Rodomi pranešimai su žymėmis mįslės. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis mįslės. Rodyti visus pranešimus

2012-07-03

Žuvų lietus kalbančioms katėms. Kafka pakrantėje / Haruki Murakami

Ši knyga buvo pirmoji pažinti su šiuo autoriumi, ir tikrai galiu pasakyti, jog „įklimpau“. Nežinau dar kaip giliai, tačiau tikrai pakankamai, kad pratęsčiau pažintį.
Tiesiog netikėtai pasijuntu įsipainiojus į knygos spąstus: neturiu jokio supratimo kada buvau įtrauktą ir neturiu jokios nuovokos, kada iš šio voratinklio išsinarpliosiu. Knyga, kurią skaitydama neturėjau visai jokios nuojautos kas gi bus toliau… Be to – nesu tikra ar man blogai šiame voratinklyje, kur realybės ribas užgožia fantastiniai elementai, ir kur ribos tarp vieno ir kito – sunkiai apčiuopiamos. Ir nesu tikra ar noriu išsinarplioti: tiesiog gera „karstytis“ mintimis nuo vienos gyvenimo scenos prie kitos. Kažkurioje vietoj lyg ir jautėsi „pavargimas, apsnūdimas“ ar tiesiog šiaip, sulėtėjimas, tačiau, matyt, su vieno iš (paties autoriaus mylimiausio) veikėjo –  Nakatos, rekordus mušančio ilguoju miegu, pailsėjau ir aš tarp eilučių, ir įgavus „antrąjį“ kvėpavimą vėl toliau smalsiai narpliojau siužeto vingius. Protarpiais, matyt, kad kartu su Nakata neužmigčiau ilgam, supurto (išties galingai!) siaubingos ir žiaurios scenos, kur katės su smagumu draskomos į gabalus, o artimojo kraujas su malonumu skanaujamas:
Mama, tu sakai. Aš tau atleidžiu. Sulig tais žodžiais garsiai sutrupa apledėjusi tavo širdis.
Tylėdama ji mane paleidžia. Ji išsitraukia iš plaukų segtuką ir nė kiek nedvejodama smogia jo aštriu galiuku į savo kairės rankos vidinę pusę. Kai ji dešine ranka stipriai suspaudžia veną, pradeda sunktis kraujas. Pirmas lašas garsiai ištykšta ant grindų. Netarusi nė žodžio, ji ištiesia man ranką. Ant grindų nukrenta dar vienas kraujo lašas.
Pasilenkęs aš paliečiu lūpomis žaizdelę, laižau jos kraują, užsimerkęs skanauju. Sulaikau kraują burnoje, po to lėtai jį nuryju. Jis nuslysta mano gerkle žemyn. Jį tyliai sugeria sausas mano širdies paviršius. Tik dabar iš tikrųjų suprantu, kaip aš norėjau to kraujo. Mano mintys kažkur kitur, tačiau kūnas vis dar čia, tarytum būčiau gyvoji dvasia. Norėčiau iščiulpti iš jos paskutinį kraujo lašą, bet negaliu. Atitraukiu lūpas nuo jos rankos ir pažvelgiu jai į akis.“

Jaučiu trauką neįtikėtiniems dėlių bei žuvų lietums, kalbančioms katėms, ar atvirkščiai – senukui, besikalbančiam su katėmis, (beje – kates pats autorius myli labai, tik jis pats abejoja, ar jos turi savyje kokį nors simbolizmą), paslaptingiems pojūčiams, ne „muiliniams“ atminties praradimams, neegzistuojančiam, tačiau savo nuomonę perteikiančiam veikėjui, kitam veikėjui – tiesiog sąvokai, veiksmo eigai, kuri gerokai „nukrypusi“ nuo priimtinos visuomeninės normos, tačiau knygoje neiššaukia per didelio diskomforto. Man tiesiog viskas joje buvo taip, kaip ir turi būti, nors kaip turi būti – nė nenutuokiu…  O ir sukrečiančių scenų vieta, manau, buvo pakankamai „kruopščiai“ parinkta. Taip pat negalėjau susilaikyti nepaieškojus „Kafkos pakrantėje“ dainos: http://www.youtube.com/watch?v=7iM2z8O-j8Q

Kaip rašytojas sakosi, jis nori rašyti istorijas taip, kaip dar niekas iki šiol nėra jų rašęs. Ir manau, tai jam puikiai pavyksta.
Autoriaus nuomone, mitai yra visų istorijų prototipai; jie – lyg rezervuarai, savyje laikantys istorijas. Neveltui ir čia nemažą funkciją atlieka perteiktas Edipo mitas.

Japonų prodiuseriai yra sukūrę tinklalapį šio autoriaus fanams, kuriame aiškinama jiems šios knygos reikšmė! O autorius gana nekukliai prisipažįsta, jog jo knygas, tam kad suprasti, reikia skaityti po keletą kartų. Ir kiekvieną kartą gali jose atrasti kažką naujo, į tą pačią sceną pažvelgti kitaip. O patektos mįslės neturi tiesioginių atsakymų, jos pačios šioje knygoje yra sprendimo dalis.

Ne tokia ir beprecedente istorija prasidedantis romanas, jau netrukus „sujaukiamas“ neegzistuojančio, pagrindinio veikėjo prototipo berniuko Varnos įsikišimu, greitai įgauna „pagreitį“ ir įsuka skaitytojus į tarp realybės-sapnų-paslapčių-seksualumo-tradicijų-antikos-filosofijos maišaties. Ir ar išsinarplios skaitytojai  - tik jų pačių pastangų ir noro reikalas. Belieka – tik skaityti. Ir priimti. Arba – ne. Jei iš pirmo karto knyga lieka nepriimta – belieka skaityti dar kartą. O gal – ir dar. Juk taip rekomenduoja pats rašytojas!

Mįslingos nuotrupos: