2012-05-07

Prisukamas apelsinas. Anthony Burgess



 [2012 knygų iššūkis]

 „Racionaliojo amžiaus erezija - matau, kas yra gera, ir tam pritariu, bet darau tai, kas bloga.“

Po kauliukžmogių taip norėjosi kažko mielo, malonaus, ir jau taip nepataikiau! Jaučiuos lyg išsimurkdžiusi mėšlyne…. Kai aplink pakankamai smurto, prievartos, mažiausiai norisi skaityti apie smurtautojų negalėjimą išgyventi be sadizmo…. O dar tos knygos mintys, kad ak, koks vargšiukas herojus, jį mat pakeitė prieš jo valia, nuskriaudė ir dar – kankino (privertė iš šalies žiūrėti į savo ir panašių į jį, aukas) ir dabar, jau nebegalės pasitenkinti, nebegalėsi pakasyti niežtinčių kumščių ar perštinčių kojų į savo aukų kūnus, nebegalės pasismaginti…. Ptfu… Suprantu, kad kaip ir dvasiai pakylėti skirta muzika pasirinkta atsvarai, taip ir gailestis smurtautojui-sadistui priešpastatytas gailestis jam…

Be jokios abejonės knyga savita rašymo stiliumi, žodžių sakiniuose panaudojimu, o pratarmė (beveik dešimties puslapių!, parašyta S. Dagio, S. Repečkos) – bene labiausiai sudominusi, iš kiek tik teko skaityti. Be to, paties autoriaus gyvenimas yra vertas bent jau išsamaus aprašymo. Jis – ne tik rašytojas, bet ir: rašė eiles, mokytojavo, dėstė, buvo švietimo inspektorius, sukūrė netgi simfonijų!

Prievarta, smurtas, sadizmas Bethoveno muzikos fone: visapusiškam pagrindinio veikėjo pasitenkinimui.

Vagystės su būtinu, tiesiog privalomu beprasmiu, nepateisinamu smurtu pramogai, smurtu iš neturėjimo ką veikti. O tiksliau – turėjimui ką veikti. Smurtas čia – lyg hobis…

Herojaus kelias nuo amoralaus, žiauraus, niekšiško, pasmerkto visuomenėje iki – smegenų plovimo tiesiogine prasme. Tačiau tikslas vis vien nepasiekiamas – visuomenėje nepripažįstamas ir nepriimtinas nei amoralus, nei „pertvarkytas“: be teisės pasirinkti smurtaujantį elgesį (!) jaunas žmogus. O be to – galimybė rinktis teigiamą elgesį – yra primesta, herojus numalšina savo smurto alkį vien dėl fizinės kančios. Tačiau jo siela, charakteris vis vien lieka nepakitę. Nepavykęs bandymas prievarta ir žiaurumu išgydyti prievartą ir žiaurumą!

Galiausiai lieka be vietos. Be mylinčių artimųjų. Be draugų. Be galimybės patirti malonumą (įprastais būdais). Su labai skaudžia praeitimi. Ir neabejotinai be jokios ateities.

 Užkliuvusios pastraipos:

„Stereokolonėles buvau išdėstęs po visą kambarį, - nusagsčiau lubas, grindis, sienas, - kad tysodamas migyje ir slušy muziką, jausčiausi tarsi pakibęs orkestro vidury. Vakarą magėjo pradėt tuo naujuoju koncertu smuikui (na to amerikiečio, Džefrio Plauto), atliekamu Odisėjo čiurilo su Džordžijos valstijos Meikono filharmonijos orkestru, tad ištraukiau plokštelę iš jos vietos lentynėlėje, įjungiau aparatūrą ir suklusau.
Ir štai, brolyčiai, prasidėjo - dievaži, rojaus palaima. Tysau sau nagoy, bamba į lubas, ruki po golova ant pagalvės - visi patogumai; glazy užmerktos, rot net atvipus - visą mano esybę prausia palaimingų dangiškų garsų kaskados. Na ir kūrinys - kosmoso dvasia, nežemiška didybė, įgijus tvarų pavidalą. Tarsi lydytu auksu, ja trykšta trombonai man iš po lovos; lyg sidabrinę liepsną, ją pučia iš galvūgalio net trilinki trimitai; ją skelbia nuo durų griaustiniu man per vidurius atidundantys ir tolin nugriaudžiantys litaurai - stebuklų stebuklai, nieko nepasakysi. Ir staiga tarsi ažūrinė tauraus metalo pasakų paukštė, tarsi žaižaruojanti vyno čiurkšlė, ištryškusi erdvėlaivyje ir  nė neketinanti kristi žemyn - velniop traukos dėsnius, virš styginių į aukštį išsiveržia smuiko solo; styginiai lyg šilkverpiai toliau audžia savo melodiją tarsi švelniausio šilko kokoną apie mano lovą. Radę pačią lydyto aukso ir sidabro karamelės tirštumą, į ją įsigraužia porelė platininių vikšrų - fleita su obojum; kokia palaima, brolyčiai. Tė ir em gretimame kambary - savo miegamajame - jau išmoko nestuksenti į sieną, protestuodami prieš tai, ką jie vadina „triukšmu". Aš juos išmokiau. Dabar jie geria migdomuosius; gal ir šį kartą išgėrė -juk žino, kaip naktimis kraustausi iš proto dėl muzikos. Aš slušy ir slušy, kietai sumerkęs glazy, kad kartais neišlėktų per jas neapsakomos vizijos, pranokstančios - kur ten! - ir tą sintemesko Bog. Mane jos dažnai lankydavo; aplankė ir šį kartą. Regėjau veki ir pticy – jaunus ir stary, ropinėjančius žeme ir maldaujančius pasigailėti, tačiau aš, išsišiepęs iki ušy, tik traiškau batais jų licy. Regėjau išrengtas, spiegiančias devočki, įsispraudusias į kampus - o aš taranuoju jas, vieną po kitos, vieną po kitos; čia muzika - koncertas tik vienos dalies - pasiekė kulminaciją, ir tebegulėdamas kietai sumerktom glazy, ruki už galvos, nebeišlaikiau ir -haaach - man viskas išsiliejo ekstazėje. Ir muzika tarsi atslūgo, artėdama į finalą.
 Po to - nuostabusis Mocarto „Jupiteris"; nauji vaizdiniai, nauji veidai, kuriuos talžiau ir trypiau, ir jau po to nutariau paskutinį įrašą prasukt prieš miegą; norėjosi kažko stary, galingo ir užtikrinto, tad išsitraukiau šeštą iš J. S. Bacho „Brandenburgo koncertų". Bacho muzikos palaima buvo kito skonio; paniręs į ją, aš vėl vidy tą antraštę ant mano šiąnakt draskytų lapų - regis, taip seniai viskas vyko tame kotedže kvailu pavadinimu „Namai". Taigi, antraštė apie prisukamą apelsiną. Bacho genijus tarsi padėjo man geriau pony-mat jos mįslingą prasmę - skendėdamas iškilmingoje stary vokiečių maestro muzikoje lyg prabangioje riešutmedžio menėje, ėmiau gailėtis, kad nepadariau kur kas stipresnio tolčiok - reikėjo į gabalus sudraskyt juos abu ir palikt ant kilimo.“


„-Bet, pone, juk niekas nieko prieš mane neturi. Jau seniai nesu pakliuvęs į menty rankas.
-Būtent tai ir kelia man nerimą, - atsidūsėja P. R. Deltoidas. - Nenormaliai seniai. Manyčiau, pats jau būsi prinokęs. Todėl ir perspėju, Aleksiuk - kad neįmerktum kartais savo dailaus jauno straubliuko į peklą. Ar mano mintis pakankamai aiški?
-Vaiski it kalnų ežero mėlis, pone, it vasarvidžio dangaus žydrynė. Galite manimi pasikliauti, pone, - rodau jam savo dailiuosius zuby.
Tada jis uchodit, o aš, virdamasis visą puodą atominės čai, šiepiuosi sau po nosim - na ir prisigalvojo rūpesčių P. R. Deltoidas su visa savo kompanija. Taip, sakysim, aš blogas - nė už ką nemetu kražy, darau tolčiok, švaistausi britva, vis smaginuosi tuo stumk-trauk, ir mane tikrai gali poy-mat. Ką gi, tuo blogiau man, brolyčiai; suprantama - juk neįmanoma būtų gyvent, jei kiekvienas čelovek naktimis leistų laiką taip kaip aš. Bet jei mane poy-mat, ir tektų praleist tris mėnesius vienur ir šešis kitur, o jei dar, pasak geranoriškojo P. R. Deltoido, išties neatsižvelgtų į mano kūdikišką amžių ir uždarytų į nelemtąjį žvėryną, - tada, brolyčiai, sakyčiau taip: „Jūs teisūs, mano ponai, bet, deja -negaliu pakęst nelaisvės. Tad ateityje - o kada nors ji vis viena priims mane į savo sniego ir lelijų baltumo glėbį, - jei, žinoma, nekrisiu pamautas ant nož ar neištiksiu finaliniame kraujo purslų crescendo tarp suniokoto metalo ir stiklo šukių greitkelyje, -taigi, ateityje iš kailio nersiuos, kad daugiau nebeįkliūčiau". Toks žaidimas bent jau garbingas. Bet kai jie kremta kojų nagus, bandydami išknisti blogio priežastį - tai, brolyčiai, nerimta; tai juokina mane iki žemės graibstymo. Gėrio priežasties jie juk nebando išsiaiškinti; kodėl jiems rūpi vien blogis? Jei liūdi yra geri, tai tik todėl, kad jiems taip patinka, ir aš jokiu būdu neatimčiau iš jų šio malonumo; lygiai tas pat ir su blogais, kuriems, beje, turiu garbės priklausyt ir aš. Negana to, blogio priežastis irgi glūdi sieloje, asmenybėje - manyje, tavyje, kiekviename iš odyn-oky mūsų; ta siela ar asmenybė - senio Bog kūrinys, jo didis radosi ir pasididžiavimas. Be asmenybės blogis negali egzistuoti; vadinasi, valdžia, teismai, mokyklos ir taip toliau, bandydami sunaikinti blogį, faktiškai naikina asmenybę. Ir iš tiesų, o broliai - argi visa šių laikų istorija nėra vien narsių malenkyasmenybių kova su tais gigantiškais be-dvasiais mechanizmais? Aš rimtai - rimčiau su jumis, brolyčiai, dar nesu šnekėjęs. Bet kad ir kaip būtų, jei ką darau, darau todėl, kad man patinka tai daryti.“


„Tave pavers geručiu berniuku, Nr. 6655321. Tau niekada gyvenime nebešaus į galvą griebtis smurto ar apskritai kaip nors drumsti viešąją tvarką. Tikiuosi, tu visa tai supranti. Tikiuosi, tavo sprendimas tau pačiam aiškus.
- O pone, kaip puiku bus būti geram, - sakau, o viduje kvatojuosi kaip bezumny, brolyčiai.
- Gali atsitikti taip, kad būti geram bus ne taip jau ir puiku, mažasis 6655321. Gali atsitikt taip, kad būti geram bus klaiku.
Sakau ir pats suprantu, kokia prieštaringa ši mintis. Žinau, kad dar daug bemiegių naktų man teks praleist, mąstant apie visa tai. Kas gi tinka Dievui? Ar Jis nori mechaninio gėrio, ar gėrio sąmoningo, pasirinkto? Ar žmogus, sąmoningai renkąsis blogį, negali tam tikra prasme būti geresnis už tą, kuris geras per prievartą? […] Kita vertus, tam tikra prasme, atsisakydamas moralinio pasirinkimo teisės, tu visgi - tik tam tikra prasme, kartoju - renkiesi gėrį. Yra dėl ko pasukti galvą, ar ne?“ 
 

„Tikriausiai pats turi nuodėmių, bet šitokia bausmė negali būti joms adekvati. Tave pavertė nežinia kuo, bet nebe žmogumi. Iš tavęs atėmė galią rinktis. Esi pasmerktas socialiai priimtiniems veiksmams – tarsi mechanizmas, sugebantis daryti tik gerus darbus. Ir dar tas šalutinis poveikis – aiškiai matyt, kaip jis tave varžo. Juk dabar ar muzika, ar lytinis aktas, literatūra ar menas – viskas teikia nebe pasitenkinimą, o skausmą.“

„Atverkite langus, įleiskite šviežio oro, naujų idėjų, pradėkite naują gyvenimą!“ Ar gali būti aiškiau – tai patarimas šokti pro langą ir taip viską baigti."

„Tada jau likau visiškai vienas su nuostabiąja Liudvigo van Devintąja.
O, kokios aukštybės, koks svaigulys – nors laižykis iš pasitenkinimo. Prasidėjus skerco, jau mačiau save lekiantį stebuklingai lengvom, tarsi sparnuotom kojom ir raižantį cypiančio pasaulio lico galvažude britva. O juk dabar laukia lėtoji dalis ir tas žavusis finalas su choru. Tikrai, pasveikau, dar ir kaip pasveikau.“  


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

papasakok ką manai...