Bedugnė, į kurią tu leki...

2012 Knygų iššūkis

Rugiuose prie bedugnės  / Džeromas Selindžeris;  Vilnius : Alma littera, 2010

 

Kadangi paauglystė jau senokai nebekvėpuoja į pakaušį, tai ir šia knyga neteko laimė „susirgti“. Matyt, viskam turi būti savas laikas, o aš savąjį, su šia knyga po ranka, savo metu praleidau… Nors ėmiausi jos skaityti daugiau nei keletą kartų, visi iki šiol – nesėkmingi buvo… Tačiau, dabar ši skaitymo sėkmė – tik tokia, jog knygą įveikiau iki paskutiniojo sakinio. O toliau kas? Nieko. Perskaičiau ir tiek. Taip, taip, „kaltę“ čia suversiu amžiui, kai į paauglius žiūriu iš šono, o ne iš savo vidinės paaugliškos gyvenimo teisingumo stebėsenos. Kiekvienas žmogaus amžiaus tarpsnis turi tik jam būdingus, tuo metu svarbiausius įvykius, vyraujančius požiūrius, norus ir jų siekimo būdą. Man ši knyga, tiksliau – pagrindinis paauglys veikėjas, pasirodė pernelyg depresuotas, kai beveik kas antrame knygos lape Houldenas teigia, bei prisipažįsta, kad jam liūdna. Ir net ryškus saulėtas knygos viršelis nepadėjo išsklaidyti knygos niūrumo. Tiesiog toks kupinas tamsumos, juodos depresijos paauglio gyvenimas. Kai norai ir siekiai dar nėra visiškai aiškūs pačiam sau; kai visi vyresni už tave žmonės – neaiškūs tipai, kurie gyvena, masto, dirba, bendrauja, moko ir pan. -  ne taip, kaip reikia, ne taip, kaip yra teisinga. Ir apskritai – visas pasaulis yra bjaurus, o visi žmonės - veidmainiai. Paauglio troškimai – lyg ir teisingi ir tikslingi – laiminga šeima, laimingi žmonės, tačiau – pats dar nesusipratęs pasaulyje ir kitų negali keisti…  Tai lyg maištas dėl maišto, nes aš – paauglys, nes man tai galima, leistina ar – net būtina, privaloma… Toks paaugliškas perfekcionistinis maištavimas prieš suaugusiųjų komformistiškumą… Jautrumas slepiamas po cinizmu, o protą užgožia jaunatviškas nepasitikėjimas ir menkavertiškumo pojūtis. Aplinkiniai – tiesiog nepakenčiami, nes: vieni – vis moko ir moko kaip gyventi, kiti – nieko nesupranta, treti – iš vis nesidomi tavimi, dar kiti - jau tiek metų pragyvenę ir sukriošę, kad kogi dar jiems benorėt šiame gyvenime?… Ir lieka toks vienišas tarp žmonių, tarp savų artimųjų nerasdamas ar nejausdamas artumo. Pats pačiausias, teisingiausias, geriausias žmogus - brolis, pasitraukė iš gyvenimo, tačiau meilė jam, tuo pačiu – ir ilgesys kaip kažko geriausio savo gyvenime – neišblėso, o tik skaudžiai stiprėja ir drasko veikėją iš vidaus. Šeimoje nesijaučia nei reikalingas, nei pastebimas taip, kaip norėtų, nei „apdovanojamas“ dėmesiu, kurio – giliai visgi trokšta. Vienintelis šio jaunuolio atspirties taškas – mažoji protingoji sesutė. Tik su ja viena knygos herojui gera ir norisi bendrauti, tik ji verta jo dėmesio, tik ji verta meilės ir rūpesčio, ir dėl jos verta gyventi ir keisti savo nusistatymą ir požiūrį į gyvenimą, koreguoti savo elgesį bei siekius.

Ši knyga pasižymi ne tik kontraversišku vertinimu – nuo uždraudimo, iki įtraukimo į privalomos mokyklinės literatūros sąrašą, bet ir dar vienu sukrečiančiu faktu: 1980 gruodžio 8 dieną Markas Deividas Chapmanas (Mark David Chapman) nušovė Džoną Lenoną (Beatles) (John Lennon). Po šūvio, rankose Chapmanas turėjo knygą „Rugiuose prie bedugnės“, kurios viduje buvo įrašęs: „Tai – mano pareiškimas“, ir pasirašęs „Holden Caulfield“ – veikėjo iš šios knygos vardu. Be to, per vieną iš apklausų, žudikas yra pareiškęs, jog viena, didesnioji, jo asmenybės pusė yra Holdenas Kolfildas, o mažesnioji jo dalis – pats velnias.

Dar iš įdomesnių autoriaus gyvenimo faktų: knygos autorius D. Selindžeris jaunystėje susitikinėjo su Oona O’Neill, kuriai rašė ilgus romantiškus laiškus, tačiau ši moteris vėliau tapo Charlie Chaplino žmona.

Kitam to meto rašytojui – Ernestui Hemingvėjui, D. Selindžeris buvo palikęs kuklaus ir draugiško žmogaus įspūdį, ir kurį laiką šie du rašytojai susirašinėjo tarpusavyje. O be to, šis kuklus rašytojas savo prancūzų ir vokiečių kalbų žinias naudojo tardydamas karo belaisvius. 

  

Citatos:

Iš koto verčia tokios knygos, kurias perskaičius užeina noras, kad tie autoriai būtų tavo geriausi draugai ir kad galėtum jiems paskambinti, kada tik įsigeisi. Tačiau tokių nedaug. 

Apie motinas sunku spręsti iš pirmo žvilgsnio. Jos visos truputį nenormalios. 

Gaila, jūs jos nepažįstat. Visam pasauly nėra kito tokio šaunaus ir protingo vaiko. Rimtai, ji turi galvą! […] Teisybę sakant, mūsų šeimoj tik aš vienas besmegenis. Mano brolis D.B. – rašytojas, o kitas brolis – Elis, tas, kuris mirė, - buvo tikras išminčius. Tik aš vienas toks asilas. Bet kad jūs pamatytumėt Fibę! …
 

Kai kurie dalykai turėtų visą laiką išlikti tokie, kokie yra. Juos reikėtų sudėti į dideles stiklines vitrinas, kad niekas neliestų. Deja, aš žinau, jog tai neįmanoma, todėl ir blogai. 

Jeigu žmogus darai ką nors per daug gerai, tai paskui, jei laiku nesusigriebsi, imsi viską daryt dėl akių. Ir tada visas gerumas nueina šuniui ant uodegos. 

Taip, jis miręs! Manai, aš nežinau! Bet jis vis tiek man patinka, supranti! Viešpatie, neįsivaizduoju, kodėl aš turėčiau liautis jį mylėjęs vien dėl to, kad jis miręs! Jeigu jis man tūkstantį kartų geresnis už žmones, kurie gyvi! 

Supranti, aš įsivaizduoju, kad dideliam rugių lauke prietemoj žaidžia maži vaikai. Tūkstančiai mažų vaikų, ir nė vieno žmogaus – nė vieno suaugusio, supranti? Tiktai aš. Stoviu ant kažkokios uolos krašto. Aš saugau vaikus, kad jie nenukristų į bedugnę. Įsivaizduoji, jie bėga nežiūrėdami kur, o aš stoviu ant uolos ir gaudau juos. Visą dieną gaudau vaikus, aš būčiau vaikų sargu rugiuose, ir viskas. Aš žinau, jog tai kvaila, bet tai vienintelis dalykas, kuo aš norėčiau būti. Aš pats žinau, kad tai kvaila. 

Ponas Entolinis buvo pats geriausias mano mokytojas. Jaunas, nedaug vyresnis už mano brolį D.B. Su juo būdavo galima ir pajuokauti, ir vis tiek jį visi gerbė. 

Bedugnė, į kurią tu leki – ypatinga ir baisi. Žmogus krinta, krinta, bet jam nelemta pasiekti dugno. Jis tik krinta ir krinta. Taip aš įsivaizduoju žmones, kurie tą ar kitą savo gyvenimo momentą ieškojo to, ko juos supanti aplinka negalėjo jiems duoti. Arba jie įsivaizdavo, kad toji aplinka negali jiems nieko duoti. Ir jie liovėsi ieškoję. Dar nepradėję ieškoti, jie pametė viltį surasti. 

Nesubrendęs žmogus pasižymi tuo, kad yra pasiryžęs dėl kilnaus tikslo numirti, o tuo tarpu subrendęs žmogus pasiryžęs tam tikslui atiduoti gyvenimą. 

Tu sužinosi savo tikrą vertę ir atitinkamai rinksies apdarą savo mąstymui.