Nematomas vėžio bagažas arba Siaubo dienoraštis….

 Nematomas vėžio bagažas arba Siaubo dienoraštis….

Mergaitė su devyniais perukais 

Sophie van der Stap. - Vilnius : "Baltų lankų" leidyba, [2009]. - 230p. - (Tikrosios patirtys)

Sophie van der Stap - "Girl with the nine wigs" TED

  „“Viskas bus gerai“ man nebepadeda“...

          Rabdomiosarkoma…. Šio ilgo, sunkiai ištariamo žodžio gal dar nesate girdėję. O knygos autorei šis žodis, savyje talpinantis itin agresyvų piktybinį naviką, apvertė visą jos gyvenimą. Knygoje aprašytos 54 gydymo savaitės.

         Kiekvienas ir kenčia, ir džiaugiasi savaip. Ir kovoja, arba – susitaiko taip pat savaip. Džiugu, kad nugalėjo Sofi, o ne rabdomiosarkoma.

          Serganti Sofi susikūrė savo kovos būdą prieš žiaurų jai pasaulį. Ji – jauna, norinti dar daug patirti, daug išmokti, daug kur dalyvauti, susirasti draugų, vyrų, pažinti gyvenimą, turinti planų savajam gyvenimui. Ir ne paskutinę vietą čia užima meilė ir jos paieškos. Tapęs būtina garderobo dalimi perukas,  Sofi „padeda paslėpti tai, ką noriu paslėpti, ir būti tuo, kuo būti noriu.“ (p. 110) Perukų dėka ji susikuria šešis savęs personažus – merginas, kurios labai skirtingos, tačiau visgi visas jas vienija išsigandusi ir gyventi trokštanti vėžininkė Sofi.

„Tie perukai – tikra šventė. Šeši perukai, šeši vardai, šešis kartus daugiau draugių ir kavalierių. Šeši skirtingi personažai, už kiekvieno slypi po nedidelę dalelę Sofi. Nepasitikinti ir baikšti Sofi – tai Stela. Jausmingoji Sofi – Uma. Visada besijuokianti, pašėlusi Sofi – Sju. Intravertė Sofi – Blondi. Sofi nuotykių mėgėja – Platina. Sofi svajotoja – tai Deizė.“ (p. 109-110)

         Nereikia kurt jokių siaubo knygų, filmų scenarijų – kai kurių žmonių realybė yra siaubinga:

„Krėtė šiurpas, šįsyk tikrai išsigandau: mano kūnas ėmė gyventi atskirą gyvenimą.“ (p.15)

     Mes nežinome kaip elgtis su sergančiaisiais, ypač – sunkiomis, nepagydomomis ligomis. Jaučiame užuojautą, gailestį, tačiau ar sergančiajam to reikia? Ar jam padėsime savo jausmais? Ar visuomet elgesys, veiksmas, kuriuo, mūsų įsitikinimu – nors kiek palengvinsim ligoniui gyvenimą, tikrai praskaidrina jam dienas?

„Žmonės, gyvenantys „normalų“ gyvenimą, deja, negali įlysti į ligonio kailį. Kiti nesupranta, ką aš – vėžininkė, pradedančioji rašytoja, Stela, Sju, Deizė, Blondi, Platina, Uma, Pam, Lidija ar Bėbė jaučiu. Aš – Sofi. Viliuosi, kad mano užrašyta istorija padės jums geriau suprasti tuos vidinius vyksmus.“ (p. 5) 

      O kaip sergančio vaiko tėvams gyventi? Kaip jaustis, kaip elgtis? Juk tėvai – tie žmonės, kurie žino atsakymus, kurie gina ir rūpinasi, kurie yra stiprioji, nepalaužiamoji gyvenimo užuovėja vaikams, kurie atiduoda savo gyvenimą už savo vaikų ateitį….. Tačiau:

„Tragiškiausia viso košmaro dalis: tėvui iš po kojų slysta žemė, o jis tikis, jog tu šito nematai. Arba mama naktį telefonu skambina savo seseriai, įsivaizduodama, kad negirdžiu, kaip ji verkia ant laiptų.“ (p. 18)

      Ar tikrai reikia tokio stipraus sukrėtimo gyvenime, kad suvoktume gyvenimo prasmę, kad mėgautumėmės akimirkomis, akimirka, kuri yra dabar, o ne vėliau, ne ateity, ne planuose? Kiek žmogui (jaunam) reikia patirti, kad jis galėtų pasakyti, jog rado ramybę ligoje? Siaubingas vėžys lig trintukas efektingai darbuojasi gyvenimo planuose. Kai nebežinai ar dar galima ko nors norėti, ar verta ko nors norėti norėti. Kai dažniausiai vienintelis šios gyvenamos dienos noras tėra:

„Pabėgti ne tik nuo ligos, bet ir nuo aplinkinių reakcijų, nuolat patvirtinančių tai, ką norėčiau užmiršti. Nuo užuojautos kupinų kaimynų žvilgsnių. Nuo daržovių prekeivių, paslapčia į mano krepšį brukančių išskirtinę vitaminų porciją. Nuo kaskart vis stipriau glėbyje spaudžiančių draugų. Nuo kartu su manimi raudančių namiškių.“ (p.10)

       O vienintelė viltis - susigrąžinti ir pakeisti kelias paskutiniąsias gyvenimo minutes. Tas, per kurias nuskambėjo gyvenimą į vėžio rėmus įtvirtinusi diagnozė.

„Kuo daugiau vėžio – tuo mažiau svajonių. Šiuo metu jos visos dingo. Pavogtos. Negaliu džiaugtis niekuo. Nei maistu, nei džinsais ar knyga, gulinčia ant naktinės spintelės. Man neberūpi niekas. Nei lašelinės adatų keliamas skausmas, nei vėmimas į mamos laikomą kibirą. Dar niekada nejutau tokios tuštumos.“ (p.26)

         Ir nepaisant tokios visa apimančios tuštumos, kuri sugriauna ne tik šią akimirką, bet ir neleidžia žiūrėti į ateitį, kokia stipri turi būti mergina, kad išmoktų džiaugtis tuo, ką išgyvena dabar, kad sugebėtų savo ligotame gyvenime įžvelgti pliusų, surast humoro kruopelyčių ir iš jų po truputėlį kurtis savo ateitį, nors ta ateitis turi gydytojų nustatytą „galiojimo datą“:

 „Net džiaugtis man sekasi vis geriau. Valytis dantis, pirkti maistą, rengtis, žiūrėti televizijos laidas – visa tai dabar man didžiulė šventė. Ypač palyginti su galimybe sirgti ar mirti.“ (p. 37)

„Išradau idealią dietą: baimė, stresas ir vėžinis prakaitas.“ (p. 35)

„Čia tai bent šventė! Kur kas smagiau švęsti gimtadienį, kai tau gyventi gal beliko porą metų, nei tada, kai vėl metais pasensti.“ (p. 108)

„Gal ir gerai, kad patinku turtingiems vyrams, juk esu brangiai kainuojanti mergaitė. Ką tik apsiskaičiavau, kiek apytiksliai kainuosiu šiemet. Šilkinių palaidinių ir aksominių batelių neskaičiavau. Ne, turiu omenyje tik leukocitų injekcijas – už kiekvieną 1344 eurai, tabletes po 35 eurus ir kompiuterinę tomografiją – 800 eurų už nuotrauką. Tarp kitko, jau turiu penkias tokias nuotraukas, ir dar vieną MRT. Reikėtų dar priskaičiuoti visas mano praleistas ligoninėje naktis, po 967 eurus per naktį. Viską sudėjus, susidaro tikrai apvali sumelė.“ (p.142)

Po perukais slepiamos mintys:

„Gydytojas L. žada paskambinti prieš savaitgalį, kad man nereikėtų ilgai kankintis nežinioje. Negaliu pasakyti, ar to skambučio laukiu. Juk vienas vilties savaitgalis visada geriau nei žinojimas, kad gyvensiu vienu savaitgaliu trumpiau.“ (p.49)

„Namiškiai labai atsargiai prisitaiko prie mano emocinių ir fizinių pokyčių. Dėl nuolatinio nuovargio pasidariau nepakanti kaip senas surūgęs tortas. Būdami šalia, artimieji kalba tyliau ir nutaiso tokias išraiškas, tarsi bijotų išjudinti žirnį iš po miegančios princesės čiužinio. Jų emocijoms mano pasaulyje nebeliko vietos, suvokiu tik savąsias. Nepakeliu jų skausmo ir silpnumo.“ (p.57)

„Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, galvodama apie tai, kiek ilgai dar ištversiu, imu suprasti, kad….  nebenoriu niekur skubėti. Daugybė dalykų man nebeatrodo tokie reikšmingi ir labai greitai nusibosta. Nebenoriu jokių planuojamų darbų sąrašėlių. [….] Savo gyvenimėlyje jau tiek daug esu skubėjusi ir tiek daug nuveikusi, kad dabar tenoriu viską ramiai apmąstyti. Noriu būti savimi ir daryti tai, kas man iš ties svarbu. Pavyzdžiui – slėpti po peruku savąją vėžininkės makaulę.“ (p. 68)

„Man nebereikia žadintuvo skambučio, visas laikas skirtas tik sau. Jokių sąrašėlių, jokių pareigų, jokių susitikimų. Nieko. Tik tuštuma. Ramybė. Kokia prabanga! Malonumas ir vėžys kartais visai supanašėja.“ (p.84)

 „Dabar, sirgdama vėžiu, galėčiau visko nekęsti. Spardytis, rėkti, daužyti, draskytis. Juk man tik dvidešimt vieni! Juk gyvenimas man nebe draugas, jis tapo priešu. Mano pirmuoju priešu. Mano pirmąja neapykanta. Mano pirmu tikru liūdesiu. Kita vertus, vėžys yra mano draugas. Jis padovanojo man galimybę stipriai jausti, stipriai džiaugtis, stipriai išgyventi, tvirtai abiem kojomis stovėti ant žemės. Jo padedama ne tik pažinau vienatvės gelmes, bet ir patyriau tikros laimės būseną. Dabar dar labiau myliu netvarkingai suglamžytus ar gerai išlygintus Armani marškinius, miesčionis ir kaimiečius, dulkinus studentus ir madingus kosmopolitus, susilaižiusius Žydrojo kranto vilioklio gražuolius, filosofus ir sportininkus, Gydytoją K. ir Liamą Neesoną, vienokius ir kitokius vyrus.  Vėžys padovanojo man ir Jurijaną, ir prekiautoją daržovėmis, vis atrenkantį man geriausius burokėlius, prinokusius geltonus kivius bei bananus. Ir gėlių pardavėją, nemačiomis man į kišenę įdedantį violetinės orchidėjos žiedą. Po perkūnais, man ir vės nesiseka iš visų jėgų nekęsti visko ir visų. Ta baisi neteisybė, visa apimanti vienatvė, žodžiais nenusakoma baimė. Po galais, turiu dar vieną draugą. Dar vieną naują geriausią draugą. Jo vardas – vėžys. Tikrai esu visko ir visų draugė.“ (p. 87)

„Išsigąstu savo nenoro turėti turėti turėti. Trokštu neprarasti poreikio turėti. Linkiu sau, kad dar daug metų tiesiog norėčiau turėti.“(p.92)

"Norėčiau iš arčiau susipažinti – kas žino, gal net susidraugauti – su savo karstu ir taip įveikti ledu kaustančias nuotaikas.“ (p.92)

„Jis nė nenutuokia apie vienatvę, kurią išgyvenu, slėpdama savo istoriją. Nė neįtaria, kokios laimės ką tik suteikė raudonplaukei mergaitei, kai ją bučiuodamas glostė. Nė nenumano, koks yra tikrasis tos mergaitės pasaulis. Ir jam niekad nešautų į galvą, kad jis vienu metu užkariavo ne tik Sju, bet ir Deizės, Stelos ir Blondi širdį.“ (p.95)

„Kartais bijau, kad taip šiltai saugoma ir ties kiekvienu posūkiu prilaikoma užmiršiu, kaip reikia gyventi. Galiu galvoti, sakyti ir daryti viską, kas tik šauna į galvą.“ (p.110)

  

„Tai mano paslaptis. Taip ir liks, nes neturiu nei noro, nei energijos, nei poreikio valandų valandas apie save ar savo ligą pasakoti. Neturiu jokio noro stebėti užuojautos, baimės ir išgąsčio kupinų žvilgsnių. Ir visiškai neturiu laiko žmonėms, skubiai nusukantiems žvilgsnį. Arba tipams, kurie išpučia akis ir pražioja burnas, kai pasisakau nešiojanti peruką. Ir dar labai garsiai sušunka: „Tikrai?“ Tada einu šalin ir skubu pas tą, kuris supranta, kad vėžys taip pat gali būti gyvenimo dalis. Ir ne tik manojo, bet ir vieną dieną galbūt ir bet kurio kito.“ (p. 203)

Žuvų lietus kalbančioms katėms. Kafka pakrantėje / Haruki Murakami

[2012 knygų iššūkis]

Ši knyga buvo pirmoji pažinti su šiuo autoriumi, ir tikrai galiu pasakyti, jog „įklimpau“. Nežinau dar kaip giliai, tačiau tikrai pakankamai, kad pratęsčiau pažintį.

Tiesiog netikėtai pasijuntu įsipainiojus į knygos spąstus: neturiu jokio supratimo kada buvau įtrauktą ir neturiu jokios nuovokos, kada iš šio voratinklio išsinarpliosiu. Knyga, kurią skaitydama neturėjau visai jokios nuojautos kas gi bus toliau… Be to – nesu tikra ar man blogai šiame voratinklyje, kur realybės ribas užgožia fantastiniai elementai, ir kur ribos tarp vieno ir kito – sunkiai apčiuopiamos. Ir nesu tikra ar noriu išsinarplioti: tiesiog gera „karstytis“ mintimis nuo vienos gyvenimo scenos prie kitos. Kažkurioje vietoj lyg ir jautėsi „pavargimas, apsnūdimas“ ar tiesiog šiaip, sulėtėjimas, tačiau, matyt, su vieno iš (paties autoriaus mylimiausio) veikėjo –  Nakatos, rekordus mušančio ilguoju miegu, pailsėjau ir aš tarp eilučių, ir įgavus „antrąjį“ kvėpavimą vėl toliau smalsiai narpliojau siužeto vingius. Protarpiais, matyt, kad kartu su Nakata neužmigčiau ilgam, supurto (išties galingai!) siaubingos ir žiaurios scenos, kur katės su smagumu draskomos į gabalus, o artimojo kraujas su malonumu skanaujamas:

„Mama, tu sakai. Aš tau atleidžiu. Sulig tais žodžiais garsiai sutrupa apledėjusi tavo širdis.

Tylėdama ji mane paleidžia. Ji išsitraukia iš plaukų segtuką ir nė kiek nedvejodama smogia jo aštriu galiuku į savo kairės rankos vidinę pusę. Kai ji dešine ranka stipriai suspaudžia veną, pradeda sunktis kraujas. Pirmas lašas garsiai ištykšta ant grindų. Netarusi nė žodžio, ji ištiesia man ranką. Ant grindų nukrenta dar vienas kraujo lašas.

Pasilenkęs aš paliečiu lūpomis žaizdelę, laižau jos kraują, užsimerkęs skanauju. Sulaikau kraują burnoje, po to lėtai jį nuryju. Jis nuslysta mano gerkle žemyn. Jį tyliai sugeria sausas mano širdies paviršius. Tik dabar iš tikrųjų suprantu, kaip aš norėjau to kraujo. Mano mintys kažkur kitur, tačiau kūnas vis dar čia, tarytum būčiau gyvoji dvasia. Norėčiau iščiulpti iš jos paskutinį kraujo lašą, bet negaliu. Atitraukiu lūpas nuo jos rankos ir pažvelgiu jai į akis.“

Jaučiu trauką neįtikėtiniems dėlių bei žuvų lietums, kalbančioms katėms, ar atvirkščiai – senukui, besikalbančiam su katėmis, (beje – kates pats autorius myli labai, tik jis pats abejoja, ar jos turi savyje kokį nors simbolizmą), paslaptingiems pojūčiams, ne „muiliniams“ atminties praradimams, neegzistuojančiam, tačiau savo nuomonę perteikiančiam veikėjui, kitam veikėjui – tiesiog sąvokai, veiksmo eigai, kuri gerokai „nukrypusi“ nuo priimtinos visuomeninės normos, tačiau knygoje neiššaukia per didelio diskomforto. Man tiesiog viskas joje buvo taip, kaip ir turi būti, nors kaip turi būti – nė nenutuokiu…  O ir sukrečiančių scenų vieta, manau, buvo pakankamai „kruopščiai“ parinkta. Taip pat negalėjau susilaikyti nepaieškojus „Kafkos pakrantėje“ dainos: http://www.youtube.com/watch?v=7iM2z8O-j8Q

Kaip rašytojas sakosi, jis nori rašyti istorijas taip, kaip dar niekas iki šiol nėra jų rašęs. Ir manau, tai jam puikiai pavyksta.

Autoriaus nuomone, mitai yra visų istorijų prototipai; jie – lyg rezervuarai, savyje laikantys istorijas. Neveltui ir čia nemažą funkciją atlieka perteiktas Edipo mitas.

Japonų prodiuseriai yra sukūrę tinklalapį šio autoriaus fanams, kuriame aiškinama jiems šios knygos reikšmė! O autorius gana nekukliai prisipažįsta, jog jo knygas, tam kad suprasti, reikia skaityti po keletą kartų. Ir kiekvieną kartą gali jose atrasti kažką naujo, į tą pačią sceną pažvelgti kitaip. O patektos mįslės neturi tiesioginių atsakymų, jos pačios šioje knygoje yra sprendimo dalis.

Ne tokia ir beprecedente istorija prasidedantis romanas, jau netrukus „sujaukiamas“ neegzistuojančio, pagrindinio veikėjo prototipo berniuko Varnos įsikišimu, greitai įgauna „pagreitį“ ir įsuka skaitytojus į tarp realybės-sapnų-paslapčių-seksualumo-tradicijų-antikos-filosofijos maišaties. Ir ar išsinarplios skaitytojai  - tik jų pačių pastangų ir noro reikalas. Belieka – tik skaityti. Ir priimti. Arba – ne. Jei iš pirmo karto knyga lieka nepriimta – belieka skaityti dar kartą. O gal – ir dar. Juk taip rekomenduoja pats rašytojas!

Mįslingos nuotrupos:

Prarastos nekaltybės kelias / Somaly Mam

Žiauru. Žinai, kad taip yra, kad yra aplink, kažkur... O iš tiesų - YRA ir tiek, to užtenka, būtina kovoti su tuo.

Baisu. Negali ramiai miegot, kankina mintys…  Tik - kas iš to? Ar nuo to geriau tiems vargšams žmonėms, tiksliau - vargšėms mergaitėms, kurios - dar vaikai?!

Ir kaip bjauru tampa, kai supranti, jog tai, dėl ko skundies savo gyvenime, tėra visiškos pavasarinės gėlytės, palyginant su „gyvenimu”, kurį  gyventi lemta Kambodžos mergaitėms. Ir jei tai, ką jos patiria yra vadinama gyvenimu - tai, atsiprašau, bet aš gyvenu trigubam Rojuj!

Kas yra stipri asmenybė?

Štai tos mergaitės, tie vaikai, kurie subręsta ne pagal gamtos dėsnius;

kurios išgyvena ir kurios gyvena;  

kurios kenčia, kurios neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip: kad jos nėra /daiktai/, kuriems yra lemta būti prievartaujamoms, mušamoms, skriaudžiamoms, kankinamoms.

Ir toji, kuri išlaikė savyje žmoniškumą, kuri surado jėgų ne tik gyventi, bet ir padėti likimo sesėms; kuri gyvenimo pragaro liepsnų karštį stengiasi sumažinti bent keliais laipsniais; kuri atveria pragaro vartus Rojuje gyvenantiems, kad jų „vargams” pasvilinus Kambodžos mergaičių kankinimais, sustingtų širdys, tol, kol imsis ką nors daryti - padėti, pagelbėti….

………………………………………………………… bent jau - STENGTIS.

Žiaurumas, išnaudojimas, vergystė - nėra gyvenimo norma.

Žinojimas apie tokias „vaikystes” turi kelti alergiją protui, astmą mintims, ir vėžį turimoms piniginėms.

7-12 metų vaikų gyvenimiškoji patirtis liepia jiems įsiteigti sau, jog jie - nebegyvi! Nes turint tokį požiūrį – gyvenimas atrodo geresnis.....

Jei dar galite, žinodami tai, ramiai gyventi, jei širdyse neatsiveria bedugnė, vadinasi – patys esate lavonai.

Ištraukos iš knygos:

Tarantulas / Thierry Jonquet

Iki pat galo lieka įspūdis, kad kažko nesupratau, kažko dar neįsisąmoninau, kažkas liko nepastebėta, neperskaityta tarp eilučių...

Pirmas įspūdis paėmus knygą: tokia plona?!!! Kaip iš tiek mažai puslapių buvo galima sukurti filmą? Bet, matyt, tai ir yra rašytojo gebėjimas nesišvaistyti žodžiais, sakiniais. Bet sukurti vaizdus, nuo kurių negali atitraukti savo dėmesio, kur net ir perskaičius paskutinį puslapį, lieki prikaustytas minčių gelmėse.

Tai bene pirmas kartas, kai filmas (Pedro Almodovaro  „Oda, kurioje gyvenu“) netgi pranoko savo įkvėpimo šaltinį – būtent šią knygą.

Labiausiai šios knygos (o ir filmo) apibūdinimui tiktų žodis keistas, neįprastas. Dar: sadistinis, seksualiai sadistinis, nykus, tamsus, šiurpus, patalogiškas, žiaurus: be kažkokių ypatingai žiaurių vaizdų sukuriamas žiaurumo įspūdis...

Bene pagrindinė mintis - gyvenimas dėl keršto. Gyvenimo tikslas – atkeršyti dukros skriaudėjams. Kerštas žiaurus, rafinuotas, gerai apgalvotas, pasitelkiant savo neeilinius mokslinius gebėjimus, įgūdžius.

Kelios istorijos susiveja į vieną, tačiau ilgokai nėra aišku kokiu būdu jas įmanoma supinti (ar – išpainioti?) į vieną aiškią liniją, suvokiamą prasmę.

Ko vertas gyvenimas, kurio vienintelis tikslas – kerštas. Kerštas smurto forma. Kerštas -  bjaurus, slegiantis, psichopatiškas,...

Ar kito žmogaus žeminimas, niekinimas padeda užpildyti skausmo sukeltą prarają sieloje? Ar lengviau nuo sukeltų kitam žmogui kančių, skausmo ir žeminimo vaizdo?

Ar kai matai išprotėjusią savo dukrą išprotėji ir pats?

Kam lygus malonumo pajautimas degraduojant? Ar vis dar esi žmogus, kai stebi savo prievartos valia sukeltą kito žmogaus nuosmukį?

... klausimų daugiau, nei atsakymų... minčių, nuo kurių negaliu pabėgti, kurių negaliu palikti už "saugaus" ir įprasto savo gyvenimo - taip pat...

„Jam reikėjo numaldyti savo kančią. Eva egzistavo tik tam, kad atliktų šią misiją.“

„...gailestis ką tik visiškai sunaikino jame neapykantą, begalinę, nesulaikomą neapykantą. O tai buvo vienintelė priežastis, dėl kurios gyveno.“

„Ji mane provokuoja, nori įtikinti, kad gerai jaučiasi tame purve, kuriame verčiu gyventi, nori įtikinti, kad jaučia malonumą degraduodama.“