Knyga–metafora. Apie moteris, ieškančias, tačiau nerandančias žmonių, bei prarandančias save; kai viskas nebetenka prasmės, beprotybė užgožia likusį „viską“.
Klausimų daugiau nei atsakymų. Yra kas klausia, tačiau nėra kas galėtų atsakyti. Kaip gali klausti apie tai, ko neišmanai, ko nežinai, nesuvoki, nesi mačiusi, jautusi, ...? Kaip gali stengtis suvokti kas yra žolė, kas yra gėlės kvapas, kai iš savo gyvenimiškosios patirties žinai tik pilkas sienas ir grotas; kaip gali suprasti atsakymą į klausimą kas yra jausmai, kas yra meilė, kas yra motinystė, kai esi viena iš keturiasdešimties, tarp kurių esi mažiausiai patyrusi, mažiausiai turinti atsiminimų iš „kito gyvenimo“? Kai net nežinai koks jausmas, kai tave liečia, nes čia negalimas joks fizinis kontaktas, nei menkutis prisilietimas, kuris odą nustebintų naujais potyriais, nekalbant jau apie apsikabinimą, apie palengvėjimą, kai gali galvą padėti ant dirbtinai artimu pavertu žmogumi, tačiau vis vien vienintelio, kurį leista turėti.... "Tie patys klausimai, kartojami metų metais, savaime susidėvi."