2012-06-27

Kas talpinama „daiktų miške“? Silva Rerum / Kristina Sabaliauskaitė



Į išgirtąjį ir apdovanotąjį, „mišką“, tiksliau – šeimos kroniką, perduodamą iš kartos į kartą, kurioje tarp atvirų, aplinkiniams žinomų gyvenimo įvykių priglausta ir tai, ko nenorima „padėti“ kitiems prieš akis, telpa XVII a. Vilniuje bei Žemaitijoje besivystantis, šeimos gyvenimas.
Gyvenimas vienu atžvilgiu – toks, kaip ir visų šeimų tuo laikotarpiu, iš kitos pusės – apnarpliotas baugiomis ir gąsdinančiomis istorijos detalėmis; keistokais tėvų-vaikų, seserų-brolių, mokslo draugų, bei jau tuomet aktyviai savo teises ginančių jaunuolių grupuočių santykiais; būstais, apstatytais antikvariniais baldais; keistai bauginančiu ir tuo pat metu siaubingai traukiančiu gaidžio ir driežo palikuonio žvilgsniu; o taip pat – plačiajai visuomenei nežinomais vienuolynų „užkaboriais“, vienuolių sielos gelmių labirintais; pasaulio pabaigos nuojauta ir to šventimu; bei akimirksniu užsižiebusia meilės istorija, kai visų svarbiausia tampa tas nepaaiškinamas, neištirtas ir nepažintas jausmas…
Ir visa tai įvilkta į ilgus ilgiausius sakinius, kuriuose žodis po žodžio, vaizdas paskui vaizdą, bei viena emocijos po kitos, atsiskleidžia istorija, kurią šiais laikais tikimasi surasti ekskursijų metu, su gido pagalba, ar savarankiškai bevaikštant tomis pačiomis gatvelėmis, pralendant po tomis pačiomis arkomis ir vaizduotės pagalba atgaivinant perskaitytą menotyrininkės perteiktą romano herojų gyvenimą.

"Bajoriškos" mintys:

2012-06-13

Nusivalęs grimą pažiūrėk į veidrodį… Kirminas paukštis / Marius Jonutis


Jei tavyje dar liko vaiko, jei jauti, kad vis dar gali pakeisti savo "formą", kad nesi sustabarėjęs ir nepajudinamas, jei manai, kad gali žiūrėti į visas puses, gali mintis pakreipti į kitas linkmes, o eiti vis dar norisi „per aplinkui“, jei dar gali priimti kitokias jau žinomų žodžių reikšmes, jei į vieną klausimą turi šimtą galimai teisingų atsakymų ir manai, kad pats klausimas yra atsakymo pradžia, vadinas, ši knyga – kaip tik tau.O jei esi visiškai priešingas žmogus - tai ši knyga - būtent tokiems, kaip tu! Pabandęs ją atversti iki paskutinio sakinio, gal tikrai pajusi, kad tai – pirmoji knyga, išmokiusi skraidyti po savo gyvenimo vingius.

Spalvotai baltai juodoje, nedidelėje, bet aštriais kampais knygelėje telpa viskas – istorija ir filosofija, psichologija ir politika ir netgi visa žemė: su žmonėmis, augalais, dangumi ir žeme, paukščiais ir kirminais, kai nėra visiškai aišku – kuris yra kuris… Telpa ir kiekvienas „aš“, kad ir kokioje visumoje jis būtų užsimaskavęs… Atpažinti save čia gali kiekvienas, net tas, kuris, gimęs vaikščioti, užsimanęs skraidyti sukonstravo lėktuvą….

Pats M. Jonutis apie šią knygą yra pasakęs: „Kelionės įkvepia ir išmuša iš vėžių, ant kurių stovi. Ši knyga kaip tik yra toks „nuėjimas į šoną“, nes jos šiaip jau nereikia.“

Linkiu, su šios knygos pagalba ne tik „nueiti į šoną“, bet ir gebėti po to sėkmingai grįžti į vėžes, kurios, tikiu, bus pakitusios :)
 
Kirmino paukščio mintys:

Ar, kai svajonės nėra, ji galėtų kaip nors išsipildyti? 
 
… bambėjimai ir pamokymai neturi jokios prasmės, kaip lėktuvas be benzino, vis tiek visi padarys taip, kaip visi padarytų, o kiekvienas – taip, kaip kiekvienas.

Netyčia“ – tai toks dažnai meluojantis žodis…

Ar uodega visada yra priešingoje pusėje nei galva? Kodėl uodega visada yra atgal, o ne, pavyzdžiui, į dešinę, koks čia sumanymas?

Imitacija“ – kai darai, kam netinki ir kas netinka, bet vis tiek darai.

… pasigamink sparnus ir bandyk. Stenkis kiekvieną dieną mažinti kritimų skaičių. Nepakilk per arti saulės. Jei nenori kristi nė vieno karto, stenkis nepakilti nė vieno karto.

Į kurią pusę yra pirmyn? Ar galima atgal? O į šoną?“

Širdyje“ – gana erdvi vieta, kur ne tik telpa – jei reikia - daugybė žmonių, net jau numirusių, bet ir galima imtis visokios veiklos, kuriai kitur gal ne visada rasi vietos. Galima skraidyti, nardyti arba bėgti – net jei visai neturi kojų arba sėdi nejudėdamas vežimėlyje.

Įsilieti“ – tokie mainai, kai už patogumą būti ne vienam, už atsakomybės padalijimą, atiduodama dalis – didesnė ar mažesnė, bet dažniau didesnė – tavęs. Lyg ir savęs išsaugojimas save prarandant.


2012-06-08

Laimė. Paprasta kaip stiklinė šokolado...


Šokoladas / Joanne Harris [2012 Knygų iššūkis]
 
Tiek svajojau, tiek seilę varvinau dėl šios knygos… o pasirodo – per daug tikėjausi.
Vis neapleido jausmas, ar tik aš čia nežaidžiu žaidimo „rask 10 skirtumų“  nuo anksčiau skaitytos ir taip patikusios, taip skaniai susivalgiusios knygos „Ledinukų bateliai“.  Visgi tikėjausi kažko dar stipresnio, skanesnio,  ir nesitikėjau, kad tai tebus tas pats šokoladas, tik įvyniotas į kitą pavadinimą… . Gal gi tikrai neįmanoma pakartoti pirminio įspūdžio? O gaila…
Kaip pati autorė yra teigusi apie šią knygą – tai „pieniškas šokoladas‘, o  „lediniai bateliai“ buvo netgi 70-ties procentų, matyt, šis procentų skirtumas ir paveikė skaitymo malonumą.
Visgi knyga nėra neįdomi! Veiksmas vyksta pakankamai lėtai, tvarkingai, apskaičiuotai, apgaubtas įvairių šokoladinių gėrybių kvapais, skanumynų grožiais, kurių net nematant užsinori ir pavydi veikėjų liežuviams pojūčių. Man pasirodė, kad autorė turi talentą bet kokią situaciją prilyginti maisto ragavimui :)
Knygoje dvelkia tas pats neramus vėjas, kyla ta pati kažko artėjančio nuojauta, kažko laukimas, paslaptingas tamsusis vyras kelia neaiškią baimę. Susipina neįprasta draugystė. Taip pat nuostabus mamos ir josios „svetimšalės“ mažosios dukters ryšys. Kartojasi ir raudonas akcentas – nuo raudonų batelių čia jie „persikraustė“ į besiplaikstantį raudoną sijoną.
Nuostabiai subtiliai atskleistas ir pagrindinės veikėjos, vietos pasaulyje, ir, matyt, savo gyvenime nerandančios, gebėjimas žmones paveikti per jų skonių receptorius: ji tiesiog puikiai nujaučia jų silpnybes, akimirksniu suvokia kokio skonio šokoladą, su kokiais prieskoniais jiems pasiūlyt, kad suminkštint, pradžiugint ar pavergt širdis, nuvyti liūdesį ar sustiprinti valią, padėti apsispręsti. O dar tie nuostabūs, aplinkinius gluminantys, bet tuo tik dar labiau viliojantys šokoladinių gėrybių pavadinimai! Tarp nuolatinio šokolado formavimo, gaminimo, įsiterpusi naujų narių įsiliejimo į seną bendruomenę problema. Naujai atvykusi moteris su vaiku – tiesiog nėra priimama į saviškių tarpą. Paprasčiausia dėl to, jog ji nusižengia jų susikurtoms gyvenimo taisyklėms, „peržengia jų nubrėžtą liniją“, yra ne tokia kaip jie, drįsta tūrėti ir reikšti savo kitonišką požiūrį į pasaulį, yra ryški ir matoma, netgi - drįsta  neit į bažnyčią!
Ryškus „kiaulės“ tūnojimo kiekviename žmoguje vaizdavimas: net ir kunigo siela, pasirodo neišvengiamai yra aptaškyta „kiaulės purvais“. O tai, kad nesilankai bažnyčioje – nereiškia, jog savo sieloje nesi pasistatęs savosios, kurioje tyliai kalbiesi su savo Dievu, kurioje sugebi išlaikyti tikėjimą ir viltį ateitimi, kurioje semiesi stiprybės, kurioje taip pat skamba varpai,

Besidomėdama šokoladine autore, aptikau įrašą, kuriame  J. Harris atskleidžia savo 101-ą tiesą: pasirodo, ji nėra tokia didelė šokolado mėgėja, kokia jos romanų skaitytojams galėtų pasirodyti :) Ji yra prisidėjusi prie dviejų kulinarių knygų parašymo. Autorė, nemėgsta kavos, tačiau dievina kofeiną; yra apsėsta muzikinio teatro spektaklių; visą laiką norėjusi „pakeliauti“ po kosmosą; o vonioje ji skaito S. Kingą ir vis dar laukia audiencijos pas Popiežių! Kartą ji pietavo su Ray‘jumi Brabury ir buvo taip susijaudinusi, kad negalėjo ištarti nei žodžio, o dar ir apsipylė ašaromis! O žinote kokią pravardę ji turėjo mokykloje? Ji buvo tiesiog „varlė“!
Per metus yra išleidžiama po vieną jos knygą, tačiau tai nereiškia, kad ji per metus parašo po knygą. Be to – jos knygos nėra leidžiamos pagal jų parašymo eiliškumą.
Jai visai nepatinka Johnny Depp‘as, filmavęsis pagal jos romaną kurtame filme „Šokoladas“; J. Harris prisimena, kaip labai nejaukiai pasijuto, kai J. Depp‘as jai pasakė tai žinąs :)
Jos hobiai tiesiog neeiliniai: vagiliauti, prašinėti, dykinėti, ką nors brązginti, vilioti dvasininkus, bei tiesiog ardyti nusistovėjusias sistemas. Taip pat jai patinka gluminti, maištauti, kerėti. Tik tokia spalvinga asmenybė ir gali taip užburiančiai sudėlioti savo romanų herojų gyvenimus!

 Šokoladinės mintys:

2012-06-05

Lengviausias / Rasa Aškinytė


Galėčiau cypti iš malonumo skaitydama šią knygą. Ir nors autorė sako, jog „dabar tokie laikai, kad nežinai, liūdėt ar džiaugtis, todėl nedarai nei to, nei to“, džiaugiuosi už šią knygą, už tai, kad pasitaikė proga ją perskaityti.
Necypiu, bet užtat – skraidau. Emocijos skraido padebesiais ir kelia mane aukštyn paskui save (lyg iš arbatos reklamos J ) Taip! Aš skraidau. Ir net nebandykit manęs nuleist ant žemės! Ir netrukdykit: aš s k a i t a u, manęs dabar nėra! Išėjau skaitymo atostogų! Nors šios „atostogos“ pakankamai greit baigėsi, jaučiuos labai puikiai jas išnaudojusi. Vat, pasirodo, kiek man tereikia iki pilno atsipalaidavimo ir „kaifo“ pajautimo - dienos su puikia knyga.  
Labiausiai patraukė šiurpas, kai perskaičiau neilgą pastraipą knygos viršelyje apie autorę:
„Kartą rašytoja augino dvi papūgas. Vienai susirgus ji taip susinervino,
kad „dar čia visokios papūgos ims mirinėti“, 
ir išmetė tąją pro langą, lauk.“

Štai tokia autorė Rasa Aškinytė! Man tiek žinoti neužtenka, reikia daugiau „istorijų“ apie ją. Tiesiog neįmanoma misija perskaityti štai tokias emocijų išraiškas ir „neužsikabinti“! Žinant, jog autorė išleidusi filosofijos, etikos vadovėlius ir netgi vaikišką knygą, perskaičius šį romaną imi ieškoti sąsajų vaikiškomis akimis žvelgiant į pasaulį, kai moralė ir etika perteikiama filosofijos dėsniais….

Patiko visi knygos „Arba“, patiko dauguma sakinių, ėjusių prieš „arba“…. Tokia lyg tyčia suskaidyta visumą vėliau taip pat tyčia ir sujungiama tais mielais „arba“…
Patiko ir Blanka (-Tomas) (kurios, iš tikrųjų nėra, kaip ji prisiminusi pasakė), kuri yra laiminga, nes taip tiesiog nusprendė! Pasirodo, net ir spintos tamsumoje galima sugebėti būti laimingam…
Autorė pristato šią knygą:

R. Aškinytės svarbiausių dešimt principų,  rašant romaną „Lengviausias“:

 Arba mintys, arba tai, kas užkliuvo: