Rodomi pranešimai su žymėmis Haruki Murakami. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Haruki Murakami. Rodyti visus pranešimus

2013-12-20

Murakamiškas žodžių labirintas erdvinėje dėlionėje nužudytame laike



Murakamiškas žodžių labirintas erdvinėje dėlionėje nužudytame laike


Prisukamo paukščio kronikos / Haruki Murakami. - [Vilnius] : "Baltų lankų" leidyba, [2006]. - 671p.           


Knyga arba apie metusio darbą žmogaus „nepastebimą“ nuprotėjimą, kas knygos anotacijoje įvardijama kaip „nekalti kasdieniai malonumai“, arba prikaustantį ribos tarp tikrovės ir sapno nebuvimą… „Man pasirodė, kad mano tikrovė atitrūko nuo manęs ir dabar klaidžioja kažkur netoliese. Tikiuosi, jai dar pavyks mane susirasti.“ (p.424)

Knyga apie tai, kad ir virdamas makaronus vakarienei ar eidamas į drabužių valyklą, gali pajusti dvasinius išgyvenimus.
Knyga apie bandymą susitelkti savame gyvenime, mąstymus apie realybę atsitraukus nuo jos šulinio dugne.

Knyga apie gyvenime sutiktus kažką… „Kažką“ nes neaišku – tai reali būtybė, ar ne, ir iš vis – sutiko jis juos ar ne….  

O gal tai knyga apie mylimos moters palikto vyro jausmus. Tiksliau – lengvą (?) pakvaišimą, kai gyvenimas apvirsta aukštyn kojom, kai kasdieniai dalykai įgauna kitą prasmę, kai įpratęs turėti šalia artimą, mylimą, bendrus interesus, veiklą, pomėgius – staiga jų netenki – juk tai tikra gyvenimo katastrofa! Kaip gi įmanoma susivokt savam pasaulyje???….

O gal knyga apie tai, kad kai dingsta mylimas katinas – jauti atsakomybę ir jo ieškai – ir tada viskas atrodo reikšminga ir svarbu, ir neįtikėtini dalykai, susikūrę fantazijose, nejuntamai persikelia į realybę… Kur, kaip jau turėtų būti aišku pagal skaitomo romano autoriaus pavardę, kad nebus aišku – sapnas baigiasi, ar dar ne… O ko gi daugiau tikėtis, kai jau žinai „nacionalinius Murakamio  ypatumus“? Atrodo, lyg Murakamis pakeitė termino „mistiškas“ apibūdinimą, reikšmę. Arba – įvedė savo terminą – „Murakamiškas“….

Visko  net ir per daug: meilė, mistika, spyruoklė nežinomo paukščio gerklėje, žiaurumas, žvėrys, pradingęs katinas ir kaklaraištis, bet ne abu kartu, moterys, daug moterų, ir dar daugiau jų neperprantamų problemų, Malta, ir Kreta, ir Kano, politika, plikiai, šulinys be vandens, turtuoliai, nebylys, apgamas, laiptai, dar daugiau laiptų, labirintai, ir … Cinamonas. Nors įvykių pakankamai, knyga visgi sulėtinta, lyg bėgimas sapne prie magneto limpančiais botais….

Čia tiek daug veiksmų „iš niekur“, tiek daug veikėjų, keistenybių, neramumų lyg „raibulių ant vandens“, tačiau per visą knygą taip nesulaukiau, kad tie „raibuliai“ pavirstų siautulingomis bangomis, kurioms nurimus – arba viskas paaiškėja, arba gali aiškiai matyti audros paliktus padarinius… Tačiau net ir paskutinis sakinys negali užtikrinti, jog sugrįžau į realybę…
Užstrigusi prisukamo paukščio plokštelė neužleis vietos realybei ir po paskutinio puslapio…

„Iš jo protarpiais sklinda nežinia koks mechaninis paukščio balsas, tarytum kas prisukinėtų spyruoklę. Mes jį ir vadinome prisukamu paukščiu. Šitaip jį praminė Kumiko. Nežinojome nei koks tai paukštis, nei kaip jis atrodo, tačiau tai prisukamam paukščiui buvo nė motais. Kiekvieną mielą dieną jis atskrisdavo į gretimai želiančių medžių guotą ir imdavosi prisukinėti mūsų tykaus mažyčio pasaulėlio spyruoklę.“ (p.15)

„Kai žmogus miršta, tai taip žavu.“ (p.28)

„Kaip gaila, kad neturiu skalpelio. Perpjaučiau štai čia ir pažiūrėčiau, kas viduje. Ne kas lavono viduje – ieškočiau pačios mirties gumulo.  Nė trupučio neabejoju: kažko panašaus iš tiesų esama.“ (p.28)

„… kiekvieną dieną žudau laiką. Kai neslegia būtinybė kuo nors užsiimti, mintys gali nuklysti labai toli, taip toli, kad net nebenuseksi jų iki pat galo.“ (p. 29)

 Prisukamo paukščio iščiulbėtos mintys:
„Ar žmogui iš vis įmanoma kada nors iki galo suprasti kitą žmogų?“ (p. 33)

 „Konkrečiai pavyksta kalbėti tik apie nelabai reikšmingas smulkmenas.“ (p.56)

Niekas šitaip nesekina žmogaus kaip beprasmės pastangos.“ (p. 61)

Žmonės – iš tiesų keisti padarai. Pakanka vos dešimt minučių ramiai pasėdėti – gali išvysti pribloškiančią pilkų spalvų paletę.“ (p. 73)

2012-07-03

Žuvų lietus kalbančioms katėms. Kafka pakrantėje / Haruki Murakami

Ši knyga buvo pirmoji pažinti su šiuo autoriumi, ir tikrai galiu pasakyti, jog „įklimpau“. Nežinau dar kaip giliai, tačiau tikrai pakankamai, kad pratęsčiau pažintį.
Tiesiog netikėtai pasijuntu įsipainiojus į knygos spąstus: neturiu jokio supratimo kada buvau įtrauktą ir neturiu jokios nuovokos, kada iš šio voratinklio išsinarpliosiu. Knyga, kurią skaitydama neturėjau visai jokios nuojautos kas gi bus toliau… Be to – nesu tikra ar man blogai šiame voratinklyje, kur realybės ribas užgožia fantastiniai elementai, ir kur ribos tarp vieno ir kito – sunkiai apčiuopiamos. Ir nesu tikra ar noriu išsinarplioti: tiesiog gera „karstytis“ mintimis nuo vienos gyvenimo scenos prie kitos. Kažkurioje vietoj lyg ir jautėsi „pavargimas, apsnūdimas“ ar tiesiog šiaip, sulėtėjimas, tačiau, matyt, su vieno iš (paties autoriaus mylimiausio) veikėjo –  Nakatos, rekordus mušančio ilguoju miegu, pailsėjau ir aš tarp eilučių, ir įgavus „antrąjį“ kvėpavimą vėl toliau smalsiai narpliojau siužeto vingius. Protarpiais, matyt, kad kartu su Nakata neužmigčiau ilgam, supurto (išties galingai!) siaubingos ir žiaurios scenos, kur katės su smagumu draskomos į gabalus, o artimojo kraujas su malonumu skanaujamas:
Mama, tu sakai. Aš tau atleidžiu. Sulig tais žodžiais garsiai sutrupa apledėjusi tavo širdis.
Tylėdama ji mane paleidžia. Ji išsitraukia iš plaukų segtuką ir nė kiek nedvejodama smogia jo aštriu galiuku į savo kairės rankos vidinę pusę. Kai ji dešine ranka stipriai suspaudžia veną, pradeda sunktis kraujas. Pirmas lašas garsiai ištykšta ant grindų. Netarusi nė žodžio, ji ištiesia man ranką. Ant grindų nukrenta dar vienas kraujo lašas.
Pasilenkęs aš paliečiu lūpomis žaizdelę, laižau jos kraują, užsimerkęs skanauju. Sulaikau kraują burnoje, po to lėtai jį nuryju. Jis nuslysta mano gerkle žemyn. Jį tyliai sugeria sausas mano širdies paviršius. Tik dabar iš tikrųjų suprantu, kaip aš norėjau to kraujo. Mano mintys kažkur kitur, tačiau kūnas vis dar čia, tarytum būčiau gyvoji dvasia. Norėčiau iščiulpti iš jos paskutinį kraujo lašą, bet negaliu. Atitraukiu lūpas nuo jos rankos ir pažvelgiu jai į akis.“

Jaučiu trauką neįtikėtiniems dėlių bei žuvų lietums, kalbančioms katėms, ar atvirkščiai – senukui, besikalbančiam su katėmis, (beje – kates pats autorius myli labai, tik jis pats abejoja, ar jos turi savyje kokį nors simbolizmą), paslaptingiems pojūčiams, ne „muiliniams“ atminties praradimams, neegzistuojančiam, tačiau savo nuomonę perteikiančiam veikėjui, kitam veikėjui – tiesiog sąvokai, veiksmo eigai, kuri gerokai „nukrypusi“ nuo priimtinos visuomeninės normos, tačiau knygoje neiššaukia per didelio diskomforto. Man tiesiog viskas joje buvo taip, kaip ir turi būti, nors kaip turi būti – nė nenutuokiu…  O ir sukrečiančių scenų vieta, manau, buvo pakankamai „kruopščiai“ parinkta. Taip pat negalėjau susilaikyti nepaieškojus „Kafkos pakrantėje“ dainos: http://www.youtube.com/watch?v=7iM2z8O-j8Q

Kaip rašytojas sakosi, jis nori rašyti istorijas taip, kaip dar niekas iki šiol nėra jų rašęs. Ir manau, tai jam puikiai pavyksta.
Autoriaus nuomone, mitai yra visų istorijų prototipai; jie – lyg rezervuarai, savyje laikantys istorijas. Neveltui ir čia nemažą funkciją atlieka perteiktas Edipo mitas.

Japonų prodiuseriai yra sukūrę tinklalapį šio autoriaus fanams, kuriame aiškinama jiems šios knygos reikšmė! O autorius gana nekukliai prisipažįsta, jog jo knygas, tam kad suprasti, reikia skaityti po keletą kartų. Ir kiekvieną kartą gali jose atrasti kažką naujo, į tą pačią sceną pažvelgti kitaip. O patektos mįslės neturi tiesioginių atsakymų, jos pačios šioje knygoje yra sprendimo dalis.

Ne tokia ir beprecedente istorija prasidedantis romanas, jau netrukus „sujaukiamas“ neegzistuojančio, pagrindinio veikėjo prototipo berniuko Varnos įsikišimu, greitai įgauna „pagreitį“ ir įsuka skaitytojus į tarp realybės-sapnų-paslapčių-seksualumo-tradicijų-antikos-filosofijos maišaties. Ir ar išsinarplios skaitytojai  - tik jų pačių pastangų ir noro reikalas. Belieka – tik skaityti. Ir priimti. Arba – ne. Jei iš pirmo karto knyga lieka nepriimta – belieka skaityti dar kartą. O gal – ir dar. Juk taip rekomenduoja pats rašytojas!

Mįslingos nuotrupos: