Asmeninė mitologija: širšės, Fabrikas, Aukojimo Stulpai, kaukolės…

Asmeninė mitologija: širšės, Fabrikas, Aukojimo Stulpai, kaukolės…

Širšių fabrikas / Iain Banks. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - 220p.

[2013 knygų iššūkis]

Knyga, kurią skaityti yra kraupu. Iki galo ištempiau tik dėl dviejų priežasčių: knygų iššūkio (pasižadėjimo visų pirma sau), ir sakinio knygos aprašyme, jog viskas (t. y. esmė ir grožis) paaiškės tik knygos gale. Tad ir laukiau, tikėjausi, kad knygoje vaizduojami žiaurumai bus kažkaip pateisinti, paaiškinti. Nors neįsivaizduoju kas galėtų pateisinti tokius žiaurius vaiko (paauglio) žaidimus, susikurtus nepaaiškinamus ritualus.

Savo gyvenimą ir jo ritualus, labai savotiškus žaidimus, kasdienybę pasakoja septyniolikmetis Frensis. Tai, kad jis nužudė vieną, vėliau – antrą, tada – dar vieną žmogų, jis pasako tiesiog taip, lyg pasakotų ką valgęs pusryčiams, nes ši „veikla“ – tik dėl visuotinės (lyčių) „lygybės“. Visa šio berniuko šeima turi savų „įpročių“: vienas – deginti šunis, kitas – mauti triušių kaukoles ant stulpų, sprogdinti, trečias – mintinai žino kiekvieno namuose esančio daikto išmatavimus… Tiesiog – „įprasta“ šeimynėlė neįprastoje saloje. Be to - pagrindinis veikėjas gyvena lyg ir nelegaliai – jis neturi jokių dokumentų, tėvas jį slepia nuo aplinkinių ir niekas nežino jų giminystės ryšių. Galbūt akylesnis skaitytojas jau šioje vietoje „užklius“ mintimis ir pajaus kažką įtartino, kas knygos pabaigoje ir atveda į jo gyvenimo paslaptį…

Prievartai, gyvybės atėmimui, silpnesniojo skriaudimui, gyvūnų  padegimams,  žudymams, kankinimas ar yra koks nors pateisinimas? Net ir tai, kas atsiskleidžia pasakojimo pabaigoje, nepadėjo pateisinti paauglio septyniolikmečio. Tai, ką sužino apie save, lyg ir turėtų paaiškinti visą jo gyvenimą, to gyvenimo poelgius, mąstyseną, tačiau – manęs tai neįtikino, ir nesugebėjo priversti pateisinti. Tik – taip, gyvenimas po tokių „staigmenų“, naujienų tikrai apsiversti privalo. Tačiau šis apsivertimas man irgi nuskambėjo kažkaip neįprastai, lyg štai, dabar jau viską paaiškinom: kas, kaip ir kodėl, ir tai išteisina visą žiaurią veiklą, žmogžudys tampa nepakaltinamas (nejaugi?) … Galbūt kaip tik specialiai ir palikta daug vietos skaitytojų interpretavimams, ir jų pačių gyvenimų apvertimui… Na, o gal tiesiog – priimkime tai, kaip knygą, kaip pasakojimą ir tiek…

Žadėtasis širšių fabriko grožis man taip ir liko paslaptis. Esmė jo buvo atskleista, bet dėl grožio – drįsčiau suabejoti. Nes tai, kas yra pradinis žudynių įrankis, kad ir prie altoriaus įrengtas,  vis vien savo esmės nepagražina ir nepateisina.

Fabrike aukotos mintys: 

Išmokau gyventi be kitų žmonių draugijos, taigi man nei šilta, nei šalta dėl jų kalbų.

Esu per storas. Tai nėra taip jau blogai ir tai ne mano kaltė, bet vis vien aš neatrodau taip, kaip norėčiau atrodyti. Rubuilis. Stiprus ir geros formos, bet vis tiek pernelyg apkūnus. Noriu būti niūrus ir grėsmingas. Taip ir turėčiau atrodyti, jei man nebūtų nutikęs tas mažas nemalonumas. Pažiūrėjęs į mane, niekada nepasakytum, kad nužudžiau tris žmones. Taip nesąžininga. 

Neskaičiuojant tų žmonių, kuriuos aš nužudžiau (visi jie buvo maždaug to paties amžiaus kaip ir aš, kada tai įvyko), galiu paminėti bent tris mūsų šeimos narius, kurie neįprastu būdu nukeliavo pas tą, ką įsivaizdavo esant savo kūrėju.   

Mirtis visada jaudina, visada priverčia tave suvokti, kad esi gyvas ir koks esi pažeidžiamas, tik lig šiolei dar lydymas sėkmės. Bet kieno nors iš tavo artimųjų mirtis yra puikus pasiteisinimas, leidžiąs tau kurį laiką pašėlioti ir daryti tai, kad kitais atvejais būtų neleistina. Kokia palaima elgtis iš ties šlykščiai ir vis tiek būti gaubiamam visuomenės simpatijos!

Praėjus porai metų nuo tada, kai atsikračiau Blito, aš nužudžiau savo jaunesnįjį brolį Paulių – šįkart dėl visai kitų, fundamentalesnių priežasčių, o dar po metų ėmiausi savo mažosios pusseserės Esmeraldos – daugiau ar mažiau dėl kaprizo. Toks yra mano skaičius šią dieną. Trys. Aš nieko nesu nužudęs keletą metų ir nebesirengiu to daryti niekada. Tiesiog buvo toks mano gyvenimo etapas, kurį turėjau išgyventi.

Kiek suprantu, mes turim tam tikrą bežodę sutartį, jog aš tylėsiu apie savo neoficialų egzistavimą, o mainais galėsiu saloje daryti beveik viską, ką noriu, ir pirktis mieste beveik viską, ko pageidauju.

Na, žmonės yra kvaili, bet visa tai, rodos, turi daugiau bendro su nuotaikom, kaprizais ir oru nei su kruopščiai apgalvotais argumentais. Jaučiu, kad panašūs dalykai dedasi ir mano galvoje. Kartais mano mintys ir jausmai nesutaria vieni su kitais, taigi nusprendžiau, kad turbūt mano smegenyse gyvena daugybė skirtingų žmonių.

Ceremonijos metu aš ištepiau naujosios priemonės metalą, gumą ir plastiką ausų vašku, snargliais, krauju, šlapimu, bambos pūkeliais ir kojų pirštų nagų sūriu, pakrikštijau ją šaudamas į besparnę širšę, ropojančią per Fabriko ciferblatą, taip pat šoviau sau į apnuogintą pėdą ir pasidariau mėlynę.

Kai kurios mano dalys manė, kad visa tai yra nesąmonė, bet jos sudarė mažumą. Likusioji mano dalis žinojo, kad tokio pobūdžio dalykas veikia. Ta dalis suteikė man valdžią, padarė mane dalininku to, ką aš valdau, pavertė dalimi tos vietos, kur esu. Tai padeda man pasijusti gerai.

Mano broliui Pauliui buvo penkeri, kai jį nužudžiau. Man buvo aštuoneri. Praėjo daugiau nei dveji metai po to, kai likvidavau Blitą pasitelkęs angį, ir tik tada pasitaikė proga atsikratyti Pauliaus. Negali sakyti, kad aš jam asmeniškai linkėjau blogo; paprasčiausiai jog jis negali likti. Žinojau niekada negalėsiąs  išsivaduoti nuo šuns, kol Paulius yra čia.

Aš nužudžiau mažąją Esmeraldą, nes jaučiausi turįs to imtis dėl savęs ir dėl viso likusio pasaulio. Mano sąskaitoje jau buvo du vyriškos lyties vaikai, ir šitaip aš padariau moteriškajai žmonijos daliai tai, ką būtų galima pavadinti statistine paslauga. Jei iš tiesų man užteko drąsos laikytis savo įsitikinimų, mąsčiau, privalėjau bent truputį pagerinti pusiausvyrą. Mano pusseserė paprasčiausiai buvo lengviausias ir labiausiai į akis krintantis taikinys.

Vėlgi, aš asmeniškai nelinkėjau jai nieko pikta. Vaikai nėra tikri žmonės, taigi jie nėra maži vyrai ir mažos moterys, tai atskira rūšis, kuri taps vienais ar kitais savo laiku. 

Nusprendžiau pamėginti nužudyti Esmeraldą dar prieš jai ir jos tėvams čia atvykstant atostogų. […] Aš privalėjau tai padaryti. Tai buvo tarsi rakštis, kažkas, kam negalėjau pasipriešinti. Tarkim, jei eidamas Porteneilio grindiniu į išsikišusį akmenį netyčia nusimušdavau vieną kulną, turėdavau nusimušti ir kitą, trenkdamas jį į ką nors lygiai taip stipriai, ir tik tada pasijusdavau gerai. Tas pats būdavo, jei nusibrozdindavau į sieną ar žibintą ranką – turėdavau kuo greičiau nusibraukti ir kitą ar bent jau įsidrėksi nukentėjusiosios nagais. Taip ir panašiai stengiuosi palaikyti pusiausvyrą, nors ir visai nenutuokiu kodėl. Tiesiog tai turi būti padaryta. Todėl privalau atsikratyti ir kai kurių moterų, atsverti viršun pakilusią svarstyklių lėkštę.

Ant kopos, esančios priešais salos centrą, radau negyvą žuvėdrą. Nukirtau jai galvą, o likusią kūno dalį užkasiau greta vieno iš stulpų. Įdėjau tą pradėjusią dvokti makaulę į polietileninį maišelį ir įkišau visa tai į Didįjį krepšį greta džiovintų galvų.

Mano priešas yra du kart miręs, ir jis vis tiek priklauso man. 

Abi lytis sugeba daryti kai ką ypač gerai: moterys – gimdyti, o vyrai – žudyti.   

Pasijunti sukrėstas, išgirdęs, kaip apie tave pasakoja tai, ką galvojai apie save sąžiningiausiom bei niekingiausio gyvenimo akimirkom. Lygiai taip pat – jautiesi pažemintas, kai pagarsinama tai, apie ką galvojai viltingiausio ir nerealiausiom minutėm.

Mano asmeninė mitologija, kurios pamatas – Fabrikas, buvo pakankamai lanksti, kad pripažintų ką tik patirtą pralaimėjimą ir pasinaudotų juo kaip kelrodžiu į sėkmingą sprendimą.