gyvenimas eina pro šalį, o migdolų tau netenka...

gyvenimas eina pro šalį, o migdolų tau netenka...

Raudonkepuraitė / Märta Tikkanen. - Vilnius : UAB "Aidai Echoes", 2000. - 333 p.

[2013 knygų iššūkis] 

Taip norisi papasakoti apie šią knygą,kuri yra  ir pasaka knygoje, ir pasakiška knyga… Tačiau taip baisu sugriauti tą trapumą, kuris užslėptas ypatingu būdu sudėliotuose žodžiuose, žodžiuose, kurie kiekvienas atskirai turi ypatingą galią šalia esančiam žodžiui, beigi – sakiniui… O taškui čia skiriamas ypatingas dėmesys!

Pasakojimu knygoje, įvilktu į visiems žinomos pasakos erdvę, reikia  mėgautis. Kaip mėgaujamasi vakaro arbata po dienos darbų, mėgautis, kai norisi atsipūsti nuo Vilko ir vilkiukų, ir nuo gyvenimo, ir  nuo to, kas yra  iki ir tarp…

Ir jei „valandėlė su kava – Raudonkepuraitės nuosavybė“ tai ši knyga – mano malonumų nuosavybė, kurios ypatingumas dar ilgai nepaliks mano užkerėtų minčių…

Knygos puslapiuose liejasi vienos mergaitės gyvenimo istorija. Kaip ji nuo mažens stengiasi būti tokia, kokios nori jos tėvai; kaip nuo mažens stengiasi saugotis svetimų (Vilkų), saugotis nuo žodžių, kurie žeidžia, bei apsaugoti savo mamą, kad ji nežeistų ir nesusižeistų ne tik išsakytais, bei ir užslėptais, neištartais žodžiais; kaip nuo mažens jaučia esančio tėčio trūkumą; kaip pati kuria šeimą, kuria savo gyvenimą.... Lyg ir nėra jos gyvenime nieko per daug ypatingo, nieko, kas nevyktų Jūsų šeimoje... Tačiau – ypatinga čia tai, kaip yra perteikiamas gyvenimas, į kokius sakinius įpinamas, ir kokiomis pastraipomis gyvenimo kelio vingis pasiekia galutinį tašką.  

Galiu tik pasiūlyti ją patiem perskaityti. Negarantuoju, kad patiks, ar, kad nepatiks, tik garantuoju, kad šis rašymo stilius neliks užmaršty, nebus jau sutiktas kur kitoje knygoje... 

Raudonkepuraitės išsaugotos mintys:

Išvyniojome kartu nugyventus metus

Šypsojomės ir verkėme vos bepažindami

Patys save prisiminimuose viens kito

SolveigvonSchoulz (priešlapis)

 „… laikas nelyg perlų vėrinys nuo užsegimo lig užsegimo

nelyg gyvatė, kandanti sau į uodegą ir besivejanti vis ratu ratu

taip ji visad vaizduodavosi amžinybę, kitaip amžinybės nesuprastum, juk viskas turi būti kada nors prasidėję, amžinybė turi, Raudonkepuraitės galva, turėti galą“ (p26)

„neatsispirsi vilkui, kuriame jungiasi smarkumas ir atida, kuris atidus geismuose ir įsiūtyje

troškimų vilkas, moters vyras jos gyvenime“ (p.31)

„per maža ir per kvaila, ir per naivi, ir per klusni, kad ką nors suprastų apie tai, kuo kiti užsiėmę“ (p40)

„Ji nėra mirusi.

Tačiau ar ji gyva?“ (p.57)

„Raudonkepuraitė visai ne tokia, kaip mamai su tėčiu norėjosi, labiausiai mamai, nes tėtį ji retai kada dienom temato“ (p.59)

„kaip atrodo žodžiai, kuriuos mama nešiojasi viduj, žodžiai, kurių ji neįstengia išsakyti, kuriuos turi slėpti po sučiauptom lūpom ir nuo kurių reikia bėgti, siaubingi turėtų būti žodžiai, kuriuos mama nešiojasi, nuo jų vis bėgdama, mama jų išsakyti negali, nes supranta, kad Raudonkepuraitė neištvertų, neišlaikytų tokių žodžių, todėl juos reikia slėpti po sučiauptom lūpom, kas, kad nuo jų, rodos, sprogsti, jiems nevalia ištrūkti, jiems nevalia pasiekti adresato, įžeisti ar nuskausti

Negirdėti turėtų būti tie žodžiai“ (p.59)

„kaip išsigelbėti nuo žodžių“ (p62)

„Ne naivi, pamano Raudonkepuraitė, delikati.“ (p76)

„Kol galų gale galiausiai mato, kad visi gali būti teisūs ir visi neteisūs, teisūs ir neteisūs paeiliui ir net tuo pat metu“ (p.87)

„Raudonkepuraitė yra buferis

Raudonkepuraitė tarpininkauja tėčiui ir mamai“ (p109)

 

„Raudonkepuraitė susiima iš paskutiniųjų, nė nemato, kokius sau kelia reikalavimus, tėčio reikalavimus kažin ko vis siekti ir pasiekti, mamos reikalavimus turėti profesiją ir darbą, savo pačios meilės ir aistros, vaikų ir laiko sau, pagarbos ir atidos, sielos gyvenimo, bendro gyvenimo reikalavimus

su vilkais!“ (p.113)

„gyvenimas eina pro šalį, o migdolų tau netenka

neapsimoka tikėti, viltis, laukti.“ (p117)

„mylėjau tave vakar, myliu tave šiandien, tačiau žalio supratimo neturiu ar dar rytoj tave mylėsiu, sako Vilkas“ (p147)

„valandėlė su kava – Raudonkepuraitės nuosavybė.“ (p.149)

„Tačiau pirmiausia Raudonkepuraitė išmaudo šiukšles ir išverda šunį, išneša maistą ir nuperka vakarines pasakas, paskaito garsiai dulkių siurbliui, aprengia kambarines gėles, permauna sauskelnes televizijos vaikų laidoms, pamatuoja pirkinių sąrašui temperatūrą, pasikalba su skalbimo mašina, uždeda savo vėsią ranką ant knygų lentynos ir iššluosto po telefonu, kuris staiga ima vemti

o po to ateina vakaras“ (p.151) 

„kaip pamiršti tai, kad vieną kartą pamanė, kad gali?“ (p.228)

„jis toks tikras, kad bus apviltas, kad lieka kone nepatenkintas, kai jo nieks neapvilia, tada bent nebebūtų reikėję nerimauti, būtų jau viskas praėję, viskas būtų buvę kaip turi būti, kaip kad jis visad žinojo būsiant“ (p.246)

„Vilkas mano, kad ji meluos, todėl mano, kad ji nemeluoja, norėdama jį apgauti, visos tiesos pavirsta melu, o melas irgi virsta į melą, jis visai susipainioja, išstato spąstus, papirkinėja sargus ir persekiotojus

kankina pats save ir gyvena nuolatinėje baimėje, kad vieną dieną jam pasiseks ir jis ją sugaus“

„išsunkia viską iš savo laukimo ir ilgesio, avansu susisemia džiaugsmą, kada begalėdama, jei reikia pasirinkti šiandien ar rytoj, ji visada pasiima dabar“ (p.287)

„Daugybę metų Raudonkepuraitė gyvena atsisukusi į pietvakarių štormą, spiriasi iš visų jėgų, kad vėjas nenublokštų.

Vieną dieną staiga vėjas nurimsta.

Nieko keista, kad ji praranda pusiausvyrą, virsta visu ūgiu į viržius. “ (p.321)

„grįžti namo į savo sapnus

namo į naujus sapnus, persijotus svajonių rėčiu.“ (p.332)