Pienių vynas / Ray Bradbury
Pasakiškos, nostalgiškos, vasaros karščiu alsuojančios, o
kartais – nuo karščio leipios laimės paieškos.
Kai gyveni ir ieškai aplink laimės; ją matai, jauti, ir tik
dar labiau įsitikini, kad ji – visų skirtingai suvokiama, tačiau tai tik bendrina
žmones… Ar galima sukurti laimę iš mažų dalykų? Iš kasdienos? Iš savo
šiandienos potyrių? Iš rytojaus vilties? Vakarykštės praeities?
Šilta, betarpiška knyga, kurią skaityt – vienas malonumas,
tokia jaukuma apima… lyg puodelis karštos žolelių arbatos, šildančios širdį,
jausmus… O mintyse jau rezgu planą, kaip vasarą kaupsiuos gaminti ryškiaspalvių
žiedų vyną. Tam, kad užkonservuočiau savo prisiminimus. Kai kartu su knygos
eilutėmis nejučia pradedi kurti savo laimės mašiną ir pajunti, jog iš tiesų –
tai ją jau turi! Ir nereikia jos toli ieškoti. Ji – čia pat, visai šalia.
Apima jausmas, jog skaitai pasaką – ne vien turiniu, bet žodžiais….
Ir mintyse vėlgi bandau susidėlioti savo laimingąją gyvenimo pasaką iš atsiminimų:
ryškių, kuriuos bet kada turiu „po ranka“, ir tų, kurie kirba atminties
kamputyje ir tik telaukia, kol juos iš ten su nostalgija pasiimsiu… Iš
atsiminimų, kuriuos saugau lyg stebuklingoj skrynelėj po užraktu, ir tų,
kuriuos paleidžiu vėjais, kad visiems į ausį sušnibždėtų po mielą asmeninį
prisiminimą…
Vasarom kvepiančios mintys:
... yra dienų, sudėtų vien iš kvapų: visą pasaulį gali įkvėpti ir iškvėpti....
....aplinkui zvimbė
bitės, - visai ne bitės, o tiesiog pasaulis tyliai murkuoja sau po nosimi.
Pienių vynas – sugauta
ir užkimšta buteliuose vasara.
Juk miestas galų gale
tėra didžiulis, audrų nuterliotas laivas, pilnas be paliovos plušančių
žmonių.
Kai per karštas oras liūdesys tiesiog gali pražudyti…
žudantis liūdesys įsismarkauja esant ypač karštam orui…
gal ji [laimė] turi tilpti kišenėje? O gal tave patį nešioti savo
kišenėje? „Vieną dalyką žinau tvirtai [...] ji turi spindėti!
Nemune, man labai patinka Tavo perskaitytų knygų vertinimai, ir ypač šis... Ne be reikalo, "Pienių vyno" leidimai pastoviai atnaujinami. Ši knyga (ją norisi nešiotis su savimi kasdien kaip šventą raštą, dienoraštį) - didelis potėpis sielai. Studijų laikais atmintinai cituodavau knygos ištraukas: "Gatvių žibintai užgeso tarsi žvakės ant juodo torto.", "Patenkintos būna tik karvės, kūdikiai ir suvaikėję seniai:). Sėkmės ir toliau renkantis gerus skaitinius, kolege!
AtsakytiPanaikintipagarbiai- Regina (VLS)