gyvenimas
eina pro šalį, o migdolų tau netenka...
Raudonkepuraitė / Märta Tikkanen.
- Vilnius : UAB "Aidai Echoes", 2000. - 333 p.
Taip norisi papasakoti apie šią knygą,kuri yra ir pasaka knygoje, ir pasakiška knyga… Tačiau
taip baisu sugriauti tą trapumą, kuris užslėptas ypatingu būdu sudėliotuose
žodžiuose, žodžiuose, kurie kiekvienas atskirai turi ypatingą galią šalia
esančiam žodžiui, beigi – sakiniui… O taškui čia skiriamas ypatingas dėmesys!
Pasakojimu knygoje, įvilktu į visiems žinomos
pasakos erdvę, reikia mėgautis. Kaip mėgaujamasi
vakaro arbata po dienos darbų, mėgautis, kai norisi atsipūsti nuo Vilko ir
vilkiukų, ir nuo gyvenimo, ir nuo to,
kas yra iki ir tarp…
Ir jei „valandėlė su kava – Raudonkepuraitės nuosavybė“
tai ši knyga – mano malonumų nuosavybė, kurios ypatingumas dar ilgai nepaliks
mano užkerėtų minčių…
Knygos puslapiuose liejasi vienos mergaitės
gyvenimo istorija. Kaip ji nuo mažens stengiasi būti tokia, kokios nori jos
tėvai; kaip nuo mažens stengiasi saugotis svetimų (Vilkų), saugotis nuo žodžių,
kurie žeidžia, bei apsaugoti savo mamą, kad ji nežeistų ir nesusižeistų ne tik
išsakytais, bei ir užslėptais, neištartais žodžiais; kaip nuo mažens jaučia
esančio tėčio trūkumą; kaip pati kuria šeimą, kuria savo gyvenimą.... Lyg ir nėra
jos gyvenime nieko per daug ypatingo, nieko, kas nevyktų Jūsų šeimoje... Tačiau
– ypatinga čia tai, kaip yra
perteikiamas gyvenimas, į kokius sakinius įpinamas, ir kokiomis pastraipomis
gyvenimo kelio vingis pasiekia galutinį tašką.
Galiu tik pasiūlyti ją
patiem perskaityti. Negarantuoju, kad patiks, ar, kad nepatiks, tik garantuoju,
kad šis rašymo stilius neliks užmaršty, nebus jau sutiktas kur kitoje knygoje...
Raudonkepuraitės išsaugotos mintys:
Išvyniojome kartu nugyventus metus
Šypsojomės ir verkėme vos bepažindami
Patys save prisiminimuose viens kito
SolveigvonSchoulz (priešlapis)
„… laikas
nelyg perlų vėrinys nuo užsegimo lig užsegimo
nelyg gyvatė, kandanti sau į uodegą ir
besivejanti vis ratu ratu
taip ji visad vaizduodavosi amžinybę, kitaip
amžinybės nesuprastum, juk viskas turi būti kada nors prasidėję, amžinybė turi,
Raudonkepuraitės galva, turėti galą“ (p26)
„neatsispirsi vilkui, kuriame jungiasi
smarkumas ir atida, kuris atidus geismuose ir įsiūtyje
troškimų vilkas, moters vyras jos gyvenime“
(p.31)
„per maža ir per kvaila, ir per naivi, ir per
klusni, kad ką nors suprastų apie tai, kuo kiti užsiėmę“ (p40)
