Kiek iš pabučiuotųjų buvo princais?

 Kiek iš pabučiuotųjų buvo princais?

Atranka /  Kiera Cass

Alma littera, 2013; 328 p.,

Prisidėsiu prie daugelio skaičiusiųjų nuomonės, jog niekaip negali atsikratyti minties, jog jau girdėta, tiksliau - skaityta. Tikrai knyga asocijuojasi su Bado žaidynėmis. Didžiausias skirtumas - „Atrankoje“ norint išlikti nereikia žudyti priešininko tiesiogine prasme. Nes priešo įveikimas čia kitoks - pasitelkiant išorinį patrauklumą, protinius gebėjimus, gudrumą. Ir, manau, knyga perša vieną moterišką gudrybę - norint vyrą pasiekti reikia juo nesidomėti :) Juk vyrus labiau domina varžymasis, siekimas, įdėtos pastangos, o ne viso gėrio pateikimas „ant delno“….

Amerika - merginos vardas, kuri jau turi uždraustą mylimąjį Aspeną. Uždrausta čia daug malonumų, o ir gyvenimas šio nerealaus pasaulio - pakankamai sudėtingas, sluoksniuotas. Pagrindinis išgyvenimo receptas - visuomenės luomams nevalia susimaišyti, o tuo labiau - susisaistyti amžinais gyvenimo kartu įžadais.

Mergina iš vienos kastos, jos mylimasis - iš kitos. Jų bendravimas ir meilė - slapti. Tačiau jų mintys apie ateitį, gyvenimą kartu - nesustabdomai planuojamos. Jie jauni ir įsimylėję, pasiryžę vienas dėl kito laužyti taisykles, kęsti sunkumus. Tačiau čia įsiterpia nelemtasis princas Maksonas, kuriam atėjo metas vesti, ir dėl kurio širdies pagal tradicijas turi varžytis visų luomų atrinktosios merginos. Ir neįsivaizduojama, jog kuri nors mergina nenorėtų pakliūti į aukščiausią visuomenės luomą, kuri nenorėtų prabangos bei garbės tapti princo išrinktąja.

Knyga labai greit skaitosi - tiesiog sakiniams ir puslapiams įveikti nereikia jokių pastangų. Lengvai susiskaito per kelis vakarus, kai norisi kažko lengvo, neįtempto, gražaus. Turbūt reikia atkreipti dėmesį į vertėjos darbą (vertė Violeta Karpavičienė), nors nežinau kaip skaitosi originalo kalba.

Apie autorę, tai, ką ji baigusi ir kur su kuo gyvena, matyt labai svarbu buvo paminėti - kiek princų ji yra bučiavusi :)  :

 „Šiuolaikinė JAV rašytoja Kiera Cass (Kera Kas) yra baigusi Radfordo universitetą, dabar gyvena Blaksberge, Virdžinijoje, su savo šeima. Per savo gyvenimą ji yra bučiavusi apie keturiolika vaikinų. Tarp jų nebuvo nė vieno princo.“

O ir pati Kiera nestokoja fantazijos ir savaip apibūdina galimybę savo istorijas perduoti skaitytojams:

 „Labai džiaugiuosi, kad man nereikia perduoti šios istorijos jums čiuptuvėliais. Žodžiai yra nuostabūs, ir aš visuomet būsiu laiminga, kad jie egzistuoja.“ (p. 325; iš autorės padėkos)

Tačiau nepamenu kada buvau tokia susierzinusi (ir supykusi) skaitydama paskutinius tris knygos žodžius:

PIRMOSIOS KNYGOS PABAIGA

   

... tau truputį vėžys…

 ... tau truputį vėžys…

Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos
John Green. - Vilnius : Alma littera, 

2013. - 268p. 

Neprisimenu kada tiek verkiau skaitydama knygą. 

Knyga - New York Times bestseleris, žurnalo redaktorių buvo pavadinta „velniškai arti genialumo“. 

„… žmonių paliekamos žymės dažnai esti randai.“ (p. 265) 

Pasakojama paauglių, susitikusių vėžio paramos grupėje, trumpo gyvenimo, bet Gyvenimo Su Vėžiu, istorija. Pagrindinė autoriaus mintis kuriant knygą, buvo parodyti kaip  elgiamės su kitais, kai esame išsigandę, kaip baimė įtakoja žmoniškumą kitų atžvilgiu.

Nors romane stengiamasi fizinį skausmą, širdies skausmus, ligas, nusivylimus, mirties alsavimą į akis, pateikti per juokus, man nebuvo linksma. Man buvo liūdna ir skaudu. Skaudu, kad iš tiesų daug žmonių, kurių kūnas savyje augina (lyg augintinį) vėžį, sielomis yra daug stipresni ir už sveikiausius žmones. Juokingas liūdnos istorijos pasakojimo variantas… Tik juokingas – ne toks, kad juoktumeis, o toks, kad verktumei šypseną pamatęs ten, kur tikėtis – mažai dingsčių... O ir pajuokavimai – tai lyg lazda, kuria stengiame atsiremti begriūdami, lyg gelbėjimosi ratas skęstančiajam. Turbūt žiauriausias, skausmingiausias knygoje yra tas juokas pro ašaras, tas bandymas paversti ligą juokais, apgauti ateitį šmaikštumu, o mirtį - šypsniu…. Bet iš tiesų – tai savotiškas bandymas apsaugoti artimuosius – kad tik jie nematytų tavęs verkiančio, kenčiančio, sielvartaujančio. Apsaugoti mylimus žmones, sergantiesiems vėžiu yra tokia svarbi pareiga, jog jie geriau pasirenka vienatvę, pasirenka nebendravimą, uždarumą, kad tik kuo mažiau žmonių liktų įskaudinti. Saugo aplinkinius nuo savęs lyg nuo oru plintančios užkrečiamos ligos; ligos, kuri užkrečia skausmu ir neviltimi, bei nusivylimu. 

Tačiau – Meilei ir Vėžys ne Kliūtis! Tai įrodo romano jaunuoliai, susipažinę palaikymo grupėje, esančioje pačiame Jėzaus Širdyje Tiesiogine Prasme. Kai  užtikrinto veikimo Granata įsimyli kitą Granatą; kai žiūrėti į lubas sukastais dantimis reiškia stiprybę; kai, už parankės vesdamas apakusį draugą gali pasijusti sveikiausiu žmogumi tarp aplinkinių; kai suorganizuoti savo paties laidotuvių repeticiją yra visai nebloga mintis; kai drąsinančiai mirštančiam draugui sakai, kad: „Aš ir nelaikau tavęs mirštančiuoju. Tik manau, kad tau truputį vėžys.“ (p. 189);  kai Viltis – tai tik žodžiais aprengta Mirtis…

 Gaunančiųjų Vėžininko Privilegijas, mintys:

„Pasaulyje tik vienas dalykas bjauresnis už mirtį nuo vėžio, kai tau šešiolika, - ogi turėti vaiką, kuris miršta nuo vėžio.“ (p. 15)

„Šį rytą nuvažiavau į kliniką ir chirurgui sakau, kad verčiau būsiu kurčias negu aklas. O tas sako: „Nieko neišeis“, tada aš jam sakau: „Cha, suprantu, kad nieko neišeis, bet noriu paaiškinti, jog mieliau būčiau kurčias, o ne aklas, jei turėčiau galimybę rinktis, bet, kaip suprantu, neturiu“, tada jis sako: „Ką gi, gera žinia tai, jog nebūsi kurčias“, aš jam į tai: „Dėkui už paaiškinimą, kad nuo akies vėžio neapkursiu. Man labai pasisekė, jog mane teiksis operuoti toks proto bokštas kaip jūs.“ (p. 21)

„Yra keletas būdų, kaip tiesiogiai neklausiant nustatyti apytikslę išgyvenimo perspektyvą. Aš pasinaudojau tradiciniu:

-          Mokyklą lankai?

Paprastai tėvai pasiima vaiką iš mokyklos, jeigu mano, kad jis tuoj mirs.“ (p. 28)

Jei tu būtum našlaitis, ką pasirinktum: našlaitį ar abortą?

Jei tu būtum našlaitis, ką pasirinktum: 

našlaitį ar abortą?

Sidro namų taisyklės 

 John Irving. - Vilnius : Alma littera, [2005]. - 758p.

[2013 Knygų iššūkis]

Sidro namų taisyklės – tos, kurių niekas neskaito, nors kasmet jos bus pakabinamos, perrašomos. Tai taisyklės, kurioms lemta būti laužomoms...

Knyga daugiau apie  išgyvenimo taisykles... Apie išgyvenimą būnant lašeliu moters kūne, išgyvenimą pasirenkant sprendimą neauginti, bet gimdyti lašelį, ar jį ignoruoti ir atsisakyti; apie gyvenimą, kai esi nei našlaitis, nei aborto auka.

Apie gyvenimą, kai atlieki uždraustą Dievo darbą; apie sunkias mintis, kai tavo darbas net ir patenkindamas kitų poreikius, pageidavimus, vis vien bus savotiškos nelaimės kitam suteikimas: pasekmė arba sužalota moters dvasinė būsena ir tam tikra žmogžudystė, arba nuo pat gimimo kito pasmerkimas būti našlaičiu.... O darbas atliekamas tik su geriausiais ketinimais, ir – kuo profesionaliau...

Apie išgyvenimą būnant našlaičiu, nors ir turi bent jau mamą, apie gyvenimą, kai našlaitis esi tėvų mintyse. Apie troškimą gyventi, troškimą suteikti visavertį gyvenimą kitiems, apie seksą, kuris nieko neturi bendro su meile, apie jo pasekmes, apie tėvišką meilę nebūnant tėvu, apie meilę kurią galiausiai sunku nuslėpti, bet taip pat sunku ir pripažinti. Apie troškimą išvykti iš ten, kur yra tavo namai, apie svajones ir jų išsipildymą, ir apie tai, jog galiausiai neįmanoma toli pabėgti nuo savo šaknų, nuo tų, kurie tave užaugino...  Apie išgąstį, kai pasijunti esąs mylimas motiniška meile ne motinos....

Apie nuolatinį savęs stabdymą – veiksmuose, noruose; apie nuolatinį „palauk ir pažiūrėk, kas bus“... Apie begalinį tikėjimą ir laukimą: kažko, tikėtina – kažko geresnio.... Tačiau tuo pat metu apie vienintelį troškimą – kad gyvenimas tekėtų įprastine vaga....

Taisyklių mintys;

„Niekas negali žmonių apsaugoti. Juos galima tik mylėti.“ (p.723) 

„Ar žmogus turi jaustis kaltas, jeigu jam pasisekė?“ (p.26)

  

„Čia, Sent Klaude, - rašė Vilburis Larčas, - mes ilgainiui pamilstame tuos, su kuriais sunku.“ (p.745)

„Homeras Velzas troško šeimos, tačiau nebuvo išmokytas prisitaikyti prie gyvenimo šeimoje.“ (p.609)

„Ar įmanoma kada aiškiau pajusti meilę, - galvodavo Homeras, - negu tada, kai žadini vaiką iš ryto? Ir meilę, ir kaltę.“ (p 609)

  

„Galimybė juk ir yra viskas, ką turime, argi ne? Ir ore, ir po vandeniu, ir čia, nuo pat tos akimirkos, kai gimstame.

Arba nuo tos akimirkos, kai negimstame.“ (p.465)

„Meilė – ne ką saugesnis dalykas negu koks virusas.“ (p.512)

„Laisvė – pavojingiausia našlaičio iliuzija.“ (p.303)

„Ar tai ir yra meilė? Ar šitaip ji ateina – neleisdama žmogui pačiam nuspręsti, ar jam jos reikia?“ (p.333)
 

„Ką reikia daryti, kai atpažįsti blogį?“ (p.389)

„Kai našlaitis prislėgtas, jam noris meluoti. Meluodamas bent jau esi labai užsiėmęs, turi nuolat būti viskam pasirengęs, nes staiga pasijunti atsakingas už tai, kas nutiko dėl tavo melo. Kai meluoji, turi būti budrus, negali užsimiršti, kad tavo melas neišaiškėtų. Našlaičiai patys nepasirenka savo likimo; juos sunkiausia įtikinti, kad ir kitų žmonių gyvenimas kartais pakrypsta ne taip, kaip jie norėtų. 

Kai meluoji, manaisi galįs kai ką nulemti savo gyvenime. Našlaičius nuolat ima pagunda meluoti. Aš tai žinau, - toliau rašė daktaras Larčas. – Žinau, nes ir pats jiems meluoju. Man patinka meluoti. Kai meluoji, jautiesi apgavęs likimą – ir savo, ir visų kitų.“ (p. 433) 

 

„Tos nelaimingos moterys, kurios čia gimdo, jau būna tikrai nelengvai apsisprendusios; būtų negerai, jei vėliau jos turėtų apsispręsti dar kartą. Negana to, beveik visada reikia stengtis apsaugoti našlaičius nuo pagundos ieškoti savo biologinių tėvų; dažniausiai nieku gyvu negalima leisti, kad našlaičiai juos surastų.“ (p.127)

„… našlaičiams tokie slapti žaidimai patinka. Pavyzdžiui, vienas iš seniausių našlaičių žaidžiamų žaidimų yra be jokio pagrindo manyti, kad tėvai nori juos susigražinti – kad tėvai jų ieško.“ (p.110)

„Kartais moteris tiesiog negali prisiversti nutraukti nėštumo, ji jaučia, kad kūdikis jau yra kūdikis – nuo pat pirmos kruopelytės – ir kad ji turi jį pagimdyti, nors iš tikrųjų jo nenori ir negali juo rūpintis; tada ji ateina pas mus ir čia pagimdo savo kūdikį. Ir palieka jį mums. Ji pasikliauja mumis; tikisi, kad surasime jam namus.[…] Ji pagimdo našlaitį.“ (p.99)

„Šiems žmonėms manęs reikia, bet jie vis tiek manęs nekenčia.“ (p. 89)