Rodomi pranešimai su žymėmis viešnamiai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis viešnamiai. Rodyti visus pranešimus

2012-07-26

Kartais meilė gali būti bjaurus penkių raidžių žodis…


Atperkanti meilė / Francine Rivers

Atkakli kova tarp šventojo ir nusidėjėlės.
Vienas pasirinko savo gyvenimo kelią, kitas – buvo priverstas tokiu tapti. Dvi absoliučiai skirtingos asmenybės. Tik kova už savo gyvenimą – tokia pat atkakli. Abu labai stiprūs. Kiekvieno stiprybė savaip išreikšta. Vieno stiprybė – iš Dievo, jo pagalbos ir tiesioginių minčių savose mintyse. Kito stiprybė – žiauraus gyvenimo patirtyje, iš neturėjimo kito kelio, kito gyvenimo būdo… Stiprybė prisitaikyti prie bet ko, pavyzdžiui smurto… nuo aštuonerių…
Kartais beskaitant, jau rodės, na, kiek gi galima? Arba vienas jau tūrėtų būti netekęs kantrybės ir pasidavęs, liovęsis rodyti savo meilę – savo išrinktajai (ne be Dievo pagalbos, matyt),  o tuo pačiu – ir sumenkinti savo tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu. Arba kita – liovusis bėgti, išoriškai rodyti savo stiprybę, kai viduje trokšta meilės ir pasitikėjimo, liovusis rodytis išdidžiai, pasiliktų ir priimtų teikiamą meilę, tiesiamą ranką; arba – galutinai apsispręstų išeiti…
Tačiau, kaip paprastai gyvenime, nieko nebūna lengvai pasiekiamo. Istorija, parodyta šiame romane, buvo sukurta įtakojant tikėjimui. Nors Dievo ir tikėjimo šiame romane tikrai daug, neakivaizdžiai, tačiau mano nuomone čia – jam tenka svarbiausias vaidmuo, tačiau man susiskaitė labai „skaniai“, lengvai ir nebuvo jokių pamokslų, grūmojimų ir panašių tikėjimui sustiprinti skirtų priemonių. Tiesiog labai natūraliai į veikėjų gyvenimus įsiliejęs Dievas ir tikėjimas. Tiesa, vienas iš veikėjų savo gyvenimo kelyje Dievo neturi ir labai sąmoningai priešinasi, kad jo ten nebūtų; nes turi skaudžios patirties, kai ir kunigai, bažnyčia, tikėjimas ir aspitikėjimas nuvilia. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, pasak autorės: „priklausome Viešpačiui, o Jis mus formuoja ir kuria pagal savo valią.“ Apie šio romano kūrimą, autorė F. Rivers sakosi, jog jame – nėra nei vieno jos teiginio – „viskas „Atperkančioje meilėje“ buvo Viešpaties dovana: siužetas, personažai, tema.“ O pats romano rašymas jai buvo garbinimo būdas. Jei dar neturite Dievo savo širdyje ar gyvenimo kelyje, ar bet kuriame pasirinkime, nemanau, kad šis romanas privers jį turėti, tačiau bent jau patirsite malonumą skaitant apie žmogaus stiprybę, atkaklumą siekiant  laimės gyvenime ir …galėsite pasidžiaugti gražia pabaiga. 

 Gyvenimo išvargintos mintys:

2012-03-07

Prarastos nekaltybės kelias / Somaly Mam


Žiauru. Žinai, kad taip yra, kad yra aplink, kažkur... O iš tiesų - YRA ir tiek, to užtenka, būtina kovoti su tuo.
Baisu. Negali ramiai miegot, kankina mintys…  Tik - kas iš to? Ar nuo to geriau tiems vargšams žmonėms, tiksliau - vargšėms mergaitėms, kurios - dar vaikai?!
Ir kaip bjauru tampa, kai supranti, jog tai, dėl ko skundies savo gyvenime, tėra visiškos pavasarinės gėlytės, palyginant su „gyvenimu”, kurį  gyventi lemta Kambodžos mergaitėms. Ir jei tai, ką jos patiria yra vadinama gyvenimu - tai, atsiprašau, bet aš gyvenu trigubam Rojuj!
Kas yra stipri asmenybė?
Štai tos mergaitės, tie vaikai, kurie subręsta ne pagal gamtos dėsnius;
kurios išgyvena ir kurios gyvena;  
kurios kenčia, kurios neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip: kad jos nėra /daiktai/, kuriems yra lemta būti prievartaujamoms, mušamoms, skriaudžiamoms, kankinamoms.
Ir toji, kuri išlaikė savyje žmoniškumą, kuri surado jėgų ne tik gyventi, bet ir padėti likimo sesėms; kuri gyvenimo pragaro liepsnų karštį stengiasi sumažinti bent keliais laipsniais; kuri atveria pragaro vartus Rojuje gyvenantiems, kad jų „vargams” pasvilinus Kambodžos mergaičių kankinimais, sustingtų širdys, tol, kol imsis ką nors daryti - padėti, pagelbėti….
………………………………………………………… bent jau - STENGTIS.
Žiaurumas, išnaudojimas, vergystė - nėra gyvenimo norma.
Žinojimas apie tokias „vaikystes” turi kelti alergiją protui, astmą mintims, ir vėžį turimoms piniginėms.

7-12 metų vaikų gyvenimiškoji patirtis liepia jiems įsiteigti sau, jog jie - nebegyvi! Nes turint tokį požiūrį – gyvenimas atrodo geresnis.....

Jei dar galite, žinodami tai, ramiai gyventi, jei širdyse neatsiveria bedugnė, vadinasi – patys esate lavonai.

Ištraukos iš knygos: