Ironija: atsidurti kitoje intelekto tvoros pusėje.

 [2013 Knygų iššūkis]

Gėlės Aldžernonui 

Daniel Keyes

((Kaunas: Trigrama, 2009, 357 p

Nuo pat vaikystės Čarlis prisimena troškęs būti protingu. Tai – protiškai atsilikusio vaiko, dabar – jaunuolio svajonė. Svajonė, kuri tampa realybe. Ilgai triūsę, ieškoję metodo, išbandę jį su peliuku, kurio vardas ir paminėtas knygos pavadinime – Aldžernonu,  mokslininkai pasiūlo vienintelę ir pirmąją galimybę išbandyti jų sukurtą poveikį intelektui. Pakankamai paprastos operacijos dėka niujorkietis Čarlis tikisi patirti visus gyvenimo malonumus, staiga tapęs protingu.

Būti protingu – gera, malonu. Tačiau…. Įgytas protas nėra tolygus jausmų stabilumui, emocijų išraiškos, bendravimo gebėjimui. Žmogus, per trumpiausią laiką tapęs protingiausiu, nesugeba suvaldyti ne tik savo emocijų, tačiau, didžiausią problemą kelia jo aplinka: pažįstami, bendradarbiai, tie patys mokslininkai. Buvę artimieji – ignoruoja, jaučia priešiškumą, bei… mirtinai jo bijo. Ir protas to paveikti negali. Net ir būdamas protingas, Čarlis jaučia, jog vis dar yra pagrindinis „atrakcionas“ net ir mokslininkų suvažiavime.

Ar žemo intelekto žmogus tampa žmogumi tik tapęs protingesniu? Ar tai, jog mes nežinome kas vyksta jo viduje, ką iš tiesų jis jaučia, ko trokšta, ir kodėl elgiasi būtent taip, daro jį žemesniu individu už „protinguosius“? Ar reikia įtikinėti (tyrinėti), jog ir žemo IQ žmonės turi savo jausmus, prisiminimus, tėvus, gyvenimą. Ar šie dalykai įgyjami tik su protu?

Knygoje per vieną žmogų, vieno žmogaus troškimą ir jo svajonės išsipildymą, parodomi keletas aspektų: proto galia asmeniniam gyvenimui patobulinti,  galia jausmų išraiškai, visuomenės požiūris į menko proto asmenis, bendravimas darbinėje, asmeninėje aplinkoje su tokiu asmeniu, menko proto žmonių poreikiai (draugystei, bendravimui su priešingos lyties atstovais), šeimos santykiai – tėvų požiūris į savo apsigimėlį vaiką…. Būtent bendravimas su tėvais man paliko liūdniausią įspūdį: kai Čarlis nori susitikti savo tėvus, kurie jo atsisakė, ir jiems pasirodyti, jog pagaliau tapo toks, kokio jie norėjo, staiga tapo neįveikiama misija. Kartais skausminga suvokti, jog būti protingu yra per sunku.

Kas atsitinka, kai staiga viskas apsiverčia: menko proto asmuo tampa protingesnis už visus mus, kurie jo gailėjo, kurie tyčiojosi, kurie dėjosi jo draugais? Ar didžioji – protingoji (dabar buvusi protingoji) žmonijos dalis gebės priimti tokius pokyčius? Klausimą galima paversti visiška katastrofa – įsivaizduokite savo jausmus, jei staiga sliekai (arba … (vieta fantazijai)) pasiskelbtų protingesniais už Homo sapiens.

"Moksliniame" labirinte surinktos mintys:

Kaip keista: dori, supratingi žmonės, kurie nežemintų žmogaus, gimusio be rankų, kojų ar akių, nė kiek nesusimąstydami tyčiojasi iš žmogaus, kuris gimė menko proto. (p.231- 232)

 

Tokią daugybę dalykų sužinojau, tiek kalbų išmokau, bet visa, ką įstengiau pasakyti jai, stovinčiai prieangyje ir spoksančiai į mane, buvo „Maaam“. Lyg koks alkanas ėriukas prie tešmens. (p. 301)

Dabar suprantu: viena iš svarbių priežasčių studijuoti koledže ir gauti išsilavinimą yra ta, kad sužinotum, jog tai, kuo tikėjai visą gyvenimą, yra netiesa, ir kad viskas nėra taip, kaip atrodo iš pažiūros. (p. 86)

Net fantazijos pasaulyje turi būti taisyklių. (p. 93)

 

Aš sumišęs. Nesusigaudau ką žinau. (p. 93)

Turėk kantrybės. Nepamiršk: per kelias savaites tu pasiekei tiek, kiek kiti per visą gyvenimą. Tu nelyginant didžiulė kempinė, gerianti į save žinias. Netrukus tu imsi įžvelgti ryšius tarp visa ko, pamatysi, kaip tarpusavyje susiję atskirų mokslų pasauliai. (p.94)

Esu panašus į žmogų, kuris visą gyvenimą snūduriavo, o dabar bando išsiaiškinti, koks buvo prieš atsibusdamas. Viskas atrodo keistai – lyg sulėtintame filme ir neryšku. (p. 99)

Aš esu žmogus – vyras – ir negaliu būti gyvas vien knygomis, įrašais ir elektroniniais labirintais. (p.111)

Dabar jie man atrodo visai kitokie, ir koks kvailys buvau, kad anksčiau žiūrėjau į profesorius kaip į proto milžinus. Jie tik žmonės – ir jie bijo, kad visas pasaulis tai sužinos. (p.116)

Tu – nebe tas Čarlis, kuris atėjo čia prieš septyniolika metų ir net ne tas Čarlis, koks buvo prieš keturis mėnesius. (p.123)

Jiems buvo nepakeliama į mane žiūrėti. Dėl manęs jie visi jautėsi nesmagiai. (p.124)

Pasakysiu tau kodėl. Todėl, kad staiga pasidarei didelis ponas, visažinis, išminčius! Dabar esi tikras vunderkindas, proto bokštas. Visada su knyga, visada žinai atsakymus į visus klausimus. Tai štai: kai ką tau pasakysiu. Manai esąs geresnis už mus visus? Tada šiaušk kur kitur. (p. 125)

[..]

Tu kaišioji čia savo sumanymus ir siūlymus, todėl mes atrodome kaip pulkelis mulkių. Bet aš tau kai ką pasakysiu. Man tu vis dar esi nevisprotis. (p.125)

Taip reagavo ir kiti. […] kol jie galėjo iš manęs juoktis ir šalia manęs rodytis esą protingi, viskas buvo gerai, bet dabar jie jautėsi esą niekingesni už silpnaprotį. Pradėjau suprasti: aš stulbinamai išaugau, todėl jie susitraukė, o jų trūkumai dabar buvo matyti kaip ant delno. Aš juos išdaviau, ir už tai jie manęs nekentė. (p. 126)

Nė vienas nedrįso pažiūrėti man į akis. Vis dar jaučiu tą priešiškumą. Anksčiau jie juokėsi iš manęs, nes niekino laikydami visiems nuobodulį varančiu nemokša; dabar jie nekentė manęs už tai, kad daug žinau ir suprantu. (p. 127)

   

Tas įgytas protas įvarė pleištą tarp manęs ir visų žmonių, kuriuos pažinojau ir mylėjau, išvijo mane iš kepyklos. Dabar esu vienišesnis negu kada nors anksčiau. Įdomu, kas nutiktų, jei Aldžernoną vėl įkištų į narvą su kitomis pelėmis. Ar jos jį užsipultų? P. 127)

Tai štai kaip žmogus ima save niekinti: jis supranta darąs blogai, bet neįstengia liautis. (p.128)

Aš – tarsi gyvūnas, kurio nebeįleidžia atgal į mielą, saugų narvą. (p. 131)

Ironija: atsidūriau kitoje intelekto tvoros pusėje. (p. 134)

Aš pernelyg užsiėmęs: mąstau, skaitau, analizuoju save, stengiuosi suprasti, kas, koks žmogus aš esu…. (p. 134)

 

Dabar suprantu, iš kur atsirado iš pradžių taip visus stebinusi mano motyvacija tapti protingam. Rožei Gordon (Čarlio mamai) tas dalykas nedavė ramybės dieną naktį. Jos baimė, jos kaltės jausmas, jos gėda, kad Čarlis silpnaprotis. Jos svajonė kažką pakeisti. Ir ją nuolatos graužė klausimas: kas dėl to kaltas, ji ar Matas (Čarlio tėtis) ? Tik tada, kai  Norma (Čarlio jaunesnė sesutė) įrodė, kad ji gali turėti normalių vaikų ir kad aš esu apsigimėlis, jinai liovėsi bandžiusi mane pakeisti. Bet manau, aš niekada nenustojau troškęs būti protingas vaikas, kokio norėjo jinai, nes man reikėjo, kad ji mane mylėtų. (p. 169)

… daro tą pačią klaidą kaip kiti, kai žiūrėdamas į silpnaprotį juokiasi nesuprasdami, kad jis irgi turi žmogiškų jausmų. (p. 169)

Tiesiog tu gana greitai padarei didžiulę pažangą. Dabar turi nepaprastą protą, kurio neįmanoma išmatuoti. Per tą laiką tu įgijai daugiau žinių, negu dauguma žmonių įgyja per visą ilgą gyvenimą. Bet tu esi vienpusiškas. Tu daug žinai, daug matai. Bet tu neišsiugdei supratingumo ar pakantumo. Vadini juos sukčiais, bet ar katras iš jųdviejų kada nors teigė esąs tobulas, antžmogis? Jie – paprasti žmonės, o tu – genijus. (p. 177-178)

Gebėjimas išmokti – keistas dalykas: kuo toliau, tuo aiškiau matau, kad niekada net nežinojau apie jo egzistavimą. Dar neseniai kvailai maniau, kad galiu išmokti visko – įsigyti visas pasaulyje esamas žinias. Dabar tikiuosi tik įstengsiąs sužinoti, kad esama tokio dalyko kaip visos žinios pasaulyje ir įgyti vieną jų kruopelę. (p. 179)

Aš esu žmogus, asmenybė – turintis tėvus, prisiminimų ir praeitį – ir toks buvau dar prieš tai, kai nuvežėte mane į tą operacinę! (p. 188)

-          Ar aš tikrai jus iš kažkur pažįstu?

-          Ne. …

Kaip galėjau jam pasakyti? Ką turėjau jam pasakyti? Štai, pažiūrėk į mane, aš esu Čarlis, sūnus, kurį nurašei? Nesakau, kad smerkiu tave už tai, bet pažiūrėk į mane – dar niekad man taip gerai nesiklojo. Išbandyk mane. Užduok klausimų. Moku dvidešimt kalbų, gyvų ir mirusių; puikiai moku matematiką ir rašau koncertą fortepijonui, dėl kurio mane prisimins dar ilgai po to, kai manęs nebebus. (p. 218)

Man reikėjo jo pritarimo, kad jis nušvistų iš pasitenkinimo kaip kadaise, kai išmokau užsirišti batus ir užsisagstyti nertinį. (p. 218)

Buvau ne jo sūnus. Čia buvo kitas Čarlis. Protas ir žinios mane pakeitė, tad jisai jus man apmaudą  - kaip ir buvę bendradarbiai kepykloje – nes išaugau ir taip[ jį sumenkinau. To aš nenorėjau. (p. 219)

 

-          Mes negalėjome valdyti, kas darosi su tavo asmenybe, ir tu iš malonaus protiškai atsilikusio jaunuolio virtai pasipūtusiu, vien apie save galvojančiu, antisocialiu šunsnukiu.

-          Bėda ta, kad jums reikėjo tokio, kurį būtų galima padaryti protingą, bet toliau laikyti narve ir demonstruoti, kai reikia nusiskinti laurus, kurių jūs trokštate. Bet čia esama kliuvinio – aš esu žmogus. (p. 286)

Tavo genialumas sugriovė tavo tikėjimą pasauliu ir kitais žmonėmis. (p.288)

Intelektas ir išsilavinimas, į kuriuos neįdėta žmogiškos meilės, yra ničnieko verti. (p. 288)

Bet dažniausiai žinių ieškoma iš noro rasti meilę. Teigiu jums kaip hipotezę: intelektas be gebėjimo duoti ir priimti meilę veda prie protinio ir dorovinio nuosmukio, neurozių ir gal net psichozių. (p.288)

Dirbtinai padidintas intelektas nyksta greičiu, tiesiogiai proporcingu padidėjimui. (p. 294)