kai ryte pirma mintis pažadina šypseną visai dienai;
kai neerzina tai, kai niekaip nenusprendžiu, kuom užsiimti. Nes minčių ką nuveikti, ir norų, ir jėgų – tiek daug;
kai viskas klostosi taip lengvai, kai nieko neveikiu;
kai nepriekaištauju sąžinei, kad ji nepriekaištauja tam, kad vartausi lovoj ir stengiuos pačiupti beišnykstantį sapną. Ir kai delne lieka tik jo spalvotas prisiminimas, kurio dėka žinau, jog diena bus puiki;
kai geros mintys yra per lėtos, kad išnyktų netgi mano išsiblaškymo ir melancholiškos dienos draugystėje;
kai maloni tyla susideda iš paukščio čiulbėjimo už lango;
kai uoslė įsitempia iš malonumo, kad tuoj pajus dievišką jazminų kvapą;
kai lietus, besivejantis saulę, nepažadina ašarų mano akyse;
kai šypsausi, kad verkiu; kai malonios mintys apgaubia, net tada, kai liūdžiu;
kai galiu pajusti, kad pasodintos mėtos kvepia citrinomis. Ir kai pasisotinu ir atsigaivinu vandeniu su šiuo kvapniuoju lapeliu. O kavos aromato atsiminimas neblaško nei patenkintų skonio receptorių, nei minčių. Kai dar tiksliai nežinau – ar jau pabudau, ar dar sapne sėdžiu ant mėtinio debesies;kai žinau, jog iškeptas pyragas bus tobulas šiai dienai;
kai gyvenu dabar, šią minutę. Ir kai leidžiu sekundėms gyventi savo ritmu; kai nei maldauju jų, kad paskubėtų, nei meldžiu, kad sustotų. Tiesiog kai žinau, kad ši nepakartojama akimirka jau tęsiasi visą rytą ir tuoj pavirs nepakartojama diena, ir vakaru, ir naktimi. Kurios detalių rytoj galbūt neatsiminsiu, bet tikrai širdy turėsiu taupyklę tokių dienų jausmams;
saulės spinduliai, vaikščiodami aplink akis, palieka savo takelius, dėl kurių nesijaudinu, net kai žinau, jog jie vadinas „raukšlėmis“; nesislepiu po saulės akiniais. Nes noriu, kad mano blakstienos šoktų su saulės zuikučiais, kutenančiais raukšles;
kai nesuerzina dar viena atsiradusi strazdana, nes saulė nusišypso man pritardama, jog tai – jos glamonės man;
kai minčių tiek daug, kad jos tiesiog išnyksta rūke;
kai įsiaudrinusios, bet lėtai slenkančios mintys sustabdo sekundėje vos juntamus drugelio sparnų prisilietimus;
kai vasara aplenkia pavasarį; kai medžiai lenktyniauja kas pirmesnis išskleis pumpurą. Kai apsvaigusios nuo žiemos tingumo kamanės vėžliuku skrenda link geltonos dėmės pievoje ir kaip joms palengvėja neapsirikus, jog tai ir yra pienė;
kai žibutės pražydi man dar nespėjus suvokti šilumos;
kai pati vis dar ieškau užuovėjos nuo nenoriai besitraukiančios žiemos pėdsakų;
kai svajoju apie tai, ko dar nėra, bet tikrai žinau, kad bus greit; ir net jei tas „greit“ – truks metus, porą ar ilgiau, - manęs tai negąsdina, esu susikaupus laukimui; nes turiu prisiminimus apie tobulas dienas, jausmus, šypseną ir ... kvapą;
kai suvokiu, kad subrendau gyvenimui, kad galiu pati auginti iš mažų malonumų smiltelių tobulą gyvenimo perlą.... tobulai baltą... arba – juodą.... nesvarbu, nes jis bus mano, išgyventas, išjaustas, nepamainomas, daug atsparesnis nei aš pati;
kai mintys dėliojasi lyg abėcėlėje turėdamos savo nepajudinamą tvarką; kai jų tvarkos neišderina ilgos pauzės, nes užsižiūriu kažkur į tolį, o iš tiesų - tai į daugybę „kažko“, neapčiuopiamo, nematomo, nepažįstamo; mintys tiesiog lenktyniauja su debesimis lėtumu;
kai nebaisu atgniaužti saują ir paleisti mintis byrėti pro pirštus, nes tikrai žinau, kad energijos, kantrybės joms surinkti – užteks. Kai žinau, kad nesijausiu kalta, jei jas surinkti man kažkas padės.
ir galiausiai leidžiu savo mintims byrėti į nepakartojamą šlapio smėlio varvekliukų pilį;
leidžiu širdim regėti ašaromis aprėmintą gyvenimo paveikslą.
Man patinka....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
papasakok ką manai...