Dievo dovanos ir svetimi šeimos nariai

Lėliukė : romanas / Dorota Terakowska

  

[2012 Knygų iššūkis]

Knyga, kuriai skaityti ilgai kaupiausi. Tikėjausi labai stiprios knygos apie sunkią situaciją, netikėtai užklupusią šeimą. Tačiau… Kažkodėl tokio įspūdžio knyga nepaliko. Gal per daug tikėjausi…

Tačiau kažkas skaitant buvo ne taip. Kažkodėl sodas, nematomo, bet jaučiamo ir numanomo kas Jis, Jo pasirodymas trikdė… Kas yra knygoje aprašomi susitikimai su JUO sode? Mongoliukės sapnai? Transas? Savotiška hipnozė? Ar – įprastas mongoliukų vidinis pasaulis? Ir dienos, paskirtos kūrimui, ir Ieva su Adomu, ir perdėtas tobulumas, kurio baigtis – trūkumų troškimas, ir mintys mergaitės, kai beveik prie kiekvienos iš jų kirba abejonė – ar tikrai? Ar tikrai taip jaučiasi, taip galvoja, taip gyvena tokie vaikai? – buvo lyg „pritempta“, lyg neteisingas ingredientas, sugadinęs visą tobulą receptą…

 

Lėliukė pagal žodyną – viena iš vystymosi stadijų, esanti tarp vienos ir kitos formos… Taip ir šioje knygoje mongoliukė (Dauno sindromą turinti mergytė) yra tarp gyvenimo aiškiai suplanuotoje šeimoje gyvenant nesuplanuotą gyvenimą.

Šio ilgai laukto ir skrupulingai planuoto vaiko tėvai išgyvena dienas, kurių dienotvarkė sparčiai byra jiems visiškai nepasiruošus ir net nepagalvojus, jog kažkas galėtų likti nesuplanuota, neapgalvota… Tikintis, kad pasaulyje visos blogybės, nepageidaujami dalykai, įvykiai ir pan. – vyksta kažkur, toli, kažkam kitam…. Tik ne čia ir ne dabar ir ne jiems / ne mums / ne man… Galit drąsiai spjauti į ekraną, jei nesate nors kada nors taip galvojęs….

Beskaitant darosi akivaizdu, jog normalumas – sąlyginis dalykas bet kurioje gyvenimo stadijoje ar epizode….

Apskritai – ar normalu gauti nenorimas dovanas? Ne, klausimas ne toks…Ar normalu norėti dovanos ir kai ją gauni – jos atsisakyti, staiga nebenorėti? Ar normalu pradėti gėdytis savo svajonių, gautų Dievo dovanų? Kodėl Dievas dovanoja „nestandartines“ („vyniojant“ žodžius ir pavadinimus „į vatą“) dovanas? Kaip Jis drįsta? Ką pasiekti/pasakyti/išmokyti tuo Jis nori? (atsiprašau už siaubą keliančius klausimus, dėl kurių negaliu atsikratyti nejaukumo ir šiurpo širdyje)…

Nejučia prisimena posakis – svajokite atsargiai. Tačiau – kita vertus – argi reikia svajonei kurti kažkokius pataisymus, atsarginius planus, tuo atveju, jei Dievas (ar kad ir kieno kito nuopelnas tai būtų) imtų ir nepakankamai įsigilintų į jūsų svajones ir nevisiškai taip jas išpildytų? Kuo toliau, tuo daugiau minčių ir tuo didesnė maišalynė…. 

Jei jau knygoje kalbama apie normalumą nenormalioje situacijoje, tai kyla klausimas – kiek normalu yra tokia knygos veikėjos baigtis? Suprantu, kad vaikai, žmonės, gyvendami tokiame lėliukės „apvalkale“, ilgai neišgyvena, tik…. Argi net ir knygoje vienintelė išeitis – visų neplanuotų gyvenimo akimirkų, dienų ir metų, darbų, svajonių pildymosi ir naujų kūrimo, yra - pasitraukimas, t. y. mirtis?..

 Neramios mintys, keliančios bauginančius jausmus:

Viešpats išdalija savo dovanas – net ir tas, kurių nenorima. Jis nieko nepasilieka sau. 

 

Jis visą laiką tave mylėjo, bet tik dabar apie tai sužinojo. Žmonės labaiu dažnai tai sužino per vėlai.  

Radusi nenormalaus Myškos elgesio aprašymą, Eva visuomet pajusdavo keistą palengvėjimą. Tai, kas nenormalu, netikėtai tapdavo normalu, nors slėgė nė kiek ne mažiau. 
 

Dukra dieną ir naktį reikalaudavo viso jos dėmesio. Apie auklę ar slaugę negalėjo būti nė kalbos. Evos manymu, ji nesuprastų Myškos, galbūt net nenoromis ją įskaudintų, pagaliau Eva instinktyviai slėpė Myškos egzistavimą – slėpė ją nuo studijų draugų, mokyklos draugių, Adamo bendradarbių. Kai jos išeidavo iš namų, ji ieškodavo vietų, kur būtų kuo menkesnė galimybė sutikti ką nors iš pažįstamų. Vieną dieną, kai Myška stebėjo žvėris ištuštėjusiame zoologijos sode (laimei, lijo lietus), Eva pamatė alėjoje draugę ir pasislėpė už suoliuko, nekreipdama dėmesio į išsigandusios dukros šauksmą, ir nors jai buvo dėl to gėda, ji negrįžo pas Myšką ir pasislėpusi laukė, kol pažįstama dings už posūkio. Gėda turėjo daug veidų, ir visi ją skaudžiai degino.  

Adamas pavydėjo Evai. Jis pavydėjo jai sudėtingų, gilių jausmų, kuriuos išduodavo jos veidas, kai ji žiūrėdavo į Myšką – net kai tai būdavo vien susierzinimas, liūdesys ar pyktis. Jis suvokė, jog ši emocijų raizgalynė ją tai pakylėja, tai prispaudžia prie žemės, bet kartu tvirtai palaiko jos gyvenimą. Jis pats, žiūrėdamas į Myšką, teįžvelgdavo visų anksčiau taip puikiai besiklosčiusių planų, ambicijų, svajonių griuvėsius ir jautė dėl to tuštumą bei nuoskaudą.    

Nuoskauda Myškai sustiprėdavo kiekvieną kartą ją pamačius – Dauno sindromas pernelyg krito į akis, tai nebuvo švari ir estetiška liga, kurią kartais išaukštindavo literatūra kaip džiovą arba kraujo vėžį. Adamas būtų mieliau turėjęs aklą ar kurčią vaiką, bet tik ne dauną.  

Jis [Adamas] laukė bausmės, bet bausmė vis neatėjo. Darbe jam sekėsi kaip niekad gerai. […] kuo geriau jam sekėsi darbe, tuo labiau jis kentėjo. Jam nepakako jėgų būti su Eva ir Myška, bet jis nebegalėjo išlaikyti to paties sau primesto atstumo nuo jų abiejų. Jis norėjo rasti protingą ir įtikimą pretekstą jas palikti.

Kuo labiau jis blaškėsi, tuo labiau nekentė atsitiktinumo ar dėsningumo, per kurį būtent jiems teko pagimdyti atsilikusį vaiką kaip tik tada, kai mokslas buvo vos per žingsnį nuo gebėjimo valdyti genus. Kartu su neapykanta likimui augo ir jo antipatija ir net neapykanta Myškai. Jei ji nebūtų gimusi, jei jos apskritai nebūtų buvę, koks paprastas būtų gyvenimas!..

Jis išmoko kiekvieną akimirką, kai jį imdavo smaugti priekaištas pačiam sau, nuleisti garą, galvodamas apie Myškos išvaizdą, kuria bjaurėjosi ir kuri nuolat kažką jam priminė, tik ką? Išgąsdintą zoologijos sodo žvėrelį? Žvėrelį, negalintį išeiti iš savo narvo – savo kūno?

Tiesa, jos mintys lakstė į įvairias puses, tarsi vėjo nešiojamos sėklytės, bet visada kuri nors, viena ar kita, nukrisdavo į minkštą jos proto dirvą ir pražysdavo.

Myška tikėjo, jog šokis pasako viską, ko negali žodžiai.  

Ji tikėjosi, kad tėtis mato, kaip ji skraido tarsi drugelis, nors ir kūno spaudžiama prie žemės.

Tėvelis taip pat buvo svetimas šeimos narys. 

Eva nenorėjo atsikratyti Myškos, ji norėjo tik atitrūkti nuo kasdienybės, įsklęsdama į svetimą meilės polėkį, į laimės kupinus svetimus pasaulius, į kažkieno gerai susiklosčiusį gyvenimą.

„Kokia tyla… galėtum išgirsti, kaip auga žolė“, - pagalvojo ji ir staiga, šios minties pagauta, išgirdo garsą tarp tylos ir šlamėjimo. Jis buvo švelnesnis už įkyrų uodų zyzimą, bet garsesnis už musės sparnelius.

„Dievo dovana“ – smalsiam, bet nelabai jausmingam Adamui šis pavadinimas atrodė keistas, bet arčiausiai tiesos. Juk dovanas gauname kruopščiai supakuotas ir nežinome, kas yra viduje. Viduje slypi paslaptis, staigmena, o staigmenos ne visada būna malonios.

Myška jam buvo paslaptis ir kartu staigmena, kuri sugriovė jo ligi tol planuotą gyvenimą. Šios staigmenos jis visiškai netroško. 

To nebuvo matyti, bet Myška tai pajuto. Išsigandusi mama skleidė daug mažiau šilumos, tapdavo šalta ir nebežadindavo saugumo pojūčio. 

Jos abi bus izoliuotos nuo pasaulio, turės tenkintis pačios savimi. Ji negalvojo, kas bus toliau… Be to, kas yra „toliau“? Ji nenorėjo to žinoti – taip buvo geriau. 

Myška niekada gyvenime nepajėgs įvardyti žodžiais to, ką iš tiesų jaučia. Galbūt taip dar geriau?.. Galbūt taip ji mažiau jaučia?… 

Kiti vaikai paprastai nenorėdavo Myškos draugijos:

„ Juos baugino jos skirtingumas, nes dažniausiai būdavo išmokyti bijoti visko, kas neatitinka normų“.

Myškos gimimas iš pradžių atėmė jo gyvenimo prasmę. Tačiau patyręs trumpalaikį šoką jis nutarė nepasiduoti. Kaip firmoje kuriami verslo planai, taip ir gyvenimo verslo planus kurti jam atrodė natūralus dalykas, o jo gyvenimo verslo plane vaikas buvo itin svarbi, galbūt pati svarbiausia dalis. Buvo akivaizdu, kad jei Myška nėra tas vaikas, turi gimti kitas. 

 

Ar pasaulis turi būti pilnas genetiškai tobulų žmonių, ar verčiau būtų pilnas laimingų žmonių? Ar tobuli genai teikia laimę? 

 

Žmogus – neatsakinga būtybė, visi gyvi padarai turėtų trauktis jam iš kelio…

 

Tyla visada gyva ir trunka tol, kol ją išgirsti, ir taip trumpai, jog nespėji sunerimti. 

 

Myška yra chaosas.

Eva neįvertino Adamo, greičiau jį užjautė. Ji žinojo, kad jis kenčia, kad jam bloga su Myška ir bloga ne jų abiejų. Jos jausmai Myškai buvo sudėtingi, bet stiprūs. Adamo jausmai buvo sudėtingi, bet neaiškūs.

Tai jis neįgalus, o ne Myška, - jau nebe pirmą kartą pagalvojo ji, - Adamo jausmai neįgalūs. Jis turėtų vieną kartą galutinai su manimi išsiskirti. Jis negali lindėti spąstuose, kuriuos pats sau paspendė, atstumdamas Myšką ir neišeidamas.

 

Problema įlįsdavo jai į galvą ir išlįsdavo, pakeliui pametusi kai kurias smulkmenas.

 

Ji įsivaizdavo, jog visi tėvai tokie patys. Jie bėgioja, skuba ir visą laiką reikia jų ilgėtis, svajojant apie tą akimirką, kai tėtis prieis arti arti ir paims už rankos.

 

O gal tėtis mane taip myli, jog bijo prie manęs prieiti, kad nenuskriaustų? Gal bijo apkabinti mane taip stipriai, kaip aš apkabinau jūrų kiaulytę?

 

Kodėl gimiau XX amžiuje? Kodėl neatėjau į pasaulį dabar, XXI amžiaus pradžioje, kai žmogus jau įvaldė genetiką, kai jau greitai nebe žmogus bus priklausomas nuo genų, bet genai nuo jo! – bejėgiškai galvojo jis. – Jau po penkerių ar dešimties metų kiekvienas vyras prieš vesdamas galės patikrinti kandidatės į žmonas genus. Prieš pradėdamas kūdikį galės išsiaiškinti, koks jis bus, arba net paveikti jo išvaizdą, protinę raidą, charakterį. Nebebus tragedijų, nevykusių santuokų, apsigimusių vaikų“.

 

Įtikinėti motinas mylėti savo vaikus – taip pat šiokia tokia profesija, nors nelengva.  

 

Kiekviena per vargą patirta akimirka yra nuostabi ir nepakartojama. 

 

Ilgesys – tai irgi gyvenimo forma.  

 

Jie turi kažką labai keista ten, viduje, - sušnabždėjo Eva. – Joks vadovėlis, joks gydytojas, net žymiausias DS specialistas man nepasakys, kas mano dukros viduje. Bet aš ir taip žinau: ten yra drugelis, kurio niekada nepamatysiu.

Auginu tą drugelį, tačiau kaip sunku auginti tai, ką tik nujauti esant.

 

Kiekvienas žmogus privalo turėti kažką, ką žino tik jis vienas. Žmogus, neturintis nė vienos paslapties, yra lyg riešutas, kurį suskaldžius lieka tik kevalas. Žmonės pernelyg dažnai rūpinasi tik kevalu.

 

Poilsis – tai sunkus darbas.

Kodėl girtuoklių riksmai ir šunų skalijimas taip panašiai skamba visose geografinėse platumose.

 

Ar ji (Myška) apskritai mąsto? Ar jos pasaulis yra vaizdai? Melodijos? Pojūčiai? O gal tai tik šviesos properšos tamsos chaose?

 

Jį (Vyrą) persekiojo keistas įsitikinimas, kad jis visada turi būti  geresnis už Moterį, nes Jis sukūrė jį pirmą. Moteris manė priešingai: Jis sukūrė ją antrą, tad ji neišvengiamai turėjo būti geresnė už Vyrą – juk antrą kartą daroma mažiau klaidų. 

 

Tegu viskas keičiasi nors į blogą, kad tik apskritai būtų kokių nors permainų.

 

 - Manai, kad turime kažko per mažai?

 - Turite per mažai trūkumų, - iš karto atsakė Myška.

 

Jie abu jau nebebuvo tobulai gražūs, ir Myškos akys ėmė  matyti visai kitokį grožį. Tai buvo trūkumų ir ydų grožis, prakaituotos odos su raukšlelėmis ir įtrūkiais grožis, su plaukų kailiuku, su mažytėmis porų duobutėmis vietoje nenatūralaus glotnumo, savas, artimas grožis, raginantis prisiliesti, tarsi naujai gimstantis jausmas.

Tobulumas yra šaltas ir bijo artumo. 

 

Šešėlis – tai laikas. Kai nėra šešėlio – niekas nėra realu.

Šešėlio nebuvimas yra nemirtingumas.

Jis klausia savęs paties, ir nieko kito, ar nesupranti? Kiekvieno atsakymo reikia ieškoti pirmiausia savyje.   

 

Ji vėl grįžo į tą būseną, kai kas rytą atidėliodavo dar vienos dienos atėjimą.

 

Stebuklai turi vykti ypatingais atvejais, o ne kas dieną.

 

Buvo ir tokių, kuriuos likimas iškėlė aukštai, nepaisydamas jų deformuotų kūnų, ir jiems teko atlikti juokdarių vaidmenį šalia kvailesnių už save. 

 

Kiekviena sekundė žemėje verta milijonų metų atminties.