Aš, nepažinusi vyrų / Jacqualine Harpman

Knyga–metafora. Apie moteris, ieškančias, tačiau nerandančias žmonių, bei prarandančias save; kai viskas nebetenka prasmės, beprotybė užgožia likusį „viską“.

Klausimų daugiau nei atsakymų. Yra kas klausia, tačiau nėra kas galėtų atsakyti. Kaip gali klausti apie tai, ko neišmanai, ko nežinai, nesuvoki, nesi mačiusi, jautusi, ...? Kaip gali stengtis suvokti kas yra žolė, kas yra gėlės kvapas, kai iš savo gyvenimiškosios patirties žinai tik pilkas sienas ir grotas; kaip gali suprasti atsakymą į klausimą kas yra jausmai, kas yra meilė, kas yra motinystė, kai esi viena iš keturiasdešimties, tarp kurių esi mažiausiai patyrusi, mažiausiai turinti atsiminimų iš „kito gyvenimo“? Kai net nežinai koks jausmas, kai tave liečia, nes čia negalimas joks fizinis kontaktas, nei menkutis prisilietimas, kuris odą nustebintų naujais potyriais, nekalbant jau apie apsikabinimą, apie palengvėjimą, kai gali galvą padėti ant dirbtinai artimu pavertu žmogumi, tačiau vis vien vienintelio, kurį leista turėti.... "Tie patys klausimai, kartojami metų metais, savaime susidėvi."

Nemalonusis žmonių koliažas: Nematomi monstrai / Chuck Palahniuk

Sunki, slegianti, ap(pa)kvaišusi, šokiruojanti, nuodėminga, chaotiška, apsirijusi vaistais bei atsiduodanti degėsiais knyga išverčia nematomus monstrus tiesiai prieš skaitytoją ant skaitomų puslapių. Pasiteisina perspėjimas, jog pasakojimas šokinės, nuoseklumą teks „gaudyti“ ir rankiotis pačiam skaitytojui. Gal reiktų dar ir perspėjimo dėl galimo šalutinio knygos poveikio smegenims, mintims, požiūriui ar šiaip – perspėjimo jautrių minčių skaitytojams... Tiesiog – išankstinio paruošimo galimam šokui suvokus savuosius slepiamus monstrus, ar „mandagiai“, „patogiai“ nepastebimus šalia esančiuosius...

Baisios, nemalonios ir bjaurios žaizdos čia pateikiamos su pasimėgavimu, pasididžiavimu skaitytojui. Ir nors pagrindinio „veikėjo“ dalią čia demonstruoja subjaurotas, negyjantis ir galiausiai - negydomas veidas, žaizdos čia ne vien išorinės. „Kai nerandame, ko nekęsti, imame nekęsti savęs.“

Kai turime viską, ko norėjome ir netgi dar daugiau – pradedame išsidirbinėti sugalvodami vis drastiškesnių gyvenimo patirčių; su pasimėgavimu imame žaisti žmogiškosiomis galimybėmis, bandome save mazochistų kailyje. „Troškau išbandyti save, pažiūrėti, ar su­sitvarkysiu. Troškau išsprogdinti savo komforto ribas.“ Tik kad sprogdinamės iš vidaus: sprogdiname savo fizinį kūną, siekdami, kad sprogimo banga pasiektų ir sudrebintų sielos pamatus.