Sapnai yra mūsų troškimų katilas...

Sapnai yra mūsų troškimų katilas... 

[2013 Knygų iššūkis]

Tušti žmonės / Brian Keaney. - Vilnius : Alma littera, 2008. - 238 p.

Susiviliojau pažadu, jog knyga užgniauš kvapą įsileidusi į paslaptingąjį uždraustų sapnų pasaulį. Pasaulį, kuris yra paslaptingoje saloje, kurią valdo dar paslaptingesnis daktaras Zigmundas.  Deja, teko labai nusivilti. Nei kvėpavimas nutrūko, nei paslaptys sužavėjo, o ir sekančių trilogijos knygų skaityt nepanorau. Tiesiog tai, kas buvo žadėta, liko, kažkur tarp knygos eilučių…

Buvo sala. Joje – beprotnamis. Jame – beprotnamio pacientai. Tarp salos gyventojų – „vietinis“ paauglys, kuris nesijaučia toks kaip visi, nes… sapnuoja. Dar yra paauglė, kuri taip pat nori daugiau, nei aplinkiniai.

Ir paauglius, ir jų tėvus, ir visus kitus salos gyventojus – tokią labai specifinę visuomenę, valdantis daktaras teigia, nors ne asmeniškai, o per savo sukurtos sistemos viršiausiuosius atstovus, jog jis sukūręs būdą kaip visuomenei padėti atsikratyti nusikalstamumo, kaip ją padaryti tobulą. Jo tobulos visuomenės sistemą įgyvendina struktūriškai sudėliotų rangų atstovai. Visi vykdo tik savo „priedermei“ priskirtus įsakymus, elgiasi tik taip, kaip jiems leista, nes… kitaip elgtis jie ne tik kad nenori, bet ir neįstengia dėl paslaptingojo labai svarbaus knygoje vaisto Ichoro. Sulaukę tam tikro amžiaus vaikai „atkenčia“ pilnametystės ceremoniją, kurios esmė – paversti juos „tobulais“ visuomenės nariais, o iš tiesų – jie tampa tiesiog savotiškais zombiais: nesapnuoja, nesipriešina, paklusniai vykdo nurodymus, nuolankiai susitaikę su pasauliu tokiu, koks jis yra (tiksliau – tokiu, kokį jį jiems parodė), nieko nesiekia ir nieko netrokšta, kadangi niekuo labiau nesidomi, nesimoko – praranda turėtus gebėjimus, mokėjimus, kas priveda prie visuomenės žlugimo.

Visa salos paslaptis – paauglių savotiškas (per ramus, kad knygoje užgniaužtų kvapą) maištas, bei paauglio kilmė. Jo mama pristatoma kaip beprotė, iš tiesų, pasirodo iškili mokslininkė… Vienpusiškoje, bei vieno žmogaus valdomoje visuomenėje kitaip mąstantis, pažangaus mokslo siekiantis ir jį įgyvendinantis žmogus sugretinimas su bepročiu. Matyt, visi „bepročiai“ kilę „iš ten pat“ J Štai ir visas paslaptingumas. Kaip ir visur – atsiranda grupelė nepritampančių, savas taisykles kuriančių, kitaip gyventi norinčių, einančių prieš primestas normas ir standartus… Ir susikuria nauja dar paslaptingesnė visuomenė… Kyla karas, tiksliau – kova. Ir teisingai teigiama - neįmanoma laimėti karo su priešu, jei iš pradžių negali laimėti kovos su pačiu savimi…

Kova vyksta iki paskutinių jėgų, kažkas kažkur atsiveria, sprogsta blykčioja, moteriški balsai šnabžda… ir… Perskaičius pabaigą ir kyla klausimas: IR???? Ir kas? Ir ką? O gal ir reikia skaityt sekančias knygas? Bet jau nebesitiki, jog atsiskleis paslaptingasis Zigmundas, jog Ichoras paveiks ir mane… 

 Beprotnamio mintys:

Nė vienas nėra tobulas. Svarbiausia – iš savo klaidų pasimokyti. Kitaip gali ir vėl tokių klaidų padaryti. Klaida tampa įpročiu, o įprotis tampa liga. 

 

Jis buvo žemiausias iš žemiausių – beprotnamio gyventojos vaikas. Ir ne paprastos gyventojos. Jo motina buvo viena pavojingiausių ir nenuspėjamiausių beprotnamio pacienčių.
[…] Jo vaikystė nebuvo iš lengvųjų. Niekas niekada neimdavo jo ant rankų, niekas jo neapkabindavo ir nesakydavo, kad jis esąs mažasis jų džiaugsmelis. Toks elgesys buvo kitų vaikų privilegija. Dantė įprato tenkintis ir mažiausiais dėmesio trupinėliais, pamestais jo pusėn…

Neįmanoma laimėti karo su priešu, jei iš pradžių negali laimėti kovos su pačiu savimi.

Visiems rūpi tik tai, kas svarbesnis – jis ar jo pašnekovas.

 

Kam rūpi – ar šiame pasaulyje vienu maniaku pamišėliu mažiau, ar daugiau?

 

Laisvės kaina yra įvairūs pavojai. […] dažnai neįmanoma sukurti ką nors gera, nepadarius ką nors bloga. Taigi nors praeityje žmonės kentėjo nuo nusikalstamumo, visuomenė buvo daug sveikesnė, nes žmonės buvo laisvi. 

Jis niekada nepasako visko iki galo, tik tiek, kad sužadintų apetitą.   

Sapnai yra mūsų troškimų katilas. Juose gimsta viltys, ten pat prieš jus stoja ir slaptos jūsų baimės.

 

Asmeninė mitologija: širšės, Fabrikas, Aukojimo Stulpai, kaukolės…

Asmeninė mitologija: širšės, Fabrikas, Aukojimo Stulpai, kaukolės…

Širšių fabrikas / Iain Banks. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - 220p.

[2013 knygų iššūkis]

Knyga, kurią skaityti yra kraupu. Iki galo ištempiau tik dėl dviejų priežasčių: knygų iššūkio (pasižadėjimo visų pirma sau), ir sakinio knygos aprašyme, jog viskas (t. y. esmė ir grožis) paaiškės tik knygos gale. Tad ir laukiau, tikėjausi, kad knygoje vaizduojami žiaurumai bus kažkaip pateisinti, paaiškinti. Nors neįsivaizduoju kas galėtų pateisinti tokius žiaurius vaiko (paauglio) žaidimus, susikurtus nepaaiškinamus ritualus.

Savo gyvenimą ir jo ritualus, labai savotiškus žaidimus, kasdienybę pasakoja septyniolikmetis Frensis. Tai, kad jis nužudė vieną, vėliau – antrą, tada – dar vieną žmogų, jis pasako tiesiog taip, lyg pasakotų ką valgęs pusryčiams, nes ši „veikla“ – tik dėl visuotinės (lyčių) „lygybės“. Visa šio berniuko šeima turi savų „įpročių“: vienas – deginti šunis, kitas – mauti triušių kaukoles ant stulpų, sprogdinti, trečias – mintinai žino kiekvieno namuose esančio daikto išmatavimus… Tiesiog – „įprasta“ šeimynėlė neįprastoje saloje. Be to - pagrindinis veikėjas gyvena lyg ir nelegaliai – jis neturi jokių dokumentų, tėvas jį slepia nuo aplinkinių ir niekas nežino jų giminystės ryšių. Galbūt akylesnis skaitytojas jau šioje vietoje „užklius“ mintimis ir pajaus kažką įtartino, kas knygos pabaigoje ir atveda į jo gyvenimo paslaptį…

Prievartai, gyvybės atėmimui, silpnesniojo skriaudimui, gyvūnų  padegimams,  žudymams, kankinimas ar yra koks nors pateisinimas? Net ir tai, kas atsiskleidžia pasakojimo pabaigoje, nepadėjo pateisinti paauglio septyniolikmečio. Tai, ką sužino apie save, lyg ir turėtų paaiškinti visą jo gyvenimą, to gyvenimo poelgius, mąstyseną, tačiau – manęs tai neįtikino, ir nesugebėjo priversti pateisinti. Tik – taip, gyvenimas po tokių „staigmenų“, naujienų tikrai apsiversti privalo. Tačiau šis apsivertimas man irgi nuskambėjo kažkaip neįprastai, lyg štai, dabar jau viską paaiškinom: kas, kaip ir kodėl, ir tai išteisina visą žiaurią veiklą, žmogžudys tampa nepakaltinamas (nejaugi?) … Galbūt kaip tik specialiai ir palikta daug vietos skaitytojų interpretavimams, ir jų pačių gyvenimų apvertimui… Na, o gal tiesiog – priimkime tai, kaip knygą, kaip pasakojimą ir tiek…

Žadėtasis širšių fabriko grožis man taip ir liko paslaptis. Esmė jo buvo atskleista, bet dėl grožio – drįsčiau suabejoti. Nes tai, kas yra pradinis žudynių įrankis, kad ir prie altoriaus įrengtas,  vis vien savo esmės nepagražina ir nepateisina.

Fabrike aukotos mintys: 

Išmokau gyventi be kitų žmonių draugijos, taigi man nei šilta, nei šalta dėl jų kalbų.

Esu per storas. Tai nėra taip jau blogai ir tai ne mano kaltė, bet vis vien aš neatrodau taip, kaip norėčiau atrodyti. Rubuilis. Stiprus ir geros formos, bet vis tiek pernelyg apkūnus. Noriu būti niūrus ir grėsmingas. Taip ir turėčiau atrodyti, jei man nebūtų nutikęs tas mažas nemalonumas. Pažiūrėjęs į mane, niekada nepasakytum, kad nužudžiau tris žmones. Taip nesąžininga. 

Neskaičiuojant tų žmonių, kuriuos aš nužudžiau (visi jie buvo maždaug to paties amžiaus kaip ir aš, kada tai įvyko), galiu paminėti bent tris mūsų šeimos narius, kurie neįprastu būdu nukeliavo pas tą, ką įsivaizdavo esant savo kūrėju.   

Mirtis visada jaudina, visada priverčia tave suvokti, kad esi gyvas ir koks esi pažeidžiamas, tik lig šiolei dar lydymas sėkmės. Bet kieno nors iš tavo artimųjų mirtis yra puikus pasiteisinimas, leidžiąs tau kurį laiką pašėlioti ir daryti tai, kad kitais atvejais būtų neleistina. Kokia palaima elgtis iš ties šlykščiai ir vis tiek būti gaubiamam visuomenės simpatijos!

…visus vienijantis bruožas – rūkas...

 [2013 Knygų iššūkis]

Rūko nesugadinti : romanas / Rasa Aškinytė.

 - Vilnius : Tyto alba, 2009. - 213, [1] p. - (Nauji vardai : NV)

 Kas nutinka, kai neteisingai pasirenki žodžių reikšmę? Šiuo atveju vieno iš knygos pavadinimo žodžio. Ar reikšmė (viena iš reikšmių) gali pakeisti visą turinį? Nusiteikimą skaityti? Nuomonę? Būtent taip man ir nutiko – knygos pavadinimą jos neskaičius supratau kitaip, nei kad jis buvo pateiktas. Nors iš kitos pusės, galima ir dviprasmiškai jį suprast ir iš pačios knygos. Tačiau tas vienintelis sakinys su šiais dviem žodžiais mane supurtė.

Kokia rūko spalva? Ar „bespalvis“ yra spalva? O kokia gyvenimo spalva? Kartais ir gyvenimas toks atrodo: ir pilkas, ir bespalvis, ir vis vien spalvinėj gamoj neteisingai patalpintas. Ar toks jis tik knygoje ar ir mano gyvenime? Dabar, ją beskaitant? Sunku prisipažinti. Kaip ir sunku pro rūką įžiūrėti jausmus…

Jei būtų galima rašytis mintis į knygą – būtų labai įdomu sužinoti prieš mane skaičiusiųjų atsakymus į autorės užduotus provokuojančius klausimus kiekvieno skyrelio pabaigoje. Kodėl provokuojančius? Man jie tokie, nes prie kai kurių norėjosi išsklaidant „rūką“ sakyti „ne“, nesutinku. O kaip gali atsakyti į klausimą „kodėl“ taip yra, kai iš tiesų manai, kad taip nėra?….

Pradėjus labai sąžiningai atsakinėti į šiuos „minčių bruzdintojus“, kartais pagaudavau save, jog tokie užrašai (kad ir mintyse, jie virsdavo pokalbiais su savim ir visu pasauliu) gali užimti daugiau laiko nei pats knygos skaitymas. Ir nebežinau – gerai tai, ar ne…

Kažkodėl knyga vis priartindavo vaizdus iš filmo „Melancholija“…. Lygiai taip pat neapleidžia prieblandos mintys užvertus paskuti puslapį, kaip ir peržiūrėjus filmą… Kažkaip pakimbi tarp romantikos ir šizofrenijos ir nesumąstai – į kurią pusę palinkti ar į kurią pusę jau esi labiau nukrypęs…

Kartais tam, kad viduj pajustum „bangas“, visai nereikalinga audra. Taip ir veiksmas knygoje nėra veržlus, nėra staigus, nėra emocingas, tačiau mintys nepaleidžia, jausmai sūkuriuoja, atsakymai kartais liejasi, pildo per kraštus paliktas eilutes, o kartais iš to, kad per daug nori pasakyti – užstringi tarp žodžių…

Be to, kodėl rūkas dominuoja siaubo romanuose (filmuose)? Galgi jis visai romantiškai galėtų paslėpti žmones, įsimylėjusius ar besiblaškančius jausmų pasaulyje, o ne tik persigandusias permatomas sielas? Manau, ši knyga pajėgi pakeisti rūko „viršutinį drabužį“, pagal kurį sutinkame pradžioje… 

Rūke paskendusios, bet dar nesurūkytos mintys:

Dažniausiai esame tik šiek tiek ne tokie, kad tikrai patiktume kitiems. Kodėl?

Dažniausiai kalbos yra neadekvačios situacijos svarbumui.Kodėl?

Malonu žinoti, kad jei norėčiau, galėčiau turėti daugiau, nei dabar turiu.

Negali su viena dovana nusipirkti laimės ir ramybės visam gyvenimui.

Veidrodžiai ir lytiniai santykiai yra bjaurūs, nes daugina žmonių skaičių.

Tačiau kartais likimas sutvarko savaip. Greitas pats užbėga, ant tykaus vėjas užpučia.

Dažniausiai mums patinka tos mintys, kurių prasmės iki galo nesuprantame. Kodėl?