Ši knyga buvo pirmoji pažinti su
šiuo autoriumi, ir tikrai galiu pasakyti, jog „įklimpau“. Nežinau dar kaip
giliai, tačiau tikrai pakankamai, kad pratęsčiau pažintį.
Tiesiog netikėtai pasijuntu
įsipainiojus į knygos spąstus: neturiu jokio supratimo kada buvau įtrauktą ir
neturiu jokios nuovokos, kada iš šio voratinklio išsinarpliosiu. Knyga, kurią
skaitydama neturėjau visai jokios nuojautos kas gi bus toliau… Be to – nesu tikra
ar man blogai šiame voratinklyje, kur realybės ribas užgožia fantastiniai
elementai, ir kur ribos tarp vieno ir kito – sunkiai apčiuopiamos. Ir nesu
tikra ar noriu išsinarplioti: tiesiog gera
„karstytis“ mintimis nuo vienos gyvenimo scenos prie kitos. Kažkurioje vietoj
lyg ir jautėsi „pavargimas, apsnūdimas“ ar tiesiog šiaip, sulėtėjimas, tačiau,
matyt, su vieno iš (paties autoriaus mylimiausio) veikėjo – Nakatos, rekordus mušančio ilguoju miegu,
pailsėjau ir aš tarp eilučių, ir įgavus „antrąjį“ kvėpavimą vėl toliau smalsiai
narpliojau siužeto vingius. Protarpiais, matyt, kad kartu su Nakata neužmigčiau
ilgam, supurto (išties galingai!) siaubingos ir žiaurios scenos, kur katės su smagumu
draskomos į gabalus, o artimojo kraujas su malonumu skanaujamas:
„Mama, tu sakai. Aš tau
atleidžiu. Sulig tais žodžiais garsiai sutrupa apledėjusi tavo širdis.
Tylėdama ji mane paleidžia. Ji išsitraukia iš plaukų segtuką ir nė kiek
nedvejodama smogia jo aštriu galiuku į savo kairės rankos vidinę pusę. Kai ji
dešine ranka stipriai suspaudžia veną, pradeda sunktis kraujas. Pirmas lašas
garsiai ištykšta ant grindų. Netarusi nė žodžio, ji ištiesia man ranką. Ant
grindų nukrenta dar vienas kraujo lašas.
Pasilenkęs aš paliečiu lūpomis žaizdelę, laižau jos kraują, užsimerkęs
skanauju. Sulaikau kraują burnoje, po to lėtai jį nuryju. Jis nuslysta mano
gerkle žemyn. Jį tyliai sugeria sausas mano širdies paviršius. Tik dabar iš
tikrųjų suprantu, kaip aš norėjau to kraujo. Mano mintys kažkur kitur, tačiau
kūnas vis dar čia, tarytum būčiau gyvoji dvasia. Norėčiau iščiulpti iš jos
paskutinį kraujo lašą, bet negaliu. Atitraukiu lūpas nuo jos rankos ir
pažvelgiu jai į akis.“
Jaučiu trauką neįtikėtiniems
dėlių bei žuvų lietums, kalbančioms katėms, ar atvirkščiai – senukui, besikalbančiam
su katėmis, (beje – kates pats autorius myli labai, tik jis pats abejoja, ar
jos turi savyje kokį nors simbolizmą), paslaptingiems pojūčiams, ne „muiliniams“
atminties praradimams, neegzistuojančiam, tačiau savo nuomonę perteikiančiam veikėjui,
kitam veikėjui – tiesiog sąvokai, veiksmo eigai, kuri gerokai „nukrypusi“ nuo
priimtinos visuomeninės normos, tačiau knygoje neiššaukia per didelio
diskomforto. Man tiesiog viskas joje buvo taip,
kaip ir turi būti, nors kaip turi
būti – nė nenutuokiu… O ir sukrečiančių
scenų vieta, manau, buvo pakankamai „kruopščiai“ parinkta. Taip pat negalėjau
susilaikyti nepaieškojus „Kafkos pakrantėje“ dainos: http://www.youtube.com/watch?v=7iM2z8O-j8Q
Kaip rašytojas sakosi, jis nori
rašyti istorijas taip, kaip dar niekas iki šiol nėra jų rašęs. Ir manau, tai
jam puikiai pavyksta.
Autoriaus nuomone, mitai yra visų
istorijų prototipai; jie – lyg rezervuarai, savyje laikantys istorijas. Neveltui
ir čia nemažą funkciją atlieka perteiktas Edipo mitas.
Japonų prodiuseriai yra sukūrę
tinklalapį šio autoriaus fanams, kuriame aiškinama jiems šios knygos reikšmė! O
autorius gana nekukliai prisipažįsta, jog jo knygas, tam kad suprasti, reikia
skaityti po keletą kartų. Ir kiekvieną kartą gali jose atrasti kažką naujo, į
tą pačią sceną pažvelgti kitaip. O patektos mįslės neturi tiesioginių atsakymų,
jos pačios šioje knygoje yra sprendimo dalis.
Ne tokia ir beprecedente istorija
prasidedantis romanas, jau netrukus „sujaukiamas“ neegzistuojančio, pagrindinio
veikėjo prototipo berniuko Varnos įsikišimu, greitai įgauna „pagreitį“ ir įsuka
skaitytojus į tarp realybės-sapnų-paslapčių-seksualumo-tradicijų-antikos-filosofijos
maišaties. Ir ar išsinarplios skaitytojai
- tik jų pačių pastangų ir noro reikalas. Belieka – tik skaityti. Ir priimti.
Arba – ne. Jei iš pirmo karto knyga lieka nepriimta – belieka skaityti dar
kartą. O gal – ir dar. Juk taip rekomenduoja pats rašytojas!
Mįslingos nuotrupos:
