Į išgirtąjį ir apdovanotąjį, „mišką“, tiksliau – šeimos kroniką, perduodamą iš kartos į kartą, kurioje tarp atvirų, aplinkiniams žinomų gyvenimo įvykių priglausta ir tai, ko nenorima „padėti“ kitiems prieš akis, telpa XVII a. Vilniuje bei Žemaitijoje besivystantis, šeimos gyvenimas.
Gyvenimas vienu atžvilgiu – toks, kaip ir visų šeimų tuo laikotarpiu, iš kitos pusės – apnarpliotas baugiomis ir gąsdinančiomis istorijos detalėmis; keistokais tėvų-vaikų, seserų-brolių, mokslo draugų, bei jau tuomet aktyviai savo teises ginančių jaunuolių grupuočių santykiais; būstais, apstatytais antikvariniais baldais; keistai bauginančiu ir tuo pat metu siaubingai traukiančiu gaidžio ir driežo palikuonio žvilgsniu; o taip pat – plačiajai visuomenei nežinomais vienuolynų „užkaboriais“, vienuolių sielos gelmių labirintais; pasaulio pabaigos nuojauta ir to šventimu; bei akimirksniu užsižiebusia meilės istorija, kai visų svarbiausia tampa tas nepaaiškinamas, neištirtas ir nepažintas jausmas…
Ir visa tai įvilkta į ilgus ilgiausius sakinius, kuriuose žodis po žodžio, vaizdas paskui vaizdą, bei viena emocijos po kitos, atsiskleidžia istorija, kurią šiais laikais tikimasi surasti ekskursijų metu, su gido pagalba, ar savarankiškai bevaikštant tomis pačiomis gatvelėmis, pralendant po tomis pačiomis arkomis ir vaizduotės pagalba atgaivinant perskaitytą menotyrininkės perteiktą romano herojų gyvenimą.
Gyvenimas vienu atžvilgiu – toks, kaip ir visų šeimų tuo laikotarpiu, iš kitos pusės – apnarpliotas baugiomis ir gąsdinančiomis istorijos detalėmis; keistokais tėvų-vaikų, seserų-brolių, mokslo draugų, bei jau tuomet aktyviai savo teises ginančių jaunuolių grupuočių santykiais; būstais, apstatytais antikvariniais baldais; keistai bauginančiu ir tuo pat metu siaubingai traukiančiu gaidžio ir driežo palikuonio žvilgsniu; o taip pat – plačiajai visuomenei nežinomais vienuolynų „užkaboriais“, vienuolių sielos gelmių labirintais; pasaulio pabaigos nuojauta ir to šventimu; bei akimirksniu užsižiebusia meilės istorija, kai visų svarbiausia tampa tas nepaaiškinamas, neištirtas ir nepažintas jausmas…
Ir visa tai įvilkta į ilgus ilgiausius sakinius, kuriuose žodis po žodžio, vaizdas paskui vaizdą, bei viena emocijos po kitos, atsiskleidžia istorija, kurią šiais laikais tikimasi surasti ekskursijų metu, su gido pagalba, ar savarankiškai bevaikštant tomis pačiomis gatvelėmis, pralendant po tomis pačiomis arkomis ir vaizduotės pagalba atgaivinant perskaitytą menotyrininkės perteiktą romano herojų gyvenimą.
"Bajoriškos" mintys: