Veidmainių sala / Ken McMclure

„Nuodėmė ir ją lydinti sąžinės graužatis - nesustojantis gyvenimo ratas“

Turbūt kiekvienas, kuris bent kiek susidūręs su liga savo artimiausioje aplinkoje, su ligonio slaugymu ir jo kančių mažinimu, su begalinėmis pastangomis jam padėti, turėtų jaustis gyvenąs už realaus pasaulio ribų. Nes realybėje žmonių kančia, sukelta nepagydomos ligos - puikus pasipelnymo šaltinis. O mokslininkai, kurie dirba ir pluša eikvodami savo asmeninį gyvenimą kitų labui - utopinės būtybės, realiųjų pasaulio valdovų nesuvokiamos.Ar nuodėmė tai, jog galimybė sukurti vaistą nuo šiuo metu vis dar neišgydomos ligos (vėžio) yra, tačiau kliūtis tam - tik farmacijos bendrovių požiūris į savo darbo esmę: „kaip ir kiekvienos komercinės įmonės, jų verslas - uždirbti pinigų, kad akcininkai būtų laimingi”, o ne gydyti ir tuo labiau - išgydyti baisiąsias ligas.Mokslininkai dalinasi atradimais vieni su kitais bendros pažangos labui, tačiau farmacijos įmonės netrokšta dalytis ta informacija, kuri, jų nuomone, gali būti naudinga jų konkurentams.„Jeigu bus galima išgydyti vėžį, ką darys šią ligą tyrinėjantys mokslininkai? Tūkstančiai žmonių liks be darbo.” [...] „Deja, jie negydo ligos. Jie tik pratęsia jos trukmę. Jie leidžia pacientams ilgiau kentėti”.

Tragiškai pasibaigiantis kūrinys lyg dilgteli į širdį - kiek verta kiekvieno žmogaus gyvybė: ir tų, kurie serga nepagydoma liga, ir tų, kurie stengiasi išgydyti pastaruosius, ir tų, kurie pelnosi iš vaistų pardavimo. „Visi aplinkui trokšta, kad vienintelis likęs mano grupės narys niekada nebūtų gimęs. Tik todėl, kad jis atrado metodą, galbūt galintį išgydyti vėžį”.

                                                                 Iš Autoriaus žodžio:

„Veidmainių sala” yra grožinės literatūros kūrinys, tačiau remiasi mano paties patirtimi iš tų laikų, kai buvau mokslininkas ir dirbau mikrobų genetikos srityje. [...] Tikėjausi, kad šis naujas metodas leis išgydyti nuolatos pasikartojančią [...] infekciją. [...] Naiviai galvojau, kad senąjį antibiotiką gaminusi bendrovė nesitvers džiaugsmu. Bet jos vadovai nenorėjo nė girdėti apie mano atradimą.

Išgirdau ir daug ciniškesnę nuomonę, kad lėtinės ligos neša milžiniškus pelnus farmacijos pramonei, kur kas didesnius, negu tokios, kurias galima išgydyti. Nusivylęs komerciniu farmacijos įmonės požiūriu, kreipiausi į universitetui priklausančią organizaciją, kurios tikslas - tarpininkauti tarp mokslo ir verslo pasaulių. Iš pradžių tos organizacijos darbuotojai buvo nusiteikę labai džiugiai, tačiau jų užsidegimas išblėso, sužinojus, kad į mano naują gydymo metodą neįeina jokių naujų preparatų, kuriuos jie galėtų užpatentuoti.

Per visą laiką niekas nė akimirkos nesusimąstė, kad ligos išgydymas jau savaime yra puiki idėja, visi, į kuriuos kreipiausi, rūpinosi tik vienu - ar galės iš to uždirbti pinigų. Tvirtindamas, kad paprasčiausiai trokštu, jog gydytojai mano atradimą išbandytų praktikoje, visų akyse tapau trenktu, dramblio kaulo bokšte sėdinčiu akademiku, kuris nesupranta „realaus pasaulio”.