Meilė seilė ir trečias nereikalingas

Skaityti Doncovą – viena iš atsipalaidavimo ir visiško aplinkos užmiršimo formų. O bandyti išnarplioti aprašomas žmogžudystes dar iki tol, kol pati autorė atskleis kas, kodėl ir kaip – tas pats kas išpainioti kramtomąją gumą iš plaukų be žirklių pagalbos... 

Meilė seilė ir trečias nereikalingas / Darja Doncova. - Kaunas : Mileda, 2012. - 358, [2] p. - (Ironiškasis detektyvas. Jevlampija Romanova: bylą tiria diletantė; 18)

 

Skaičiau visas šios „namų“ rašytojos diletantės bylos serijos knygas. Ir nuo pirmos pažinties myliu smalsiąją, patikliąją, tačiau pakankamai gudrią, nors su naivumo priemaišomis, pasiaukojančią ir visiems pagelbėti skubančią, iš malonumo, virtusio hobiu dirbančia detektyve, Lempą (kas dar nežino – tai pagrindinės herojės vardas. Na, jei gali būti vardas Obuolys (Apple), tai kodėl neturėtų būti Lempos? :) ). Ji tikrai galėtų tapti savaime šviečiančia lempute – jos energijos visur suspėti, visur „pakaišioti nosį“, įsivelti į neįtikėtinas istorijas ir prie viso to – pasirūpinti gausia šeimyna užtektų ne vienai dienai.

Visose knygose moterėlę situacijos užklumpa netikėtai. Tačiau tuos netikėtumus ji pati prisišaukia: čia kaip musė prie medaus ar naktinis drugelis – būtinai skris į šviesą, tokią jo prigimtis. Visuomet situacijos susuktos. Visuomet – daugybė veikėjų, vardų, tėvavardžių ir pravardžių.... Aplinkybės sluoksniuojamos lyg lakštai  Napoleono torte. O humoras – saldžioji jo grietinėlė. Susijuokti beskaitant tikrai galima, ypač – skaitant dialogus. Taip ir girdi intonacijas, klaustukus ar šauktukus sklindančius iš veikėjų lūpų.

Taip pat, kaip ir ankstesnių  Doncovos knygų aprašymuose, pastebima tendencija – Lempa bėgioja, laksto, narplioja, „išknisa“ neįtikėtinas istorijas, pakliūva į absurdiškas situacijas, kurias priima kaip natūralias ir neišvengiamas,todėl - būtinas išgyventi, sugeba išlaviruoti, išsiaiškina kas pas ką su kuo ir daugmaž – kodėl, surenka į krūvą visas dėlionės detales. Tačiau vientisą paveikslą sudėlioja majoras. Na – tiesiog visą darbą atidirbo moteriškė, o vyras tyliai ramiai padeda visai istorijai tašką.  

Skaitymo malonumas vienam-dviem vakarams. Įsijaučiant, įsigyvenant, atlaikant bėgimo akimis maratoną ir pasiklystant tarp veikėjų. Su nežymiu šypsniu lūpose. Finišą pasiekiant visiškoje komforto būsenoje :)

 

                               Lempos nušviestos mintys:

Gyvenimas žmogui duotas tik kartą, nes antrąkart nė vienas jo neištvertų. ( 3p.)

Dirbti vertėtų tik dėl dviejų priežasčių. Pirma, kad išdidžiai iškėlusi galvą galėtum pareikšti: „Esu visiškai savarankiška“, antram kad galėtum parodyti naujus kailinius. (3 p.)

Moteris, vardu Lempa, vaikštinėjanti naktį po prekybos centrą su lapės Snapės kostiumu, - pripažinkite, vien to gana, kad pasijustum absurdo pjesės herojumi! Be to, ta moteris turi vyrą, VRM majorą, vasario mėnesį vaikštinėjantį su šlepetėmis, dėvintį timpas su žirneliais ir melsvą striukelę dažyto triušio kailio apvadais. (249 p.)

 

Apkeliauti pasaulį galima geriant sode arbatą…

 [ 2012 Knygų iššūkis ]

Pienių vynas / Ray Bradbury

Pasakiškos, nostalgiškos, vasaros karščiu alsuojančios, o kartais – nuo karščio leipios laimės paieškos.

Kai gyveni ir ieškai aplink laimės; ją matai, jauti, ir tik dar labiau įsitikini, kad ji – visų skirtingai suvokiama, tačiau tai tik bendrina žmones… Ar galima sukurti laimę iš mažų dalykų? Iš kasdienos? Iš savo šiandienos potyrių? Iš rytojaus vilties? Vakarykštės praeities?

Šilta, betarpiška knyga, kurią skaityt – vienas malonumas, tokia jaukuma apima… lyg puodelis karštos žolelių arbatos, šildančios širdį, jausmus… O mintyse jau rezgu planą, kaip vasarą kaupsiuos gaminti ryškiaspalvių žiedų vyną. Tam, kad užkonservuočiau savo prisiminimus. Kai kartu su knygos eilutėmis nejučia pradedi kurti savo laimės mašiną ir pajunti, jog iš tiesų – tai ją jau turi! Ir nereikia jos toli ieškoti. Ji – čia pat, visai šalia.

Apima jausmas, jog skaitai pasaką – ne vien turiniu, bet žodžiais…. Ir mintyse vėlgi bandau susidėlioti savo laimingąją gyvenimo pasaką iš atsiminimų: ryškių, kuriuos bet kada turiu „po ranka“, ir tų, kurie kirba atminties kamputyje ir tik telaukia, kol juos iš ten su nostalgija pasiimsiu… Iš atsiminimų, kuriuos saugau lyg stebuklingoj skrynelėj po užraktu, ir tų, kuriuos paleidžiu vėjais, kad visiems į ausį sušnibždėtų po mielą asmeninį prisiminimą…

 

Vasarom kvepiančios mintys:

... yra dienų, sudėtų vien iš kvapų: visą pasaulį gali įkvėpti ir iškvėpti....

....aplinkui zvimbė bitės, - visai ne bitės, o tiesiog pasaulis tyliai murkuoja sau po nosimi.

Pienių vynas – sugauta ir užkimšta buteliuose vasara. 

Juk miestas galų gale tėra didžiulis, audrų nuterliotas laivas, pilnas be paliovos plušančių žmonių.

Kai per karštas oras liūdesys tiesiog gali pražudyti… žudantis liūdesys įsismarkauja esant ypač karštam orui…

gal ji [laimė] turi tilpti kišenėje? O gal tave patį nešioti savo kišenėje? „Vieną dalyką žinau tvirtai [...] ji turi spindėti!