Niekuomet nenorėjęs rašyti knygos apie save,
priešingai – nuolat stengdamasis bėgti nuo savęs, „tos neaiškios“ asmenybės,
Akselis Miuntė, rodos, niekur toli nepabėgo. Knygoje, kurios išsižada kaip
biografijos, beigi – kaip gydytojo prisiminimų, galiausiai – neišvengia
neparodydamas savo vidinio pasaulio, savo požiūrio į aplinką, savo meilių ir
nemeilių gyviesiems žemės sutvėrimams. „Norint
parašyti knygą apie save, paprasčiausiai tereikia visomis
išgalėmis stengtis galvoti apie kitus“ –šis
teiginys parodo asmeninį gydytoją / rašytoją kaip nuoširdų, kitais
besirūpinantį, dėmesingą ir kuklų žmogų. Žmogaus, kuris vien iš aplinkos garsų
gali atkurti supantį pasaulį, kuris gali ne tik pats išgyventi savo jausmus,
bet ir išgirsti patiklių būtybių džiaugsmus, sielvartą, bei išgirsti daiktų
kuždesį sapnuose, o pažinti žmonių vidinį pasaulį užtenka stebėjimo, bei mediko
praktikos, jo paties pasaulėjautai, gyvenimui aprašyti, manau ir kelių šimtų
knygos puslapių būtų maža. Per savo požiūrį į gyvenimą, aplinką, jį supančius
žmones rašytojas parodė tik vieną savo žmogiškąją pusę, visiškai
neatskleisdamas savo paties šeimyninių subtilybių. O juk taip smalsu būtų
pažinti jį patį, tą, kuris iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo Kaprį, tą, kuris
pardavė sielą dėl savo svajonės, tą, kuris girdi ne tik žmonių sielas, bet ir
išklauso mažų žmogeliukų - gnomų skaudulius, tą, kurio gyvenime sapnas
nepastebimai ištrina realybės rėmus.
Laikui nepasiduodančios mintys:
Gyvenimas tebėra toks kaip visuomet: nejautrus įvykiams, abejingas žmonių džiaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mįslingas it sfinksas.
Sunkūs atėjo laikai, kažkas sugedo jūsų pasaulyje, niekur nėra ramybės.
Kam skubėti? Visi mes neišvengiamai prieisime kelio galą.
Labai nustebau sužinojęs, kad esama žmonių, niekuomet nemačiusių gnomų. Tokių žmonių galima tik gailėtis. Tikriausiai jų regėjimas sutrikęs.
Norint tapti geru šunų gydytoju, reikia šunis mylėti, be to, juos suprasti - tas pat tinka ir žmonėms, tik šunį suprasti ir pamilti lengviau negu žmogų.
Pasitaiko net ir kvailų šunų, bet kur kas rečiau negu žmonių.
Nuožmus laukinis žvėris ne tas, kuris uždarytas narve, o tas, kuris stovi prie jo.
Žinau, kad gyvenimas puikus, bet taip pat žinau, kad mes dažnai jį subjaurojame ir paverčiame kvailu farsu arba šiurpia tragedija, arba abiem iš karto; ir galiausiai žmogus nebežino, ką daryti – ar verkti, ar juoktis. Verkti lengviau, bet juoktis kur kas geriau – tik ne garsiai!
Man nepatinka mėnulis. šis paslaptingas nakties klajūnas pernelyg dažnai kuždėdavo man į ausį svajones.
Aš jaučiuosi svetimas šioje svajonių šalyje.
Pilnatis – tai sudžiuvusi senmergė, klastingomis akimis stebinti iš aukštybių mirtingos meilės nemirtingą tragediją.
Žmonės turi būti geri gyvuliams, o su negyvais daiktais reikia elgtis taip, lyg jie vis dar girdėtų ir suprastų.
Tikrai myliu tik tuos žmones, kurių gailiuosi.
Nėra galingesnio vaisto už viltį; už vieną pesimistišką gydytojo žvilgsnį ar žodį ligonis dažnai sumoka gyvybe.
Čionykščiai draugiški žmonės, nemokantys nei skaityti, nei rašyti, yra daug laimingesni už mane, nors aš iš pat vaikystės gadinu akis, siekdamas žinių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
papasakok ką manai...