomis ausimis ir, kuris likimo išdaigos dėka, supranta tavo gimtąją kalbą. Apie nesuvokiamą gyvenimo lemties neteisybę, kurią privalai besąlygiškai priimti. Apie sukurtą šeimą, kurią tvirtai laikai mirksinčių atminties blyksniais kertelėje ir suvokimą, jog savo vaikams senatvėje tapai pareiga.
Dryžuotos palapinės viduje vykstantis spektaklis, kuris tik dar labiau audrina prisiminimus – dabartinis tavo tikslas, kurio siekimą skaičiuoji mažais, tačiau milžiniškų jėgų iš senatve apimto kūno reikalaujančiais vaikštynės žingsniukais. Ir milžiniškas pasididžiavimas savimi apima, kai ne tik pasiekei tikslą, bet dar gavai ir „desertą“ – radai žmogų, kuriam tavo vulkanu besiliejančios mintys apie sukauptą patirtį kelia smalsumo bei nuostabos emocijas... Kai suvoki, jog likusiai gyvenimo kelio atkarpai įveikti nekliudys nei pavargęs kūnas, nei sutrūkinėjęs protas. Kai supranti, kad savo gyvenimo spektaklio pabaigoje esi laimingas, nes jis toks, kokį pats sau surežisavai...