Tūkstančio kojyčių miškas

Tūkstančio kojyčių miškas

Aklas instinktas 

[kraują stingdantis psichologinis trileris]

Andreas Winkelmann. - Vilnius : Metodika, 2011. - 335 p.

[2013 Knygų iššūkis]

Vietomis – ne tiek baisu, kiek šlykštu, o ir šiurpuliukai nuo „tūkstančio kojyčių“ tikrai vaizduotės sukelti buvo. Kraują stingdyt galima vien pagalvojus, jog kažkam pagrobti mergaitę (kuri ir šiaip jau likimo yra nuskriausta: akla ir dar gyvenanti vaikų globos namuose, t.y. neturi tėvų) – vienintelis būdas pajusti pasididžiavimą savimi. Ne vien tik pagrobti, bet ir viską detaliai apmąstyti, tam ruoštis, kauptis:

„Dar šiek tiek pasiruoš, o tada jau bus pasirengęs medžioklei. Medžioklė dabar buvo kaip tik tai, ko jam reikėjo. […]

Jis jautėsi gerai!

Stiprus ir negailestingas!

Kaip didieji gamtos medžiotojai, kurie nežinojo užuojautos, nejautė jos net sau.“ (272 psl.)

Atseit „esu stiprus“, tačiau – iš tiesų – stiprumas tik prieš fiziškai ir psichologiškai žymiai silpnesnę, jaunesnę, bei mažiau gyvenimiškos patirties turinčią mergaitę. Psichiškai nesveikas, psichopatas pagrindinis herojus, save įvardijantis „medžiotoju“… mažų aklų mergaičių medžiotoju…

„Pagavęs ją, jis turėjo iš tiesų nepaprastai gražų egzempliorių, dailesnį nei pirmoji, ta buvo grubesnė ir ne tokia patraukli. Jis džiaugėsi laiku, kurį praleis su ja, jau dabar vaizdavosi, kaip ji judės pamiške, kaip bėgs, ginsis ir vis tiek taps auka.“ (65 psl.)

Kraupumas tame ir yra – suaugusio vyro psichiškai nesveikame gyvenimo būde.

„Jis mokėsi daugelį metų, kad galėtų jausti ir mąstyti taip, kaip jo aukos. Jei panorėdavo, tapdavo toks pat aklas kaip ir jos.“ (273 psl.)

Kraupu, jog psichopato nesugauna specialiai paruošti žmonės; nesugauna dešimtmečiais...

Kraupu, jog tai, ką ketina atlikti būsimai pagrobtai mergaitei, nėra vien fantazijos, o išpildoma realiame gyvenime; netgi ir „treniruojamasi“ su pelytėmis.

Ir kraupu, ir žiauru yra tai, jog tokie veiksmai gali virsti netgi rutina, jau pabodusiais veiksmai, ar netgi – įgūdžiais. Tai lyg koks paprastas veiksmas, be kurio neišgyventum, kaip valgyti ar miegoti…:

„Kai šalindavo joms akis, ilgainiui jo veiksmuose susiformavo tam tikra rutina ir įgūdžiai.“ (32 psl.)

Knygoje paliečiamos kelios pusės: psichopato ir truputį parodoma jo šeima, jausmai savo tėvams, santykiai su motina ir tėvu, kas gali leisti nuspėti kodėl tampama tokiu žiauriu, tokiu psichopatu, ar netgi gal tai yra savotiškas kerštas savo netobulai vaikystei… Taip pat kaip vaikystėje (vėlgi vaikystės traumos) patirtas siaubas gali nulemti visą gyvenimą: netgi tai, jog, boksininkas, pasirodo treniruojasi vien tik tam, jog kada nors atkeršytų savo sesers skriaudėjui. Ir tai, jog laikas negydo žaizdų, tik neapykanta kaupiasi proporcingai nugyventiems metams…:

„Didžiausia gyvenimo klaida jį persekios amžinai. Pabėgti nebuvo kur, ir ši našta kai kada buvo pakankamai sunki, kad trukdytų jo sielai kvėpuoti.“ (16 psl.)

Ir trečioji pusė – kaip jaučia gyvenimą, kaip jaučia aplinką nematantieji vaikai.

„Jai nereikėjo jo pamatyti, kad tai žinotų, nes jautė jį esant. Aiškiai jautė, kaip prieš tai saugi ir tvarkinga aplinka pakito: tarsi kažkas neapsakomai blogo būtų prasibrovęs į jos pasaulį ir vien savo buvimu sukėlęs chaosą. Nebylūs judesiai už jos ore sukėlė mažus, banguotus virpesius, mažyčiai jos kaklo plaukeliai pasistojo piestu ir ėmė vibruoti.“ (7 psl.)

Na, o romantika kvepėjusieji jausmai knygoje taip ir neužsiliepsnojo…