Pasiruoškit evakuoti sielą.... Kas blogiau – pragaras ar niekas?

Kovos klubas  / Chuck Palahniuk

Vilnius: Tyto alba, 2001. 230p. 

Pasiruoškit evakuoti sielą

Kas blogiau – pragaras ar niekas?

Ko gailiesi nepadaręs prieš mirtį? 

Kai nežinai ko nori, galiausiai darai tai, ko nenori

[2013 knygų iššūkis] 

 

Knyga sunki. Ir purvina. Ir kruvina. Ir brutali. Ir netramdomai agresyvi.

Ir visą tai jauti kone fiziškai, jau nekalbant apie emocijas knygos skaitymo metu... O ir po perskaitymo norisi kažko gaivaus, šviesaus, ar į ramų horizontą akis paganyti, kad nusipurtytum visus tuos priskretusius negatyvius jausmus, mintis... Turbūt galima pasitikrinti savo nervus, šaltakraujiškumą – ištempsi knygą iki paskutinio sakinio ar ne...

Kova, tiksliau – muštynės tarp vyrų, prilyginama psichoterapijai. Ar fiziškai išliejant savo emocijas kitam į veidą tėra vienintelis kelias pagydyt savo sielą? Ar tada, kai nosis ir šonkauliai yra sulaužyti, kai veidrodyje neatpažįsti pats savo veido, kai kraujai taškosi – ar tada širdis tampa ramesnė? Ar reikia būti mirštančiu, kad sulauktum iš kitų dėmesio? Ar sukurti kažką gero įmanoma tik prieš tai sugriovus tai, kas jau yra sukurta? Ir dar viena knygoje paliesta skaudi tema - ar moterų išauginti berniukai tampa nepilnaverčiais vyrais?

Satyrinis siaubo romanas, parašytas iš nusivylimo.... Ar pats nusivylimas nėra negatyvus jausmas? Pasipiktinimas prieš pačią satyrą? O kova – kas tai: žmogaus silpnybė ar yda? Ar tai, kad nebijai stoti į kovą, negalvoji apie tai, kas bus po jos, terodo kad nebijai pašaipų, bei kad neesi silpnas ir gebi kovoti su trūkumais (savo ar visuomenės)?

 „Kovos klubas“ autoriui gimė po to, kai jo knyga „Nematomi monstrai“ nebuvo leidėjų priimta, palaiminta išvysti šviesą. Tada Charles Michael Palahniuk nusprendė kaip atsaką leidėjams parašyti tokią knygą, dėl kurios išleidimo net jis pats abejotų... Ironiška – Kovos klubas buvo priimtas išleidimui!

Pirmoji kovos klubo taisyklė – nekalbėti apie kovos klubą. Antroji – tokia pati.

Papasakoti apie šią knygą  man be galo sunku. Man ji kėlė daugiau klausimų, nei atsakymų.

"Po kovos viskas likdavo neišspręsta, bet tai nebebūdavo svarbu" (57p.)  - tokia gyvenimo filosofija mane tik dar labiau baugina ir neramina.

Galbūt kiekvienas beskaitant pasiims iš jos tai, kas jam aktualu, tai, ko jam tą gyvenimo akimirką prireiks, ir galbūt kiekvienas beskaitantis supras ją vis kitaip: pasipriešinimą prieš visuomenę, prieš normalumą; kaip stipriausiųjų išlikimo kovą; kaip vadovėlį kaip pasigaminti sprogmenis ar muilą; kaip kliedesius; kaip psichoterapijos kryptį; kaip realybę, ar kaip sapnus, nežinant kada esi jau prabudęs...

Kumščiais paskelbtos mintys:

Senas posakis: visuomet nužudai tą, kurį myli, - savaime suprantama, tiesa, jei skaitytum ir iš kito galo. (11p.)

Verkti lengva, kai suvoki, kad kiekvienas, kurį myli, tave atstums arba mirs. Laikui išrikiavus visus ilga eile, kiekvieno galimybė išgyventi lygi nuliui. (15p.)

Pažvelgęs į sudaužytą, persirpusį vaisių, kuriuo virto mano veidas, galėjai pamanyti, kad aš jau nebegyvas. (17p.)

Taip jau būna, kai kankina nemiga. Kaip blyšku viskas atrodo – tik kopijų kopijos kopija. Nemiga atriboja: tu negali nieko paliesti, ir tavęs paliesti niekas negali. (20p.)

Tuo metu visi esam užsiėmę: sūpuojam savo sielos kūdikius. (22p.)

Netekti bet kokios vilties reiškė laisvę.

... viena minutė tobulybės verta tavo pastangų. Akimirka – tai daugiausia, ko galima tikėtis iš tobulybės. (33p.)

Esu dirbusi laidojimo namuose, kad jausčiausi geriau jau vien dėl to, kad kvėpuoju. (39p.)

Kai nežinai ko nori, galiausiai darai tai, ko nenori. (48p.)

Nenoriu mirt neturėdamas nė vieno rando. (50p)

Galbūt tobulinti save – ne išeitis.

Galbūt žaloti save – išeitis. (52p.)

Aš pažinojau savo tėvą kokius šešerius metus, bet ničnieko neprisimenu. Tėvas susikuria po naują šeimą naujame mieste maždaug kas šešeri metai. Kokią ten šeimą – greičiau jau privilegijuotą teritoriją. (52p.)

Kovos klube gali pamatyti moterų išaugintų vyrų kartą. (52p.)

Niekur nesijauti toks gyvas, kaip kovos klube. ... Kovos klubas neturi nieko bendra su tuo, ar laimi kovą, ar pralaimi. Kovos klubas neturi nieko bendra su žodžiais.  ...kovos klubas ne tam, kad gerai atrodytum. Čia sklando  neaiškūs isteriški šūksniai kaip bažnyčioj, ir kai prabundi iš miego sekmadienio popietę, jautiesi išgelbėtas.(54p.)

Taileris paaiškino nenorįs mirti be randų, pavargęs žiūrėti profesionalų kovas ir trokštąs sužinoti apie save daugiau. Apie savęs žalojimą. (55p.) 

Tuo metu gyvenimas man atrodė perdėm pilnavertis, ir galbūt mums reikėjo sugriaut viską, kad sukurtumėm save geresnius. (55p.)

Sargis – mūsų kartos krištolo kurpaitė. (72p.)

Yra aibė dalykų, kurių nė nenorim žinot apie žmones, kuriuos mylim. (116p.)

Todėl man taip patiko psichologinės pagalbos grupės: jei žmonės mano, kad tu miršti, jie skiria tau visą savo dėmesį. (117p.)

... mane vėl kamavo nemiga, ir buvau nusiteikęs sunaikinti ką nors nuostabaus. (134p.)

Pasakiau, kad jaučiausi suknistai ir visiškai neatsipalaidavau. Nepajutau jokio kaifo. Gal jau pasidariau narkomanas? Tikriausiai prie muštynių priprantama, ir turbūt man reikėjo ko nors daugiau. (135p.)

... geriau, jei Dievas atkreipia į tave dėmesį, kad esi blogas, nei visai nepaiso. Gal todėl Dievo neapykanta geriau už Jo abejingumą.

Jeigu galėtum būti pikčiausias Dievo priešas arba niekas – ką rinktumeisi? [...]

Nesulaukę Dievo dėmesio, neturim jokios vilties būti prakeikti arba išgelbėti.

Kas blogiau – pragaras ar niekas? [...]

Kuo žemiau krisi, tu aukščiau kilsi. Kuo toliau bėgi, tuo labiau Dievas nori, kad grįžtum. (157p.)

Ko gailiesi nepadaręs prieš mirtį? (160p.)

Aš esu amžinai dainuojantis ir šokantis pasaulio mėšlas. Esu toksinis šalutinis Dievo kūrybos produktas. (188p.)

Negi aš nesupratau, kad kiekvienas iš mūsų – tai šventa nepakartojama snaigė, ypatinga, vienintelė ir nepakartojama?

Negi nesuvokiau, kad mes visi esam meilės apraiškos?(229p.)