Keliais žmonėmis šiandiena buvai? Kiekvienas gali būti bet kuo. KAULIUKŲ ŽMOGUS. Luke Rhinehart

[2012 Knygų iššūkis]

Nenormali, erzinanti, šokiruojanti (bet ne juokinanti), nestandartinė novelė apie Šansą.

Apie įpročių atsisakymą; apie „nuobodaus“, įprasto, rutiniško gyvenimo tragišką (?) absoliutų pakeitimą nauju, niekam dar nežinomu ir neišbandytu būdu.

Knyga, kai skaitai ir niekaip neįsivaizduoji jos pabaigos. Buvau tikra, kad knygos veikėjas baigs kaip nors tragiškai, vienareikšmiškai žlugs (ir psichiškai (jei dar nebuvo nuo pat pradžių, kaip man labai įtartina), ir fiziškai).

 Tiesiog rastas „tobulas“ būdas pateisinti bet kokį poelgį, įskaitant ir tą, kuris yra už įstatymų ribų: žmogžudystę, išžaginimą. Tas pats, kas kartais visuomeninio informavimo priemonėse pasigirstantys nusikaltėlių „pasiaiškinimai“: „man taip liepė balsai galvoje“. Čia „liepia“ kauliukai. Tik „pamirštamas“ tas faktas, jog kauliukų galimybes pasirinko, sugalvojo pats žmogus. O juk tarp pasirinktų elgesio galimybių buvo galima įterpti vien tik moralias, visuomeniškai priimtinas, „teigiamas“, nieko nežalojančias! Tačiau ši „terapija“ – tai savęs pateisinimo galimybė – „ne aš kaltas“; atsakomybės jausmo nebūvimo ar nenoro jį turėti pateisinimas.

Kauliukų Terapija (apskritai terapijos pagrindinis tikslas – išgydyti žmogų (pacientą)), čia -  visagriaunanti…  Visiškai iškreipiamas siekis: kad mintys ir įsitikinimai, požiūriai bei nuostatos, ne trukdytų, o padėtų gyventi. Terapija čia virsta religija, kurios prievoles privalai vykdyti netgi jei tam ir nepritari pats, net jei suvoki griaunąs savo gyvenimą.

Suprasčiau tai kaip žaidimą, kuris turi savas taisykles, pradžią ir aiškią pabaigą. Tačiau, čia nebepaisoma jokių ribų (fizinių, emocinių, moralinių, …) Žmogaus absoliutaus paklusimo išbandymas. Ir kas paneigs, kad tokiame žaidime gyvenimu nebepastebima kada prarandi protą, kada peržengi visas ribas? („Profesionalus beprotis, užsiimantis psichoterapija“)

Elgesio galimybės parenkamos iki visiško absurdo: pakeisti įpročius – kodėl į darbą turiu eiti, jei galiu – šliaužti, eiti atbulomis ir pan?, kodėl reikia miegoti lovoje, o ne po ją?, kodėl kalbėti turiu kalba, kurią supranta aplinkiniai, kodėl negaliu sudėlioti žodžių iš bet kokių garsų?, kodėl negaliu mušti savo žmonos, prievartauti, žudyti, skriausti?; kodėl nepabuvus prievartaujamuoju? kodėl gi šiandien nepavirtus bepročiu? ar nepabuvus kunigu, visuomenės sergėtoju?; kodėl nevirtus moterimi?; vaiku? …. Knygoje visą tai natūralu taip pat, kaip noras keliauti po nematytas šalis, kaip noras paragauti egzotiškus patiekalus, išbandyti naujas pramogas, beigi – patirti narkotinių medžiagų poveikį…. Kauliukų religija tampa narkotinio poveikio medžiaga, neturinti klinikinės išgijimo galimybės.

Daugiau apie autorių, bei šią ‚religiją“ (internetinė erdvė knibžda apsikrėtusiųjų kauliukų ridentojų virusu):

http://www.lukerhinehart.net/

http://diceman.co.uk/clips/the-diceman-explained/

 "Užkliuvusios" mintys (citatos pakankamai ilgos, nes neretai reikalingas kontekstas):

Pikantiška sumaištis – tokia turėtų būti mano autobiografija. 

Aš papasakosiu apie vieno žmogaus pastangas naujaip panaudoti visas savo galimybes ir būsiu palaikytas pamišėliu. Tebūnie. Jei būtų kitaip, žinočiau, kad tikslo nepasiekiau. 

        

Man atrodė, kad suvokiau paslaptį: reikia būti abejingam, džiugiai ir su pasitenkinimus susitaikyti su gyvenimo suvaržymais, prieštaravimais ir dviprasmybėmis, be pastangų plaukti ten, kur neša impulsai. Vadinasi, gyvenimas beprasmiškas? Nusispjauti. Vadinasi, mano siekiai banalūs? Vis tiek nereikia jų atsisakyti. Gyvenimas atrodo nuobodus? Žiovauk.

Mano gyvenimas prieš lemtingąją dieną buvo monotoniškas, nuobodus, pasikartojantis, banalus, slegiantis. Netvarkingas, erzinantis, žodžiu, tipiškas laimingai vedusio vyro gyvenimas.

Mes tvirtai tikime, kad visi žmonės yra broliai. Jūsų sūnus miegos viename kambaryje su penkiolika kitų sveikų, normalių amerikiečių psichikos ligonių. Taip jie jaučiasi esą drauge, artimi dvasiškai. Jeigu jūsų sūnus jaučia poreikį gulėti vienas palatoje, tegul užvožia sanitarui ar porai, ir tada jam duos atskirą palatą. Valstija tokiu atveju net pasirūpina tramdomaisiais marškiniais.

Mes vis dar trokštame netrokšti ir viltis prarasti viltį, ir turėti iliuzijų, kad galim gyventi be iliuzijų. 

Nei teoriškai, nei praktiškai neįmanoma išvaduoti individo iš visų nepageidaujamų įpročių, įtampų, manijų ir viso kito.

Mes sugebam tobulinti augalus, keisti mechanizmus, dresuoti gyvūnus, tai kodėl negalim pakeisti žmonių?

Tobulo žmogaus negali būti. Kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra baigtinė virtinė klaidų, o jos turi tendenciją tapti neįveikiamos, pasikartojančios ir būtinos. Kiekvienas žmogus sau taiko tokią patarlę: „Koks esu, toks ir gerai – kuo aš blogesnis už kitus?“ Bendra tendencija…. Bendra žmogaus asmenybės tendencija yra sustabarėti į lavoną. O lavono nepakeisi. Lavonai netrykšta entuziazmu. Juos tik mažumą pagrąžini, kad būtų galima į juos žiūrėti. 

Pasaulis pagrįstas principu, kad visi žmonės turi ėst šūdą, kad ir koks negardus jis būtų.

Mano didžiausia svajonė – tuščias pasaulis.

Atsirado stiprus, protu nepaaiškinamas, akivaizdžiai neurotinis poreikis vieno kitam – meilė, viena iš daugybės visuomenei priimtinų beprotystės formų. Mudu susituokėme: taip visuomenė sprendžia vienatvės, geismo ir skalbimo problemas. Netrukus sužinojome, kad vedybinis gyvenimas neturi jokių blogybių, kurių negalėtų ištaisyti gyvenimas skyrium.

Nekintama tvarka yra prostitutė, atsiduodanti pagiriamie­siems tėvų tauškalams. Valdo tėvai, o jie apdovanoja už tai, kad viskas visada būtų taip pat. Taigi svarbiausia visada elgtis vienodai. Ir galop kankintis.

O jeigu augintume vaikus kitaip? Apdovanotume už tai, kad keistų savo įpročius, pomėgius, vaidmenis? Apdovanotume už tai, kad nėra pastovūs? Kas tada? Galėtume juos pratinti būti patikimai nevienodus, sąžiningai nepastovius, ryžtingai nesi­laikančius įpročių - net „gerų".
- Ką, sūnau, šiandien dar nė karto nepamelavai? Siausk į savo kambarį ir neišeik, kol nesugalvosi kokio melo - ir žiū­rėk, kad daugiau tai nepasikartotų!
- Ak, mano Džonis toks nuostabus! Pernai jo pažymių kny­gelėje būdavo vieni penketai, o Šįmet gauna vien trejetukus ir dvejetukus. Mes labai juo didžiuojamės.
- Mūsų mažoji Eilyna vis dar retkarčiais šlapinasi į kelnai­tes, nors jai jau dvylika.
- Kaip nuostabu! Tikriausiai jūsų dukra labai guvi!

Protas žino, kada pateko į aklavietę, o kada rado sprendimą…..
Vaikas, statantis namą iš trinkelių, žino, kada sugriuvęs namas reiškia nesėkmę (jis norėjo pastatyti aukštesnį), o kada sėkmę (vaikas pats norėjo, kad namas sugriūtų). Taigi sėkmė ir nesėkmė tereiškia, ar troškimas išsipildė, ar ne. Šie dalykai yra tikri ir svarbūs; visuomenė neturi apdovanoti ar bausti vai­ką, kad jis imtų teikti pirmenybę sėkmei, o ne nesėkmei.
Antra nesėkmės reikšmė taip pat paprasta: nesėkmė ištin­ka, kai nepavyksta įtikti suaugusiajam; jei pavyksta, vadinasi, vaiką lydėjo sėkmė. Praturtėjai, išgarsėjai, laimėjai beisbolo rungtynes, gražiai atrodai, turi gerų drabužių, brangų auto­mobilį, gerą namą - tokios sėkmės dažniausia siekiama norint įtikti suaugusiųjų pasauliui. Baimė patirti nesėkmę nėra įgim­ta žmogaus sielos savybė.
Tapti kauliukų žmogum buvo sunku, nes nuolat rizikavau pasirodyti esąs nevykėlis suaugusiesiems. Kaip kauliukų žmo­gus patirdavau vieną nesėkmę (antrąja reikšme) po kitos. Mane atstūmė Lilė, vaikai, gerbiami kolegos, pacientai, nepažįstami žmonės, mano elgesys neatitiko visuomenės vertybių, įskiepy­tų man per trisdešimt gyvenimo metų. Mane be perstojo ištik­davo nesėkmės, jei žiūrėtume į antrąją Šio žodžio reikšmę, ir aš kentėjau. Tačiau aš nepatirdavau nesėkmių pirmąja šio žo­džio reikšme. Kaskart, kai vykdydavau kauliukų paliepimus, aš sėkmingai stačiau namą arba tyčia jį grioviau. AŠ visada rasdavau kelią iš savo labirintų. Visada mielai priimdavau nau­jas problemas ir mėgaudavausi jas spręsdamas.

Augdami ir jau suaugę mes susipančiojame tam tikru įpras­tu elgesiu, kad nereikėtų imtis naujų problemų ir galbūt patir­ti nesėkmės; po kurio laiko žmones apninka nuobodulys, nes naujų problemų nebėra. Taip gyveni, kai bijai nesėkmių.

Susimauk! Pralošk! Būk blogas! Žais, rizikuok, išdrįsk. 

Kaip mus juokina ir džiugina visa, kas neprotinga, beprasmiška ir absurdiška! Tų dalykų ilgesys prasiveržia iš mūsų pro visus moralės ir logikos gniaužtus. Riaušės, revoliucijos, katastrofos – kaip jos mus linksmina! Ir kaip slogu diena po dienos skaityti vis tas pačias naujienas. O Dieve, kad tik kas nors atsitiktų – kitaip sakant, kad kas nors imtų nepaisyti įprastų elgesio normų. 

Įpročiai, įpročiai – ak, kaip būtų gerai sutraukyti jų grandines. Bet mes tampomės su savimi savo senuosius „aš“, o jie visus mūsų potyrius įspraudžia į tvirtus ąžuolinius rėmus. 

Kauliukų Žmogus […] yra individas, kurio veiksmus diena po dienos nusprendžia ridenami kauliukai. Jie pasirenka iš variantų, kuriuos sugalvoja tas žmogus.

…. Aplinkui lyg gėlės tebežydi tragedijos ir komedijos, o aš diena po dienos ar metai po metų vaidinu kokį nors vaidmenį.

Šizofrenija – tai negebėjimas mylėti, negebėjimas matyti grožio.

Taigi keistas, nepastovus, absurdiškas mano elgesys ir nervų priepuoliai pastaraisiais metais yra logiškas padarinys be galo originalaus, bet itin racionalaus požiūrio į gyvenimą, laisvę ir laimės siekį.

Senutėlis orus bibliotekos sargas išraudusiu veidu ir didžiuliu kaip Kalėdų Senelio pilvu priėjo prie manęs, kai buvau beišeinantis, ir išsišiepęs taip, kad veidas, rodės plyš, garsesniu už mano balsu tarė:

- Darbo valandomis reikia juoktis tyliau.

- Mano teorija tokia: mes visi turime menkų ar mažumai atstovaujančių impulsų, kuriuos gniaužia normali asmenybė, todėl jiems retai pavyksta išsivaduoti ir pasireikšti. Troškimą suduoti savo žmonai tramdo orumo ir moteriškumo sąvokos bei noras turėti sveikus indus. Troškimą būti religingam suvaldo žinojimas, kad neva esi ateistas. Jūsų troškimą, pone, surikti „Užteks tų nesąmonių!“ sulaiko požiūris į save kaip į teisingą ir išmintingą žmogų.Tie mažumos impulsai yra asmenybės negrai. Jie neturėjo laisvės nuo tada, kai išsiugdė asmenybė; jie tapo nematomais žmonėmis. Mes nieku gyvu nenorime pripažinti, kad toks menkas impulsas potencialiai yra visateisis žmogus, tad tol, kol jis negaus tos pačios galimybės vystytis kaip ir įprastos stambesnės savastys, asmenybė, kurioje jis gyvena, bus pasidalijusi, ją kamuos įtampos, retkarčiais sukeliančios sprogimą ir maištą. 

 - Kai visi žmonės meluoja jau vien todėl, kad gyvena daugybe melų pagrįstoje visuomenėje, tik nesveiki stengiasi būti sąžiningi ir tik labai nesveiki reikalauja sąžiningumo iš kitų. 

Gašli, šlykšti sofistė ir feministė, nervinga kaip vibratorius.

Gimiau ir užaugau Amerikoje, todėl žudyti troškau visa savo esybe. Suaugęs beveik visada lyg žaibiškai prisipučiantį balioną nešiojausi mintyse agresiją, tad ir virtinės žmogžudysčių, karų ir epidemijų įvykdavo mano galvoje kaskart, kai kildavo kokių gyvenimiškų keblumų: taksistas bandė iš manęs per daug nulupti, Lilė mane sukritikavo, Džeikas paskelbė dar vieną genialų straipsnį. Metai prieš man atrandant kauliukus Lilė žuvo po kelio volu, per lėktuvo katastrofą, mirė nuo reto viruso, nuo gerklės vėžio, sudegė staiga užsiliepsnojus lovai, palindo po metro traukiniu ir nusinuodijo netyčia išgėrusi arseniko. Džeikas iškeliavo į aną pasaulį, kai važiuodamas taksi įkrito į Ist upę, susirgęs smegenų augliu, nusižudęs, kai fondų biržą ištiko bankrotas, ir buvo nudurtas samurajaus kardu, kai vienam anksčiau jo išgydytam pacientui aptemo protas. […] Visas pasaulis patyrė mažiausiai tuziną tikrų tikriausių branduolinių karų, tris neaiškios kilmės ep[idemijas, išnaikinusias visą žmoniją, ir vieną invaziją iš kosmoso, per kurią protingesnės už mus būtybės pavertė nematomais visus, išskyrus keletą genijų. […]

Kadangi esu amerikietis, žudyti turėjau. Joks save gerbiantis Kauliukų Žmogus negali diena po dienos rašyti galimus variantus ir neįtraukti į juos žmogžudystės ar tikro išžaginimo.

… apskritai gyvenau labai malonų pasikartojantį nuosekliai nenuoseklų atsitiktinį sporadišką nenuspėjamą kauliukų gyvenimą.

Į kai kuriuos klausimus galima atsakyti bet kaip, tik ne abejojimu.

Dažnas įsitikina nejaučiąs jokio siaubo ar pasidygėjimo, kai suvokia, kad apie tai, kas įvyko, niekas nesužinos.

 

-[...] ką norėtumėt daryti, jei galėtumėt perkurti pasaulį taip, kad jis atitiktų jūsų didžiausias svajones.

-Nemalkit šūdo. Paversčiau jį viena didžiule sėklide, kuo gi dar?

Kai žmogus būna pats savimi, paklūsta vidinei prigimčiai, nešioja įprastas jam tinkamas kaukes, susilieja su aplinka, paprastai jis nepastebi kito žmogaus elgsenos subtilybių. Jis ima aiškiau jas pastebėti tik tada, kai tas kitas žmogus nebepaiso įprastų elgsenos modelių...

Gundymas yra menas paversti normaliu, pageidautinu, doru ir pagirtinu tai, kas anksčiau atrodė nenormalu, nepageidautina, nedora ir smerktina. Gundymas yra menas pakeisti žmogaus auditoriją, taigi ir jo asmenybę.