Milžiniška ir beprotiška penkiakojė pabaisa

 Milžiniška ir beprotiška penkiakojė pabaisa

Lolita 

Vladimir Nabokov. Vilnius : Vaga, 2012. - 381p.

[2013 Knygų iššūkis] 

Lolita - tai nekaltybės ir nedorybės susijungimas; nusitrynusios ribos tarp vaikiško išdykumo ir moteriškos vulgarybės..

Lygiai taip, kaip išgalvotasis Humbertas Humbertas – intelektualumo ir pamišimo, beprotiškumo ir aistros, meilės ir liguistumo, manijos susikirtimas vieno žmogaus gyvenime, jausmuose.

Tikrai žinau, jog tai knyga, kuri nepatiko. Ir nei Europos, nei Amerikos kultūros čia neradau, tik kažkokią beprotybę, kuriai pasiduoda …. beprotis. Tenkinantis savo aistrą, tenkinantis savo poreikius, bei besistengiantis rasti tai, ką likimas atėmė iš jo, ką prarado negrįžtamai… Nelaimingas keturiasdešimtmetis, po žmonos mirties maniakiškai ieško mirusiosios bruožų mergaitėse – dvylikametėse… Ir vienoje mergaitėje randa savo pamišimą, savo aistros objektą, savo nimfetę, kurią teigia mylintis, be kurios nebegali gyventi. Tačiau taip pat suvokia, jog jo meilė ją niekina, ją prievartauja, žudo jos vaikystę… Nors ir nimfetė ši – taip pat neaiškių ribų: ar labiau naivi ir skaisti, ar daugiau sugedusi ir aistringa, ir tokia pat ištvirkusi… Abiejų veikėjų būsenos „slidžios“ – vieno pamišimas praradus mylimą žmoną, bet nenorint to pripažinti, kito – spartus žengimas į suaugusiųjų gyvenimą, vis dar rankose laikant žaislus… Ir galbūt tai ne vien amoralaus suaugusiojo pasinaudojimas nekaltybės apžavais, bet ir paaugliška dviprasmybė, pirmieji viliojimo kerai, dėmesio troškimas, pasinaudojimas savo padėtimi prieš suaugusiojo silpnybę… Gyvenimas, kai išdykumas perauga į vulgarumą. 

 „Vedęs mylimo vaiko motiną, padėjau žmonai susigrąžinti su kaupu jaunystę pagal įgaliojimą.“ (p. 96) 

„Pagaliau, aš, seksualistas (milžiniška ir beprotiška pabaisa), nieko neturėjau prieš tai, kad mano auka būtų bent kiek sugedusi.“ (p.153) 

„Mano širdis buvo isteriškas, nepatikimas organas.“ (p. 318) 

„… ir žinojau – lygiai taip tvirtai kaip tai, jog numirsiu, - kad aš myliu ją labiau už viską, ką esu kada nors matęs ar galėjęs įsivaizduoti šiame pasaulyje, ar svajojęs išvysti aname. Iš jos teliko vien švelnutis našlaičių dvelksmas, lapkričio aidas tos nimfetės, ant kurios tokiais riksmais užvirsdavau kadaise…“ (p. 343) 

„Aš tave mylėjau. Aš buvau penkiakojis siaubūnas, bet aš mylėjau tave. Aš buvau žiaurus, žemas, koks tik nori, bet aš mylėjau tave.“ (p. 352)