Išsipagiriok iš savo aukso, milijonieriau!

Šagrenės oda  / Onoré de Balzac.

 - Kaunas: Obuolys, 2011 - 446 p.

[Knygų iššūkis 2013]

Onorė de Balzakas - žmogus, beveik fanatiškai atsidavęs literatūrai, viename iš savo romanų – „Šagrenės oda“, pasiūlė maloniausią mirties būdą.

Posakis „La peau de chagrin“ (šagrenės oda) - reiškia viską, kas neišvengiamai mažėja naudojant. Taip ir pats žmogus tam tikra prasme mažėja (nyksta) naudodamas jam priskirtą gyvenimą. O jei esi pasiryžęs mirti, kaip pagrindinis romano herojus – ar nepasinaudosi galimybe mirtį pasitikti pragyvenęs taip, kaip iki šiol tesvajojai? Ar įmanoma atsisakyti nuostabiojo odos talismano, pildančio visus tavo troškimus?

"Jam priklausė pasaulis, jis galėjo viską ir nieko daugiau nebenorėjo." (p.289)

Ar įmanoma žmogui pasiekti tokį lygį, kai išsibaigia visi norai, kai turi visa, ko trokšti, kai jau nebežinai apie ką dar gali svajoti? Argi neišsenkamas žmogaus troškimų šaltinis? Onorė de Balzakas pateikia gyvenimą, kuriame troškimai pildosi proporcingai sutrumpindami gyvenimo trukmę. Ilgai ir laimingai gyventi šiame romane neįmanoma neapribojant savo laimės, nepažabojant laimės suvokimo, požiūrio į  pasitenkinimą gyvenimu.  

Galbūt ne veltui rašytojas, gerėjęsis prancūzų kalba, taip pavadino šį romaną – pateikdamas dviprasmybes: Šagrenė – Chagrin – prancūziškai taip pat reiškia ir rūpestis, sielvartas. Argi ne troškimai sielvartą ir atneša? Žmogus sielvartaus nepaisant išsipildys jo troškimai, ar ne.

Skaitant šį romaną tiesiog šiurpuliukai per odą bėgiojo… Skaičiau ir gėrėjausi. Tai buvo lyg poezija plačiose eilutėse. Sakiniai liete liejosi, pildė ir sekė vienas kitą. O senienų krautuvėlės aprašymas nenutrūkstamu vienu sakiniu net per kelis puslapius, skambėjo lyg muzika mano sielai. Ne, neprailgo ir neatsibodo, norėjosi mėgautis ir stebėtis. Ir apgailestauti, jog nemoku prancūzų kalbos – įsivaizduoju koks malonumas būtų skaityti originalą! 

Keliama ne tik norų, troškimo išsipildymo kainos problema, bet ir visuomenės požiūris į beturčius ir turtais aptekusius aukštuomenės atstovus; meilės iš jausmo ir meilės, vedybų, kaip verslo - nes iš išskaičiavimo, problema; be to - įtakos darymas aplinkiniams vien dėl didesnio sū (pinigų) kiekio kišenėse; talento pastatymas prieš nuobodžiaujančią ir aukso nuvargintą minią, o savavališkas mirties troškimas pastatomas prieš vaisingą viltį, kur lošėjų skaidrios akys blanksta įdubusiuose ir pajuodusiuose skruostuose ....

Šagrenės odoje įspaustos mintys:

Išsipagiriok iš savo aukso, milijonieriau. (p.281)

Koks lengvas turi būti  nešulys to, kuris vejasi laimę!(p.150)

Jeigu aš jiems atidengčiau savo galią, jie imtų dievinti mano kosulį! (p.398)

 

Kaip reikia būti nelaimingam, kad susilauktum gailesčio, kaip reikia būti silpnam, kad sužadintum simpatiją, ir kaip liūdnam, kad išjudintum sielas šioje salėje, kur skausmas turi būti nebylus, kur vargas turi būti linksmas, o nusiminimas padorus? (p. 16)

… žmonių pavidaluose įsikūniję ir kančių užgrūdinti demonai – lošėjai…. (p. 17)

…suglamžę gyvenimą lyg servetėlę po pietų… (p.72)

  

Jis turėjo visus privalumus, kuriuosi tik leido turėti jo trūkumai. (p.73)

 

…liežuvavimas tyliai pakėlė savo gyvatės galvutę ir prakalbo fleitiniu balseliu…(p.80)

   

Nekaltumo žavesys dar tebežydėjo lepiuose ir dailiuose jo veido bruožuose, jo šviesiuose, iš prigimties garbanotuose plaukuose, kad net kortų dalytojas ir lošyklos tarnai pajuto šiurpą. Sprendžiant iš veido, jam tebuvo dvidešimt penkeri metai, ir jo ydingumas, atrodė, buvo atsitiktinis. Jaunystės skaidru­mas jame tebekovojo su pražūtingu gašlumu. Tamsybė grūmėsi jame su šviesa, nebūtis su gyvenimu, keldama drauge kažkokį žavingumą ir pasibaisėjimą. Jaunikaitis atrodė lyg netekęs spindėjimo angelas, paklydęs savo kelyje. Todėl visi tie įgudę ydų ir nedorybių garbintojai, panašiai kaip bedantę senė, kuri gailisi gražios mergai­tės, pamačiusi, kad ji pradeda ištvirkauti, vos nesušuko įėjusiam: „Eikite iš čia!" (p. 18)

  

Savižudybėje glūdi kažkas didinga ir siaubinga. Daugeliui žmonių parpulti nepavojinga, kaip nepavojinga kristi vaikams iš taip neaukštai, kad jie negali susižeisti, tačiau jei palūžo didelis žmogus, vadinasi,  jis krito iš labai aukštai, buvo iškilęs iki dangaus ir pamatė nepasiekiamą rojų. Nepermaldaujami turi būti uraganai, kurie mus verčia prašyti dvasios ramybės iš pistoleto nasrų. Kiek jaunų talentų, suvarytų į palėpes, tarp milijonų gyvų būtybių vysta ir žūsta ištirpę nuobodžiaujančios ir aukso nuvargintos minios akivaizdoje, nes nėra draugo, trūksta guodžiančios moters. Apie tai pagalvojus, savižudybė įgyja milžinišką mastą. Tik vienas Dievas žino, kiek sumanymų, kiek nebaigtų eilėraščių, kiek nusiminimų, kiek prislopintų šauksmų, kiek bergždžių mėginimų, kiek nesubrandintų šedevrų telkiasi tarp savavališkos mirties ir vaisingos vilties, kurios balsas šaukė jaunikaitį į Paryžių. Kiekviena savižudybė - tai prakilni melancholijos poema.(p. 21-22)

Miręs jis kaštuotų penkiasdešimt frankų,  o gyvas tebuvo talentingas žmogus, be užtarėjų, be draugų, be čiužinio ir be pastogės - tikras socialinis nulis, nenaudingas valstybei, kuri juo visai ir nesirūpino. Mirti vidurdienį jam pasirodė negarbinga, tad nutarė mirti naktį, kad visuomenei, kuri neįvertino jo gyvenimo didybės, tepaliktų neatpažintas lavonas.  (p.24)

Žmonės ir įvykiai yra niekis. Tiktai politikoje ir filosofijoje yra principai ir idėjos. (p.85)

…. nesuprantamų kaprizų bjaurumas kaitaliojasi su grožiu. (p.28)

Kad nusikratytų erzinančiais fizinio pasaulio poveikiais savo sielai, jis pasuko į senienų krautuvę norėdamas suteikti maisto savo pojūčiams arba, derėdamas meno dalykus, sulaukti čia nakties. Kitaip tariant, tai reiškė paimti ką nors dėl drąsos, paprašyti stiprinančio gėrimo, kaip daro vedami į ešafotą nusikaltėliai, nepasikliaunantieji savo jėgomis, bet, jausdamas greit mirsiąs, jaunuolis valandėlei įgavo tokį pasitikėjimą savimi, kaip hercogienė, turinti du meilužius, ir žengė į retenybių krautuvę laisva veido išraiška ir sustingusia šypsena, kokia esti būdinga girtuokliams. O iš tikrųjų ar nebuvo jis girtas nuo gyvenimo ar galbūt nuo mirties? (p. 28-29)

 

Jei norčiau prarasti garbę, tai nesiskirčiau su gyvenimu. (p.52)

 

-          O gal sergate pinigų neturėjimu? Norite nuo sosto nuversti nuobodulį? Pagaliau kokia klaida skatina jus mirti?

-          Neieškokite mano mirties akstino tose banaliose priežastyse, kurios daugumą stumia prie savižudybės. Kad nereikėtų jums atskleisti negirdėtų kančių, kurias sunku išreikšti žmonių kalba, aš pasakysiu tik, kad atsidūriau giliausiame, bjauriausiame, skurdžiausiame skurde. Ir, - pridūrė jis balsu, kurio laukinis išdidumas prieštaravo ankstesniems žodžiams, - nesirengiu maldauti nei pagalbos, nei paguodos. (p.52)

-          […]

-          Nespirdamas jus mane maldauti, neversdamas jus nurausti, neduodamas jums nei prancūzų santimo, nei Levanto parato, nei Sicilijos tareno, nei vokiečių helerio, nei rusų kapeikos, nei škotų fartingo, nei vienos sestercijos, nei vieno obolo senojo pasaulio, nei vieno piastro naujojo pasaulio, nesiūlydamas jums nieko nei auksu, nei sidabru, nei variu, nei popieriumi, nei banknotais, noriu jus padaryti turtingesniu, galingesniu ir įtakingesniu už kokį nors konstitucinį karalių! (p.52-53)

Ar galima sustabdyti gyvenimo srovę? Ar skirstė kas nors mirtį dalimis? Prieš įeidamas į šį kambarį, jūs buvote nutaręs nusižudyti, bet staiga jus sudomina kažkokia paslaptis, atitraukia nuo minties apie mirtį. Vaike! Argi bet kuri jūsų gyvenimo diena nepasiūlys jums dar įdomesnės mįslės negu ši?  […] Aš keliais žodžiais atskleisiu didelę žmogaus gyvenimo paslaptį. Žmogus eikvoja save dviem instinktyviai atliekamasi veiksmais, nuo kurie išsenka jo egzistencijos šaltiniai. Du veiksmažodžiai išreiškia visus tų dviejų mirties priežasčių pavidalus: NORĖTI ir GALĖTI. Tarp tų dviejų žmogaus veiklos ribų yra viena formulė, kurios laikosi išminčiai ir kuriai aš esu dėkingas už savo laimę ir ilgą gyvenimą. Norėti – mus degina, o galėti – ardo, bet ŽINOTI palieka mūsų organizmą amžinai ramybės būvyje. Taigi geidimas arba norėjimas manyje negyvi, užmušti minties, judėjimas arba galėjimas pasireiškia natūraliu mano organų veikimu. Trumpai tariant, aš savo gyvenimą įdėjau ne į širdį, kuri gali palūžti, ne į pojūčius, kurie atbunka, bet į smegenis, kurie nesusidėvi ir viską išgyvena. Nesaikingumas nėra palietęs nei mano dvasios, nei kūno. (p.58-59)

Pagaliau aš viską pasiekiau, nes mokėjau viską niekinti. (p.59)

…nes juk skausmas galbūt tėra tik audringas pomėgis. Kas galėtų nustatyti tašką, kur gašlybė pavirsta skausmu ir kur skausmas dar tebėra gašlybė? Argi pati gyviausia idėjinio pasaulio šviesa neglamonėja žvilgsnio, kai švelniausia fizinio pasaulio tamsybė jį visada žeidžia? Ar išmintis nekyla iš žinojimo? Ir kas yra beprotybė, jei ne norų ar galėjimo nenuosaikumas? (p. 61)

Šlovė – nenaudinga prekė. Brangiai kainuoja ir neilgai išsilaiko. Ar ji nėra didžiųjų žmonių egoizmas, kaip laimė, kuri yra kvailių egoizmas? (p.87)

Žmogus – juokdarys, šokąs ties bedugne. (p.89)

Išsimokslinimas – puiki nesąmonė! (p.89)

Duočiau šimtą sū matematikui, kuris įrodytų pragaro buvimą algebros lygtimi. (p.100)

…apsiginklavusi visagale silpnybe… (104)

Nuslopinti jausmus ir sulaukti senatvės arba mirti jaunam, sutikus su aistrų kančia – štai mūsų dalia. (p.118)

Tu verti mane abejoti Dievo galybe, nes tavo kvailumas pralenkia Jo galybę. (p.119)

Aš visiškai nemokėjau kalbėti nutylėdamas ir iškalbingai tylėti. (p. 141)

Nekliudyk man smerkti savo gyvenimo. (p.142)

Deja, mums niekada nestinga pinigų įgeidžiams, mes ginčijamės tik dėl naudingų arba būtinų dalykų kainos. Šokėjoms svaidome auksą nerūpestingai ir deramės su darbininku, kurio uždarbio išmokėjimo laukia išalkusi šeima. (p.172)

Kunigai, teisėjai ir moterys niekada nenusirengia paskutinių savo drabužių. (p.192)

Ateitis – tai svarbiausias ir pastoviausias visų pasaulio kapitalų. (p.219

Prietaras dažnai esti ne kas kita kaip viltis. (p.229)

Aš mylėjau ją kaip vyras, kaip mylimasis, kaip menininkas – tuo metu, norint ją laimėti, reikėjo jos nemylėti, koks pasipūtęs dabita, šaltas išskaičiuotojas ją gal ir būtų nugalėjęs. Pati būdama tuščia, nenuoširdi, ji tikriausiai būtų supratusi tuštybės kalbą, būtų leidusis apnarpliojama intrigos tinklais, ją būtų pavergęs sausas ir šaltas vyras. (p.224)

Aš visada būsiu turtinga. Na, o turint aukso, visada galima aplink save rasti jausmus, kurių reikia, kad mums būtų gera. (p.225)

Laimė praryja mūsų jėgas, o nelaimė – dorybes. (p.259)

Niekas mūsų taip nesuriša, kaip mūsų ydos. (p.263)

 

Padorioji visuomenė guja lauk nelaiminguosius, lygiai kaip stiprios sveikatos žmogus šalina iš savo kūno mirties pradus. Aukštuomenė bodisi kančiomis ir nelaimėmis, ji bijo jų, kaipo ir užkrečiamosios ligos, ir niekada nesvyruoja, ką pasirinkti – kančias ar ydas: yda – tai prabanga. (p.395)

Visų mokslų raktas yra klaustukas. (p.404)

Pasigailėjimas – tai jausmas, kurį žmogui sunkiausia pakęsti, ypač kai jis vertas pasigailėti. Neapykanta – stiprinantys vaistai, ji padeda gyventi, įkvepia kerštą, bet gailesys žudo, jis tik dar labiau padidina mūsų silpnumą. Tai blogis, vylingai lipšnus, panieka su švelnumu, arba švelnumas su įžeidinėjimu. (p.428-429)