A.D. Miller. - Vilnius : Metodika, 2012.
Autorius, dirbęs užsienio korespondentu Rusijoje, šią knygą apibūdina kaip „moralinis trileris“.
Tai - moralinio degradavimo istorija.
Kai žinai, kad esi traukiamas į nusikalstamą veiklą, tačiau vis randi kuom
pasiteisinti ar nerandi laiko, noro analizuoti kaip to atsisakyti. Tiesiog –
priimtinas būdas plaukti pasroviui, priimant tai, kaip šiokį tokį patogumą.
Kažkas vyksta… vyksta.. vyksta…. Jauti, kad tas kažkas –
negeras, nelegalus, bet natūralus Rusijoje. Žinai tai, nes tarp to viso
nuobodaus vyksmo lyg deimančiukai šaltame sniege suspindi „nacionaliniai Rusijos
ypatumai“, kurie kartais sukrečia, kartais – sukelia šypsnį. Nors daugiausia –
sukrečia: savo taikliu tiesumu, kuris šiaip, žmogiškąja prasme turėtų žeisti,
tačiau visgi suvoki, jog šiuolaikiniame pasaulyje, o tuo labiau – aprašomojoje
Rusijoje – tai natūralus gyvenimo būdas ir natūralios išgyvenimo pamokos.
Tiesiog – prisitaikai, nes kito kelio nėra… Arba – bėgi į salas, kurortus, ir
pamiršti savo kilmę… O tai – argi įmanoma?
Persiskaitė knyga ir nieko ypatingo neįvyko. Tik tie Rusų
gyvenimo perliukai, kurie tikrai pelenais sužiba, pakelia skaitymo nuotaiką, ar
suteikė energijos ją toliau skaityti. Ir taip lygioj vietoj išsivysto apgaulė,
kurią suvoki, tačiau norėjosi bent jau atomazgos kažkokios „uch“, tačiau –
viskas ištirpo kaip aprašomas sniegas, kaip kaustantį šaltį pakeitė vasaros
tvankuma, ir atrodo viskas savaime vyksta, viskas taip, kaip ir turi pasaulis
suktis. Tik tiek, kad sužinai „tikrąją“ sniego reikšmę Rusijoje …
Rusijos "ypatumai":
Kartais viskas atrodydavo nešvaru, tarsi teisėtas pinigų
plovimas.
Valkatos ant suoliukų gulėjo pabarstyti sniegu, tarsi druska
paskaninta mėsa ant mėsininko stalo.
Dauguma turėjo savotišką automatišką tautinį išdidumą, nors
patys tik ir siekė nešdintis iš ten po velnių ir patraukti į Los Andželą arba
Žydrąją Pakrantę.
Dar neišrastas dokumentas, kurio Rusijoje negalėtum
nupirkti.
Toks oras Maskvoje verčia norėti, kad dangus imtų ir baigtų
savo darbą, kaip mirčiai pasmerktas kalinys nekantraudamas žvelgia į giljotinos
ašmenis.
Pinigai Maskvoje turėjo savus ypatingus įpročius. Pinigai
žinojo, kad bet kurią akimirką kas nors Kremliuje gali nuspręsti juos atsiimti.
Jie nesiilsėjo gerdami kavą arba vaikštinėdami su triračiais vaikų vežimėliais
Haid parke, kaip daro pinigai Londone. Maskvos pinigai emigravo į Kaimanų
salas, vilas Kep Fera arba bet kur kitur, kur rastų šiltus namus ir nesulauktų
klausimų. Dar pinigai kuo pastebimiau susidegindavo, srūdavo į šampanu
pripildytas sūkurines vonias ir skraidydavo asmeniniais sraigtasparniais.
Pinigams ypač patikdavo aukščiausios klasės automobilių salonai Kutuzovo
prospekte, pakeliui į karo muziejų ir Pergalės parką…
Mes jautėmės tik vargšai. Ir sušalę. Žmonės kartojo: laisvės
valgyti negalime.
Mes vienas kitą išnaudojome. Kitaip tariant, buvome draugai.
Turi pamiršti moralumą, kitaip tau galas.
Nusikaltimai, verslas, politika, šnipinėjimas – įprasta
rusiška karuselė.
Avėjo septynių su puse centimetrų aukščio kulnus, kuriuos
apsiavė po pamainos, ir su kuriais kažkaip sugebėjo eiti sniegu kaip Jėzus
vandeniu. Jos žiemos sukibimas buvo tobulas.
Universalūs kvepalai – skirti kvėpintis arba gerti.
Rusai padarys tai, kas neįmanoma: tai, ko, tavo nuomone,
negali padaryti, tai, apie ką net nepamanei. Jie padegs Maskvą artinantis
prancūzams arba nuodys vienas kitą užsienio miestuose. Jie padarys, o paskui
elgsis tarsi nieko nebūtų nutikę. O jei pakankamai ilgai gyvensi Rusijoje,
elgsiesi taip pat.
Savižudybė. Valdytojas nusišovė į galvą – du kartus.
[Maskvoje yra vyno butelių, kainuojančių daugiau nei
žmogus]
Rusiškas tostas – kitokio gyvenimo svajonė skysčio pavidalu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
papasakok ką manai...