Pasiruoškit evakuoti sielą.... Kas blogiau – pragaras ar niekas?

Kovos klubas  / Chuck Palahniuk

Vilnius: Tyto alba, 2001. 230p. 

Pasiruoškit evakuoti sielą

Kas blogiau – pragaras ar niekas?

Ko gailiesi nepadaręs prieš mirtį? 

Kai nežinai ko nori, galiausiai darai tai, ko nenori

[2013 knygų iššūkis] 

 

Knyga sunki. Ir purvina. Ir kruvina. Ir brutali. Ir netramdomai agresyvi.

Ir visą tai jauti kone fiziškai, jau nekalbant apie emocijas knygos skaitymo metu... O ir po perskaitymo norisi kažko gaivaus, šviesaus, ar į ramų horizontą akis paganyti, kad nusipurtytum visus tuos priskretusius negatyvius jausmus, mintis... Turbūt galima pasitikrinti savo nervus, šaltakraujiškumą – ištempsi knygą iki paskutinio sakinio ar ne...

Kova, tiksliau – muštynės tarp vyrų, prilyginama psichoterapijai. Ar fiziškai išliejant savo emocijas kitam į veidą tėra vienintelis kelias pagydyt savo sielą? Ar tada, kai nosis ir šonkauliai yra sulaužyti, kai veidrodyje neatpažįsti pats savo veido, kai kraujai taškosi – ar tada širdis tampa ramesnė? Ar reikia būti mirštančiu, kad sulauktum iš kitų dėmesio? Ar sukurti kažką gero įmanoma tik prieš tai sugriovus tai, kas jau yra sukurta? Ir dar viena knygoje paliesta skaudi tema - ar moterų išauginti berniukai tampa nepilnaverčiais vyrais?

Satyrinis siaubo romanas, parašytas iš nusivylimo.... Ar pats nusivylimas nėra negatyvus jausmas? Pasipiktinimas prieš pačią satyrą? O kova – kas tai: žmogaus silpnybė ar yda? Ar tai, kad nebijai stoti į kovą, negalvoji apie tai, kas bus po jos, terodo kad nebijai pašaipų, bei kad neesi silpnas ir gebi kovoti su trūkumais (savo ar visuomenės)?

 „Kovos klubas“ autoriui gimė po to, kai jo knyga „Nematomi monstrai“ nebuvo leidėjų priimta, palaiminta išvysti šviesą. Tada Charles Michael Palahniuk nusprendė kaip atsaką leidėjams parašyti tokią knygą, dėl kurios išleidimo net jis pats abejotų... Ironiška – Kovos klubas buvo priimtas išleidimui!

Pirmoji kovos klubo taisyklė – nekalbėti apie kovos klubą. Antroji – tokia pati.

Papasakoti apie šią knygą  man be galo sunku. Man ji kėlė daugiau klausimų, nei atsakymų.

"Po kovos viskas likdavo neišspręsta, bet tai nebebūdavo svarbu" (57p.)  - tokia gyvenimo filosofija mane tik dar labiau baugina ir neramina.

Galbūt kiekvienas beskaitant pasiims iš jos tai, kas jam aktualu, tai, ko jam tą gyvenimo akimirką prireiks, ir galbūt kiekvienas beskaitantis supras ją vis kitaip: pasipriešinimą prieš visuomenę, prieš normalumą; kaip stipriausiųjų išlikimo kovą; kaip vadovėlį kaip pasigaminti sprogmenis ar muilą; kaip kliedesius; kaip psichoterapijos kryptį; kaip realybę, ar kaip sapnus, nežinant kada esi jau prabudęs...

Kumščiais paskelbtos mintys:

Senas posakis: visuomet nužudai tą, kurį myli, - savaime suprantama, tiesa, jei skaitytum ir iš kito galo. (11p.)

Verkti lengva, kai suvoki, kad kiekvienas, kurį myli, tave atstums arba mirs. Laikui išrikiavus visus ilga eile, kiekvieno galimybė išgyventi lygi nuliui. (15p.)

Pažvelgęs į sudaužytą, persirpusį vaisių, kuriuo virto mano veidas, galėjai pamanyti, kad aš jau nebegyvas. (17p.)

Taip jau būna, kai kankina nemiga. Kaip blyšku viskas atrodo – tik kopijų kopijos kopija. Nemiga atriboja: tu negali nieko paliesti, ir tavęs paliesti niekas negali. (20p.)

Tuo metu visi esam užsiėmę: sūpuojam savo sielos kūdikius. (22p.)

Netekti bet kokios vilties reiškė laisvę.

... viena minutė tobulybės verta tavo pastangų. Akimirka – tai daugiausia, ko galima tikėtis iš tobulybės. (33p.)

Keliais žmonėmis šiandiena buvai? Kiekvienas gali būti bet kuo. KAULIUKŲ ŽMOGUS. Luke Rhinehart

[2012 Knygų iššūkis]

Nenormali, erzinanti, šokiruojanti (bet ne juokinanti), nestandartinė novelė apie Šansą.

Apie įpročių atsisakymą; apie „nuobodaus“, įprasto, rutiniško gyvenimo tragišką (?) absoliutų pakeitimą nauju, niekam dar nežinomu ir neišbandytu būdu.

Knyga, kai skaitai ir niekaip neįsivaizduoji jos pabaigos. Buvau tikra, kad knygos veikėjas baigs kaip nors tragiškai, vienareikšmiškai žlugs (ir psichiškai (jei dar nebuvo nuo pat pradžių, kaip man labai įtartina), ir fiziškai).

 Tiesiog rastas „tobulas“ būdas pateisinti bet kokį poelgį, įskaitant ir tą, kuris yra už įstatymų ribų: žmogžudystę, išžaginimą. Tas pats, kas kartais visuomeninio informavimo priemonėse pasigirstantys nusikaltėlių „pasiaiškinimai“: „man taip liepė balsai galvoje“. Čia „liepia“ kauliukai. Tik „pamirštamas“ tas faktas, jog kauliukų galimybes pasirinko, sugalvojo pats žmogus. O juk tarp pasirinktų elgesio galimybių buvo galima įterpti vien tik moralias, visuomeniškai priimtinas, „teigiamas“, nieko nežalojančias! Tačiau ši „terapija“ – tai savęs pateisinimo galimybė – „ne aš kaltas“; atsakomybės jausmo nebūvimo ar nenoro jį turėti pateisinimas.

Kauliukų Terapija (apskritai terapijos pagrindinis tikslas – išgydyti žmogų (pacientą)), čia -  visagriaunanti…  Visiškai iškreipiamas siekis: kad mintys ir įsitikinimai, požiūriai bei nuostatos, ne trukdytų, o padėtų gyventi. Terapija čia virsta religija, kurios prievoles privalai vykdyti netgi jei tam ir nepritari pats, net jei suvoki griaunąs savo gyvenimą.

Suprasčiau tai kaip žaidimą, kuris turi savas taisykles, pradžią ir aiškią pabaigą. Tačiau, čia nebepaisoma jokių ribų (fizinių, emocinių, moralinių, …) Žmogaus absoliutaus paklusimo išbandymas. Ir kas paneigs, kad tokiame žaidime gyvenimu nebepastebima kada prarandi protą, kada peržengi visas ribas? („Profesionalus beprotis, užsiimantis psichoterapija“)

Elgesio galimybės parenkamos iki visiško absurdo: pakeisti įpročius – kodėl į darbą turiu eiti, jei galiu – šliaužti, eiti atbulomis ir pan?, kodėl reikia miegoti lovoje, o ne po ją?, kodėl kalbėti turiu kalba, kurią supranta aplinkiniai, kodėl negaliu sudėlioti žodžių iš bet kokių garsų?, kodėl negaliu mušti savo žmonos, prievartauti, žudyti, skriausti?; kodėl nepabuvus prievartaujamuoju? kodėl gi šiandien nepavirtus bepročiu? ar nepabuvus kunigu, visuomenės sergėtoju?; kodėl nevirtus moterimi?; vaiku? …. Knygoje visą tai natūralu taip pat, kaip noras keliauti po nematytas šalis, kaip noras paragauti egzotiškus patiekalus, išbandyti naujas pramogas, beigi – patirti narkotinių medžiagų poveikį…. Kauliukų religija tampa narkotinio poveikio medžiaga, neturinti klinikinės išgijimo galimybės.

Daugiau apie autorių, bei šią ‚religiją“ (internetinė erdvė knibžda apsikrėtusiųjų kauliukų ridentojų virusu):

http://www.lukerhinehart.net/

http://diceman.co.uk/clips/the-diceman-explained/

 "Užkliuvusios" mintys (citatos pakankamai ilgos, nes neretai reikalingas kontekstas):