Gėlės Aldžernonui
Daniel Keyes
((Kaunas: Trigrama,
2009, 357 p
Nuo pat vaikystės
Čarlis prisimena troškęs būti protingu. Tai – protiškai atsilikusio vaiko,
dabar – jaunuolio svajonė. Svajonė, kuri tampa realybe. Ilgai triūsę, ieškoję
metodo, išbandę jį su peliuku, kurio vardas ir paminėtas knygos pavadinime –
Aldžernonu, mokslininkai pasiūlo
vienintelę ir pirmąją galimybę išbandyti jų sukurtą poveikį intelektui. Pakankamai
paprastos operacijos dėka niujorkietis Čarlis tikisi patirti visus gyvenimo
malonumus, staiga tapęs protingu.
Būti protingu – gera,
malonu. Tačiau…. Įgytas protas nėra tolygus jausmų stabilumui, emocijų
išraiškos, bendravimo gebėjimui. Žmogus, per trumpiausią laiką tapęs
protingiausiu, nesugeba suvaldyti ne tik savo emocijų, tačiau, didžiausią
problemą kelia jo aplinka: pažįstami, bendradarbiai, tie patys mokslininkai. Buvę
artimieji – ignoruoja, jaučia priešiškumą, bei… mirtinai jo bijo. Ir protas to
paveikti negali. Net ir būdamas protingas, Čarlis jaučia, jog vis dar yra
pagrindinis „atrakcionas“ net ir mokslininkų suvažiavime.
Ar žemo intelekto žmogus
tampa žmogumi tik tapęs protingesniu? Ar tai, jog mes nežinome kas vyksta jo
viduje, ką iš tiesų jis jaučia, ko trokšta, ir kodėl elgiasi būtent taip, daro
jį žemesniu individu už „protinguosius“? Ar reikia įtikinėti (tyrinėti), jog ir
žemo IQ žmonės turi savo jausmus, prisiminimus, tėvus, gyvenimą. Ar šie dalykai
įgyjami tik su protu?
Knygoje per vieną
žmogų, vieno žmogaus troškimą ir jo svajonės išsipildymą, parodomi keletas aspektų:
proto galia asmeniniam gyvenimui patobulinti, galia jausmų išraiškai, visuomenės požiūris į
menko proto asmenis, bendravimas darbinėje, asmeninėje aplinkoje su tokiu
asmeniu, menko proto žmonių poreikiai (draugystei, bendravimui su priešingos
lyties atstovais), šeimos santykiai – tėvų požiūris į savo apsigimėlį vaiką…. Būtent
bendravimas su tėvais man paliko liūdniausią įspūdį: kai Čarlis nori susitikti
savo tėvus, kurie jo atsisakė, ir jiems pasirodyti, jog pagaliau tapo toks,
kokio jie norėjo, staiga tapo neįveikiama misija. Kartais skausminga suvokti,
jog būti protingu yra per sunku.
Kas atsitinka, kai
staiga viskas apsiverčia: menko proto asmuo tampa protingesnis už visus mus,
kurie jo gailėjo, kurie tyčiojosi, kurie dėjosi jo draugais? Ar didžioji –
protingoji (dabar buvusi protingoji) žmonijos dalis gebės priimti tokius
pokyčius? Klausimą galima paversti visiška katastrofa – įsivaizduokite savo
jausmus, jei staiga sliekai (arba … (vieta
fantazijai)) pasiskelbtų protingesniais už Homo sapiens.
"Moksliniame" labirinte surinktos mintys:
Kaip keista: dori, supratingi
žmonės, kurie nežemintų žmogaus, gimusio be rankų, kojų ar akių, nė kiek
nesusimąstydami tyčiojasi iš žmogaus, kuris gimė menko proto. (p.231- 232)
Tokią daugybę dalykų
sužinojau, tiek kalbų išmokau, bet visa, ką įstengiau pasakyti jai, stovinčiai prieangyje
ir spoksančiai į mane, buvo „Maaam“. Lyg koks alkanas ėriukas prie tešmens. (p.
301)
Dabar suprantu: viena
iš svarbių priežasčių studijuoti koledže ir gauti išsilavinimą yra ta, kad
sužinotum, jog tai, kuo tikėjai visą gyvenimą, yra netiesa, ir kad viskas nėra
taip, kaip atrodo iš pažiūros. (p. 86)
Net fantazijos
pasaulyje turi būti taisyklių. (p. 93)
Aš sumišęs.
Nesusigaudau ką žinau. (p. 93)
Turėk kantrybės. Nepamiršk: per kelias savaites tu pasiekei tiek, kiek kiti per visą gyvenimą. Tu
nelyginant didžiulė kempinė, gerianti į save žinias. Netrukus tu imsi
įžvelgti ryšius tarp visa ko, pamatysi, kaip tarpusavyje susiję atskirų mokslų
pasauliai. (p.94)
