Dievo dovanos ir svetimi šeimos nariai

Lėliukė : romanas / Dorota Terakowska

  

[2012 Knygų iššūkis]

Knyga, kuriai skaityti ilgai kaupiausi. Tikėjausi labai stiprios knygos apie sunkią situaciją, netikėtai užklupusią šeimą. Tačiau… Kažkodėl tokio įspūdžio knyga nepaliko. Gal per daug tikėjausi…

Tačiau kažkas skaitant buvo ne taip. Kažkodėl sodas, nematomo, bet jaučiamo ir numanomo kas Jis, Jo pasirodymas trikdė… Kas yra knygoje aprašomi susitikimai su JUO sode? Mongoliukės sapnai? Transas? Savotiška hipnozė? Ar – įprastas mongoliukų vidinis pasaulis? Ir dienos, paskirtos kūrimui, ir Ieva su Adomu, ir perdėtas tobulumas, kurio baigtis – trūkumų troškimas, ir mintys mergaitės, kai beveik prie kiekvienos iš jų kirba abejonė – ar tikrai? Ar tikrai taip jaučiasi, taip galvoja, taip gyvena tokie vaikai? – buvo lyg „pritempta“, lyg neteisingas ingredientas, sugadinęs visą tobulą receptą…

 

Lėliukė pagal žodyną – viena iš vystymosi stadijų, esanti tarp vienos ir kitos formos… Taip ir šioje knygoje mongoliukė (Dauno sindromą turinti mergytė) yra tarp gyvenimo aiškiai suplanuotoje šeimoje gyvenant nesuplanuotą gyvenimą.

Šio ilgai laukto ir skrupulingai planuoto vaiko tėvai išgyvena dienas, kurių dienotvarkė sparčiai byra jiems visiškai nepasiruošus ir net nepagalvojus, jog kažkas galėtų likti nesuplanuota, neapgalvota… Tikintis, kad pasaulyje visos blogybės, nepageidaujami dalykai, įvykiai ir pan. – vyksta kažkur, toli, kažkam kitam…. Tik ne čia ir ne dabar ir ne jiems / ne mums / ne man… Galit drąsiai spjauti į ekraną, jei nesate nors kada nors taip galvojęs….

Beskaitant darosi akivaizdu, jog normalumas – sąlyginis dalykas bet kurioje gyvenimo stadijoje ar epizode….

Apskritai – ar normalu gauti nenorimas dovanas? Ne, klausimas ne toks…Ar normalu norėti dovanos ir kai ją gauni – jos atsisakyti, staiga nebenorėti? Ar normalu pradėti gėdytis savo svajonių, gautų Dievo dovanų? Kodėl Dievas dovanoja „nestandartines“ („vyniojant“ žodžius ir pavadinimus „į vatą“) dovanas? Kaip Jis drįsta? Ką pasiekti/pasakyti/išmokyti tuo Jis nori? (atsiprašau už siaubą keliančius klausimus, dėl kurių negaliu atsikratyti nejaukumo ir šiurpo širdyje)…

Nejučia prisimena posakis – svajokite atsargiai. Tačiau – kita vertus – argi reikia svajonei kurti kažkokius pataisymus, atsarginius planus, tuo atveju, jei Dievas (ar kad ir kieno kito nuopelnas tai būtų) imtų ir nepakankamai įsigilintų į jūsų svajones ir nevisiškai taip jas išpildytų? Kuo toliau, tuo daugiau minčių ir tuo didesnė maišalynė…. 

Jei jau knygoje kalbama apie normalumą nenormalioje situacijoje, tai kyla klausimas – kiek normalu yra tokia knygos veikėjos baigtis? Suprantu, kad vaikai, žmonės, gyvendami tokiame lėliukės „apvalkale“, ilgai neišgyvena, tik…. Argi net ir knygoje vienintelė išeitis – visų neplanuotų gyvenimo akimirkų, dienų ir metų, darbų, svajonių pildymosi ir naujų kūrimo, yra - pasitraukimas, t. y. mirtis?..

 Neramios mintys, keliančios bauginančius jausmus:

Viešpats išdalija savo dovanas – net ir tas, kurių nenorima. Jis nieko nepasilieka sau. 

 

Jis visą laiką tave mylėjo, bet tik dabar apie tai sužinojo. Žmonės labaiu dažnai tai sužino per vėlai.  

Kartais meilė gali būti bjaurus penkių raidžių žodis…

Atperkanti meilė / Francine Rivers

Atkakli kova tarp šventojo ir nusidėjėlės.

Vienas pasirinko savo gyvenimo kelią, kitas – buvo priverstas tokiu tapti. Dvi absoliučiai skirtingos asmenybės. Tik kova už savo gyvenimą – tokia pat atkakli. Abu labai stiprūs. Kiekvieno stiprybė savaip išreikšta. Vieno stiprybė – iš Dievo, jo pagalbos ir tiesioginių minčių savose mintyse. Kito stiprybė – žiauraus gyvenimo patirtyje, iš neturėjimo kito kelio, kito gyvenimo būdo… Stiprybė prisitaikyti prie bet ko, pavyzdžiui smurto… nuo aštuonerių…

Kartais beskaitant, jau rodės, na, kiek gi galima? Arba vienas jau tūrėtų būti netekęs kantrybės ir pasidavęs, liovęsis rodyti savo meilę – savo išrinktajai (ne be Dievo pagalbos, matyt),  o tuo pačiu – ir sumenkinti savo tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu. Arba kita – liovusis bėgti, išoriškai rodyti savo stiprybę, kai viduje trokšta meilės ir pasitikėjimo, liovusis rodytis išdidžiai, pasiliktų ir priimtų teikiamą meilę, tiesiamą ranką; arba – galutinai apsispręstų išeiti…

Tačiau, kaip paprastai gyvenime, nieko nebūna lengvai pasiekiamo. Istorija, parodyta šiame romane, buvo sukurta įtakojant tikėjimui. Nors Dievo ir tikėjimo šiame romane tikrai daug, neakivaizdžiai, tačiau mano nuomone čia – jam tenka svarbiausias vaidmuo, tačiau man susiskaitė labai „skaniai“, lengvai ir nebuvo jokių pamokslų, grūmojimų ir panašių tikėjimui sustiprinti skirtų priemonių. Tiesiog labai natūraliai į veikėjų gyvenimus įsiliejęs Dievas ir tikėjimas. Tiesa, vienas iš veikėjų savo gyvenimo kelyje Dievo neturi ir labai sąmoningai priešinasi, kad jo ten nebūtų; nes turi skaudžios patirties, kai ir kunigai, bažnyčia, tikėjimas ir aspitikėjimas nuvilia. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, pasak autorės: „priklausome Viešpačiui, o Jis mus formuoja ir kuria pagal savo valią.“ Apie šio romano kūrimą, autorė F. Rivers sakosi, jog jame – nėra nei vieno jos teiginio – „viskas „Atperkančioje meilėje“ buvo Viešpaties dovana: siužetas, personažai, tema.“ O pats romano rašymas jai buvo garbinimo būdas. Jei dar neturite Dievo savo širdyje ar gyvenimo kelyje, ar bet kuriame pasirinkime, nemanau, kad šis romanas privers jį turėti, tačiau bent jau patirsite malonumą skaitant apie žmogaus stiprybę, atkaklumą siekiant  laimės gyvenime ir …galėsite pasidžiaugti gražia pabaiga. 

 Gyvenimo išvargintos mintys: