Sunki, slegianti, ap(pa)kvaišusi, šokiruojanti, nuodėminga, chaotiška, apsirijusi vaistais bei atsiduodanti degėsiais knyga išverčia nematomus monstrus tiesiai prieš skaitytoją ant skaitomų puslapių. Pasiteisina perspėjimas, jog pasakojimas šokinės, nuoseklumą teks „gaudyti“ ir rankiotis pačiam skaitytojui. Gal reiktų dar ir perspėjimo dėl galimo šalutinio knygos poveikio smegenims, mintims, požiūriui ar šiaip – perspėjimo jautrių minčių skaitytojams... Tiesiog – išankstinio paruošimo galimam šokui suvokus savuosius slepiamus monstrus, ar „mandagiai“, „patogiai“ nepastebimus šalia esančiuosius...
Baisios, nemalonios ir bjaurios žaizdos čia pateikiamos su pasimėgavimu, pasididžiavimu skaitytojui. Ir nors pagrindinio „veikėjo“ dalią čia demonstruoja subjaurotas, negyjantis ir galiausiai - negydomas veidas, žaizdos čia ne vien išorinės. „Kai nerandame, ko nekęsti, imame nekęsti savęs.“
Kai turime viską, ko norėjome ir netgi dar daugiau – pradedame išsidirbinėti sugalvodami vis drastiškesnių gyvenimo patirčių; su pasimėgavimu imame žaisti žmogiškosiomis galimybėmis, bandome save mazochistų kailyje. „Troškau išbandyti save, pažiūrėti, ar susitvarkysiu. Troškau išsprogdinti savo komforto ribas.“ Tik kad sprogdinamės iš vidaus: sprogdiname savo fizinį kūną, siekdami, kad sprogimo banga pasiektų ir sudrebintų sielos pamatus.
Nepatenkinti dabartine situacija, „gyvenimo“ „veikėjai“ tenkina savo troškimą keistis, ir nuolat save „perdirbinėja“, kuria iš naujo, trina praeitį ir kuria dabartį... Kol galiausiai sunku susivokti kas esi: „Aš nesu originali. Esu visų pažinotų žmonių koliažas.“ Susirenki save po gabalėlį, susilipdai. Bet kas tada, kai naujasis dirbinys (pavidalas) taip pat netenkina? Kai priimtinomis pasikeisti lieka drastiškiausios priemonės? Kai norą keistis riboja nenoras aukoti savo sveikatą, nesuvokiant, kad aukojama psichika?
Nuolatinis bėgimas... Greičiausiai jau tiek visko prisikaupė nuo ko norisi trauktis, ir ką norisi keisti, kad nebesusigaudome nuo ko traukiamės dabar: „Lekiame į rytus, tik nesu tikra, nuo ko bėgame. [...]. Ar nuo nieko. Ar nuo ateities. Likimo. Baimės užaugti, pasenti. Nuo gyvenimo šukių rankiojimo. Sakytum, jei bėgsime, mums nebereikės gyventi savo gyvenimų.“ Tačiau „Tai, nuo ko bėgi, tik dar ilgiau lieka su tavimi. Jei su kuo nors kovoji, tik suteiki tam daugiau galios.“
Tai, kas yra slepiama, iš tiesų yra didžiavimosi pagrindas.
Tai, kas visuomenėje priimta kaip nepatogumas, kaip nemalonios tiesos ignoravimas, čia pateikiama tiesiai ir atvirai, neslepiant ir nedengiant šydais ar vualiais, po kuriais slepiasi pačios veikėjos pasirinkimas.
Veidrodžio atspindžio veidrodyje, pasikartojančio 'n kartų principu, perteikiami besikartojantys sakiniai ar jų nuotrupos eilutėse, užaštrinantys situacijos nelogiškumą, ar gyvenimo beprasmybę...
Nesuvokiamas gyvenimo būdas: vaistai narkotiniam poveikiui pasiekti. Apkvaitimas – būtinybė, nes matyti pasaulį stabilų ir aiškų jau nebeįmanoma. Nepageidaujamo gyvenimo nebeužmaskuoja kosmetika, o apkvaitimas taip pat nebepadeda. Tačiau gyvenimo būdas, visuomenėje vadinamas „normaliu“, čia vaizduojamas „gyvenimas pagal dresūrą“ - nepriimtinas iš esmės.
Priešinimasis tam, prie ko esame pratinti nuo mažumės; tiksliau – priešinimasis viskam, prie ko esame pratinti, mokinami norėti, skatinami gyventi ar paprasčiau - dresiruojami... „Nedaryk to, ko nori. Daryk tai, ko nenori. Tai, ko esi išdresiruota nenorėti.“ „Darau tai todėl, kad tai bus didžiausia mano gyvenimo klaida.“ Elgiamės užsispyrusiai, proporcingai atkakliai daromos klaidos baisumui.
Ir lyg maži vaikai priešinamės viskam ir su užsidegimu elgiamės atvirkščiai, nei visuomenė iš mūsų tikisi: „Eik priešinga kryptimi, tolyn nuo savo laimės.“
O gyvenimo moto tampa: „Daryk tai, ko labiausiai bijai!“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
papasakok ką manai...