Bedugnė, į kurią tu leki...

2012 Knygų iššūkis

Rugiuose prie bedugnės  / Džeromas Selindžeris;  Vilnius : Alma littera, 2010

 

Kadangi paauglystė jau senokai nebekvėpuoja į pakaušį, tai ir šia knyga neteko laimė „susirgti“. Matyt, viskam turi būti savas laikas, o aš savąjį, su šia knyga po ranka, savo metu praleidau… Nors ėmiausi jos skaityti daugiau nei keletą kartų, visi iki šiol – nesėkmingi buvo… Tačiau, dabar ši skaitymo sėkmė – tik tokia, jog knygą įveikiau iki paskutiniojo sakinio. O toliau kas? Nieko. Perskaičiau ir tiek. Taip, taip, „kaltę“ čia suversiu amžiui, kai į paauglius žiūriu iš šono, o ne iš savo vidinės paaugliškos gyvenimo teisingumo stebėsenos. Kiekvienas žmogaus amžiaus tarpsnis turi tik jam būdingus, tuo metu svarbiausius įvykius, vyraujančius požiūrius, norus ir jų siekimo būdą. Man ši knyga, tiksliau – pagrindinis paauglys veikėjas, pasirodė pernelyg depresuotas, kai beveik kas antrame knygos lape Houldenas teigia, bei prisipažįsta, kad jam liūdna. Ir net ryškus saulėtas knygos viršelis nepadėjo išsklaidyti knygos niūrumo. Tiesiog toks kupinas tamsumos, juodos depresijos paauglio gyvenimas. Kai norai ir siekiai dar nėra visiškai aiškūs pačiam sau; kai visi vyresni už tave žmonės – neaiškūs tipai, kurie gyvena, masto, dirba, bendrauja, moko ir pan. -  ne taip, kaip reikia, ne taip, kaip yra teisinga. Ir apskritai – visas pasaulis yra bjaurus, o visi žmonės - veidmainiai. Paauglio troškimai – lyg ir teisingi ir tikslingi – laiminga šeima, laimingi žmonės, tačiau – pats dar nesusipratęs pasaulyje ir kitų negali keisti…  Tai lyg maištas dėl maišto, nes aš – paauglys, nes man tai galima, leistina ar – net būtina, privaloma… Toks paaugliškas perfekcionistinis maištavimas prieš suaugusiųjų komformistiškumą… Jautrumas slepiamas po cinizmu, o protą užgožia jaunatviškas nepasitikėjimas ir menkavertiškumo pojūtis. Aplinkiniai – tiesiog nepakenčiami, nes: vieni – vis moko ir moko kaip gyventi, kiti – nieko nesupranta, treti – iš vis nesidomi tavimi, dar kiti - jau tiek metų pragyvenę ir sukriošę, kad kogi dar jiems benorėt šiame gyvenime?… Ir lieka toks vienišas tarp žmonių, tarp savų artimųjų nerasdamas ar nejausdamas artumo. Pats pačiausias, teisingiausias, geriausias žmogus - brolis, pasitraukė iš gyvenimo, tačiau meilė jam, tuo pačiu – ir ilgesys kaip kažko geriausio savo gyvenime – neišblėso, o tik skaudžiai stiprėja ir drasko veikėją iš vidaus. Šeimoje nesijaučia nei reikalingas, nei pastebimas taip, kaip norėtų, nei „apdovanojamas“ dėmesiu, kurio – giliai visgi trokšta. Vienintelis šio jaunuolio atspirties taškas – mažoji protingoji sesutė. Tik su ja viena knygos herojui gera ir norisi bendrauti, tik ji verta jo dėmesio, tik ji verta meilės ir rūpesčio, ir dėl jos verta gyventi ir keisti savo nusistatymą ir požiūrį į gyvenimą, koreguoti savo elgesį bei siekius.

Ši knyga pasižymi ne tik kontraversišku vertinimu – nuo uždraudimo, iki įtraukimo į privalomos mokyklinės literatūros sąrašą, bet ir dar vienu sukrečiančiu faktu: 1980 gruodžio 8 dieną Markas Deividas Chapmanas (Mark David Chapman) nušovė Džoną Lenoną (Beatles) (John Lennon). Po šūvio, rankose Chapmanas turėjo knygą „Rugiuose prie bedugnės“, kurios viduje buvo įrašęs: „Tai – mano pareiškimas“, ir pasirašęs „Holden Caulfield“ – veikėjo iš šios knygos vardu. Be to, per vieną iš apklausų, žudikas yra pareiškęs, jog viena, didesnioji, jo asmenybės pusė yra Holdenas Kolfildas, o mažesnioji jo dalis – pats velnias.

Dar iš įdomesnių autoriaus gyvenimo faktų: knygos autorius D. Selindžeris jaunystėje susitikinėjo su Oona O’Neill, kuriai rašė ilgus romantiškus laiškus, tačiau ši moteris vėliau tapo Charlie Chaplino žmona.

Kitam to meto rašytojui – Ernestui Hemingvėjui, D. Selindžeris buvo palikęs kuklaus ir draugiško žmogaus įspūdį, ir kurį laiką šie du rašytojai susirašinėjo tarpusavyje. O be to, šis kuklus rašytojas savo prancūzų ir vokiečių kalbų žinias naudojo tardydamas karo belaisvius. 

  

Citatos:

Iš koto verčia tokios knygos, kurias perskaičius užeina noras, kad tie autoriai būtų tavo geriausi draugai ir kad galėtum jiems paskambinti, kada tik įsigeisi. Tačiau tokių nedaug. 

Apie motinas sunku spręsti iš pirmo žvilgsnio. Jos visos truputį nenormalios. 

Gaila, jūs jos nepažįstat. Visam pasauly nėra kito tokio šaunaus ir protingo vaiko. Rimtai, ji turi galvą! […] Teisybę sakant, mūsų šeimoj tik aš vienas besmegenis. Mano brolis D.B. – rašytojas, o kitas brolis – Elis, tas, kuris mirė, - buvo tikras išminčius. Tik aš vienas toks asilas. Bet kad jūs pamatytumėt Fibę! …
 

Kai kurie dalykai turėtų visą laiką išlikti tokie, kokie yra. Juos reikėtų sudėti į dideles stiklines vitrinas, kad niekas neliestų. Deja, aš žinau, jog tai neįmanoma, todėl ir blogai. 

Jeigu žmogus darai ką nors per daug gerai, tai paskui, jei laiku nesusigriebsi, imsi viską daryt dėl akių. Ir tada visas gerumas nueina šuniui ant uodegos. 

Taip, jis miręs! Manai, aš nežinau! Bet jis vis tiek man patinka, supranti! Viešpatie, neįsivaizduoju, kodėl aš turėčiau liautis jį mylėjęs vien dėl to, kad jis miręs! Jeigu jis man tūkstantį kartų geresnis už žmones, kurie gyvi! 

Supranti, aš įsivaizduoju, kad dideliam rugių lauke prietemoj žaidžia maži vaikai. Tūkstančiai mažų vaikų, ir nė vieno žmogaus – nė vieno suaugusio, supranti? Tiktai aš. Stoviu ant kažkokios uolos krašto. Aš saugau vaikus, kad jie nenukristų į bedugnę. Įsivaizduoji, jie bėga nežiūrėdami kur, o aš stoviu ant uolos ir gaudau juos. Visą dieną gaudau vaikus, aš būčiau vaikų sargu rugiuose, ir viskas. Aš žinau, jog tai kvaila, bet tai vienintelis dalykas, kuo aš norėčiau būti. Aš pats žinau, kad tai kvaila. 

Ponas Entolinis buvo pats geriausias mano mokytojas. Jaunas, nedaug vyresnis už mano brolį D.B. Su juo būdavo galima ir pajuokauti, ir vis tiek jį visi gerbė. 

Bedugnė, į kurią tu leki – ypatinga ir baisi. Žmogus krinta, krinta, bet jam nelemta pasiekti dugno. Jis tik krinta ir krinta. Taip aš įsivaizduoju žmones, kurie tą ar kitą savo gyvenimo momentą ieškojo to, ko juos supanti aplinka negalėjo jiems duoti. Arba jie įsivaizdavo, kad toji aplinka negali jiems nieko duoti. Ir jie liovėsi ieškoję. Dar nepradėję ieškoti, jie pametė viltį surasti. 

Nesubrendęs žmogus pasižymi tuo, kad yra pasiryžęs dėl kilnaus tikslo numirti, o tuo tarpu subrendęs žmogus pasiryžęs tam tikslui atiduoti gyvenimą. 

Tu sužinosi savo tikrą vertę ir atitinkamai rinksies apdarą savo mąstymui.  

kažkas sugedo jūsų pasaulyje...

 2012 knygų iššūkis

Knyga apie San Mikelę / Akselis Miuntė

Niekuomet nenorėjęs rašyti knygos apie save, priešingai – nuolat stengdamasis bėgti nuo savęs, „tos neaiškios“ asmenybės, Akselis Miuntė, rodos, niekur toli nepabėgo. Knygoje, kurios išsižada kaip biografijos, beigi – kaip gydytojo prisiminimų, galiausiai – neišvengia neparodydamas savo vidinio pasaulio, savo požiūrio į aplinką, savo meilių ir nemeilių gyviesiems žemės sutvėrimams. „Norint parašyti knygą apie save, paprasčiausiai tereikia visomis išgalėmis stengtis galvoti apie kitus“ –šis teiginys parodo asmeninį gydytoją / rašytoją kaip nuoširdų, kitais besirūpinantį, dėmesingą ir kuklų žmogų. Žmogaus, kuris vien iš aplinkos garsų gali atkurti supantį pasaulį, kuris gali ne tik pats išgyventi savo jausmus, bet ir išgirsti patiklių būtybių džiaugsmus, sielvartą, bei išgirsti daiktų kuždesį sapnuose, o pažinti žmonių vidinį pasaulį užtenka stebėjimo, bei mediko praktikos, jo paties pasaulėjautai, gyvenimui aprašyti, manau ir kelių šimtų knygos puslapių būtų maža. Per savo požiūrį į gyvenimą, aplinką, jį supančius žmones rašytojas parodė tik vieną savo žmogiškąją pusę, visiškai neatskleisdamas savo paties šeimyninių subtilybių. O juk taip smalsu būtų pažinti jį patį, tą, kuris iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo Kaprį, tą, kuris pardavė sielą dėl savo svajonės, tą, kuris girdi ne tik žmonių sielas, bet ir išklauso mažų žmogeliukų - gnomų skaudulius, tą, kurio gyvenime sapnas nepastebimai ištrina realybės rėmus. 

Laikui nepasiduodančios mintys:

Gyvenimas tebėra toks kaip visuomet: nejautrus įvykiams, abejingas žmonių džiaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mįslin­gas it sfinksas.

 

Sunkūs atėjo laikai, kažkas sugedo jūsų pasaulyje, niekur nėra ramybės.

Kam sku­bėti? Visi mes neišvengiamai prieisime kelio galą. 

Labai nustebau sužinojęs, kad esama žmonių, niekuomet nemačiusių gnomų. Tokių žmonių galima tik gailėtis. Tikriausiai jų regėjimas sutrikęs. 

Norint tapti geru šunų gydytoju, reikia šunis mylėti, be to, juos suprasti - tas pat tinka ir žmonėms, tik šunį suprasti ir pamilti lengviau negu žmogų. 

Pasitaiko net ir kvailų šunų, bet kur kas rečiau negu žmonių.

Nuožmus laukinis žvėris ne tas, kuris uždarytas narve, o tas, kuris stovi prie jo. 

Mirtis ne tokia žiauri kaip mes.

Žinau, kad gyvenimas puikus, bet taip pat žinau, kad mes dažnai jį subjaurojame ir paverčiame kvailu farsu arba šiurpia tragedija, arba abiem iš karto; ir galiausiai žmogus nebežino, ką daryti – ar verkti, ar juoktis. Verkti lengviau, bet juoktis kur kas geriau – tik ne garsiai!

Man nepatinka mėnulis. šis paslaptingas nakties klajūnas pernelyg dažnai kuždėdavo man į ausį svajones.

Aš jaučiuosi svetimas šioje svajonių šalyje.

Pilnatis – tai sudžiuvusi senmergė, klastingomis akimis stebinti iš aukštybių mirtingos meilės nemirtingą tragediją.

Žmonės turi būti geri gyvuliams, o su negyvais daiktais reikia elgtis taip, lyg jie vis dar girdėtų ir suprastų.


Tikrai myliu tik tuos žmones, kurių gailiuosi.

Nėra galingesnio vaisto už viltį; už vieną pesimistišką gydytojo žvilgsnį ar žodį ligonis dažnai sumoka gyvybe.


Čionykščiai draugiški žmonės, nemokantys nei skaityti, nei rašyti, yra daug laimingesni už mane, nors aš iš pat vaikystės gadinu akis, siekdamas žinių.

Dievo dovanos ir svetimi šeimos nariai

Lėliukė : romanas / Dorota Terakowska

  

[2012 Knygų iššūkis]

Knyga, kuriai skaityti ilgai kaupiausi. Tikėjausi labai stiprios knygos apie sunkią situaciją, netikėtai užklupusią šeimą. Tačiau… Kažkodėl tokio įspūdžio knyga nepaliko. Gal per daug tikėjausi…

Tačiau kažkas skaitant buvo ne taip. Kažkodėl sodas, nematomo, bet jaučiamo ir numanomo kas Jis, Jo pasirodymas trikdė… Kas yra knygoje aprašomi susitikimai su JUO sode? Mongoliukės sapnai? Transas? Savotiška hipnozė? Ar – įprastas mongoliukų vidinis pasaulis? Ir dienos, paskirtos kūrimui, ir Ieva su Adomu, ir perdėtas tobulumas, kurio baigtis – trūkumų troškimas, ir mintys mergaitės, kai beveik prie kiekvienos iš jų kirba abejonė – ar tikrai? Ar tikrai taip jaučiasi, taip galvoja, taip gyvena tokie vaikai? – buvo lyg „pritempta“, lyg neteisingas ingredientas, sugadinęs visą tobulą receptą…

 

Lėliukė pagal žodyną – viena iš vystymosi stadijų, esanti tarp vienos ir kitos formos… Taip ir šioje knygoje mongoliukė (Dauno sindromą turinti mergytė) yra tarp gyvenimo aiškiai suplanuotoje šeimoje gyvenant nesuplanuotą gyvenimą.

Šio ilgai laukto ir skrupulingai planuoto vaiko tėvai išgyvena dienas, kurių dienotvarkė sparčiai byra jiems visiškai nepasiruošus ir net nepagalvojus, jog kažkas galėtų likti nesuplanuota, neapgalvota… Tikintis, kad pasaulyje visos blogybės, nepageidaujami dalykai, įvykiai ir pan. – vyksta kažkur, toli, kažkam kitam…. Tik ne čia ir ne dabar ir ne jiems / ne mums / ne man… Galit drąsiai spjauti į ekraną, jei nesate nors kada nors taip galvojęs….

Beskaitant darosi akivaizdu, jog normalumas – sąlyginis dalykas bet kurioje gyvenimo stadijoje ar epizode….

Apskritai – ar normalu gauti nenorimas dovanas? Ne, klausimas ne toks…Ar normalu norėti dovanos ir kai ją gauni – jos atsisakyti, staiga nebenorėti? Ar normalu pradėti gėdytis savo svajonių, gautų Dievo dovanų? Kodėl Dievas dovanoja „nestandartines“ („vyniojant“ žodžius ir pavadinimus „į vatą“) dovanas? Kaip Jis drįsta? Ką pasiekti/pasakyti/išmokyti tuo Jis nori? (atsiprašau už siaubą keliančius klausimus, dėl kurių negaliu atsikratyti nejaukumo ir šiurpo širdyje)…

Nejučia prisimena posakis – svajokite atsargiai. Tačiau – kita vertus – argi reikia svajonei kurti kažkokius pataisymus, atsarginius planus, tuo atveju, jei Dievas (ar kad ir kieno kito nuopelnas tai būtų) imtų ir nepakankamai įsigilintų į jūsų svajones ir nevisiškai taip jas išpildytų? Kuo toliau, tuo daugiau minčių ir tuo didesnė maišalynė…. 

Jei jau knygoje kalbama apie normalumą nenormalioje situacijoje, tai kyla klausimas – kiek normalu yra tokia knygos veikėjos baigtis? Suprantu, kad vaikai, žmonės, gyvendami tokiame lėliukės „apvalkale“, ilgai neišgyvena, tik…. Argi net ir knygoje vienintelė išeitis – visų neplanuotų gyvenimo akimirkų, dienų ir metų, darbų, svajonių pildymosi ir naujų kūrimo, yra - pasitraukimas, t. y. mirtis?..

 Neramios mintys, keliančios bauginančius jausmus:

Viešpats išdalija savo dovanas – net ir tas, kurių nenorima. Jis nieko nepasilieka sau. 

 

Jis visą laiką tave mylėjo, bet tik dabar apie tai sužinojo. Žmonės labaiu dažnai tai sužino per vėlai.  

Trys norai, banalybė ir kodėl moterų galūnės šąla….

Trys norai / Barbara Delinski

 

Ar norit … pinigų? Jachtos? Princo (ant balto/juodo žirgo)? Atostogų? Kelionės? Studijuoti? Dirbti? Auklės? Merė Popins tiks geriausiai! Juk apie tai svajojat? Apie tai ir dar apie daug dalykų, dauguma kurių būtų galima įvardinti kaip „tradicinius“, „visuotinius“, „bendrus“ žmogiškajai prigimčiai. Gal kai kurie įvardijami labiau abstrakčiomis sąvokomis, gal kiti – labiau sukonkretinti, suskaičiuoti ir apskaičiuoti, o gal jūs iš tų – kurių noras tik jūsų vieno, ir esat giliai įsitikinęs, jog dar nieks šio noro neišreiškė? Tikrai?  Ir vis dar prisigalvojame naujų, kai pučiame žvakutes ant torto, kai giedromis rugpjūčio naktis gaudome krentančias žvaigždes, kai pasižadame naujų metų pirmąją sekundę būtent šiemet praleisti ypatingus metus…

Prieš paimant knygą domino būtent kokie gi tie norai, na, juk kiekvienas juos turime :) Slepiame giliai širdyje arba reiškiame kiekvienai progai pasitaikius, o gal - tikslingai, kryptingai, susikaupus siekiame jų išsipildymo… 

Romano veikėjos norai - labai greit nuspėjami. Tik vienas – toks „sudegintas“, „ant karštųjų“ išreikštas. Na, toks lyg netyčia išsprūdęs, bei lyg kokie spąstai norų išsipildymo tikrumui patikrinti…

Super saldus romanas…. Kurį skaitant erzino tobulas vyras, tobula meilė, tobuli santykiai, tobuli jausmai, tobuli kaimyniniai santykiai, tobulo vyro tobulas elgesys tobulai moteriai netobuloje gyvenimo situacijoje….

Jei labai norint įžvelgti kažką daugiau, nei tik romano saldumą – galima pradėt galvot apie tai, jog kiekvienoje situacijoje yra galimi keli variantai ir keli požiūriai į ją. Čia apie kylantį klausimą – visgi tie norai – išsipildė, ar…? Kokie santykiai tarp logikos ir atsitiktinumo? O „pats pačiausias“ dalykas šiuose puslapiuose – mintis apie galimybę pajusti palaimą tada, kai pasijunti laisvas jausti ir elgtis taip, kas aplinkinių nuomone, nėra visiškai protinga. Kitaip sakant: suteikta galimybė būti pačiu savimi ir šios galimybės pilnavertis išnaudojimas…. Taip pat ir laisvės pajutimas įsipareigojant… Ir dar viena mintis, nuskambėjusi kiek keistai, neįprastai: noras tūrėti mylimo vyro kūdikį įvardijamas kaip moters godumas…

Stebuklais tikėti ar netikėti – kiekvieno asmeninis pasirinkimas…. Kaip ir tikėjimas…. Kaip ir tikėjimas pomirtiniu gyvenimu…. Trijų norų išsipildymu...

Tačiau sprendimų, kurie skatina tobulėti, priėmimas– gerbtinas ir sveikintinas!

 

Mintys:

Aš numiriau. Tačiau tai dar nebuvo man skirtas laikas. Todėl buvau sugrąžinta ir gavau dovanų. Galiu panorėti, kad išsipildytų trys mano norai iki vėl mirsiu. Tai lyg kompensacija.

  

Jūsų gražios pėdos. Gražios sustirusios pėdos.

Moterų šiluma sutelkta apie širdį, todėl jų galūnės šąla.