Nė vienas iš mūsų neįstengia ištverti per daug realybės

Nė vienas iš mūsų neįstengia ištverti 

per daug realybės.

Nekaltas kraujas (Byla Nr. 007) / P.D. James
Vilnius : Alma littera, 2003. - 348p.

„Nekaltas kraujas“ - psichologinis detektyvinis romanas. Man pasirodė - toks lengvas ir lėtas. Ir jei imčiau kaip pagrindą, kad tai - detektyvas, tai toks nekaltas; o štai kraujas, giminės ryšio prasme - štai jis tikrai kaltas.

Kelios linijos susipina į vieną, kur visi šalutiniai keliai susikerta nepatogioje ir nejaukioje sankryžoje. Puslapiuose lyg netyčia, lyg tarp kitko pateikiamos paslaptys, apibūdinamos kaip "nereikalingos naujienos". Nenagrinėjant, be pompastikos, tyliai, ramiai… O jų - ne viena. 
"Ji nepridūrė: „Ravenoje mudu sugulėme“. Įdomu, kaip jis būtų žiūrėjęs, ką būtų sakęs, jei į jo pasitikėjimą būtų atsakiusi šiomis nereikalingomis naujienomis. Ką gi iš tikrųjų galėjo reikšti toji švelni, meili, nuostabiai natūrali sueitis? Patenkintas smalsumas, sėkmingai išlaikytas egzaminas, ceremoningai nuo kelio pašalinta kliūtis, kad juodu vėl galėtų vaidinti tėvą ir dukterį, susijaudinimas dėl incesto, legalaus ir neužkraunančio kaltės naštos, didesnės už tą, kuri juos jau slėgė". (p.347)

Filipa Palfri - įvaikinta. Jos gyvenimas įtėvių šeimoje man neatrodė laime apgaubtas. Jau nuo pat romano pradžios pateikiama, jog mergaitei suteikiamas tik išorinis dėmesys, t.y. išsilavinimas, puikus gyvenamas būstas, o jausmai, meilė - tik nereikalingas balastas, kurio ir buvo atsisakyta. Auginama šaltai emocijų prasme, mergaitė tampa lyg užsigrūdinusi visoms ją ketinančioms aplankyti negandoms:
„Ištvėrusi pirmuosius septynerius savo gyvenimo metus, pakels ir tai. Ir galų gale, ji nori tapti rašytoja. Kažkas yra pasakęs, kad menininkas nuo pat gimimo turi be perstojo kentėti ir nepalūžti. Ji nepalūš. Kiti palūš, bet ne ji. Šią atšiaurią širdį patikimiau už spygliuotą vielą visada saugos kūnas ir skarmalai.“ (p.312)

Filipa sužino apie savo tikrąją mamą ir nusprendžia ją pažinti geriau. Puikiausia proga pažinčiai - kartu pagyventi kai tik jos mama bus paleista iš kalėjimo. Už nužudymą. Jaunos mergaitės nužudymą. Nužudytos tam, kad tai vargšelei nereiktų skųstis savo sugadintu, išniekintu gyvenimu, nes jos vyras, kuris kalėjime mirė, ją išprievartavo.
„ - Jis nenorėjo jos skriausti.
- Tikrai? Tai ko jis norėjo?
- Pasišnekėti, gal. Pabučiuoti. Pamyluoti. Aš nežinau. Bet jis tikrai neketino jos išprievartauti. Jis buvo švelnus, drovus, silpnas. Manau, kad kaip tik todėl jį traukė vaikai. Maniau, kad būdama stipri galiu jam padėti. Bet jis nenorėjo jėgos. Jis neįstengė jos nugalėti. Jį traukė vaikiškumas, pažeidžiamumas. Žinai, jis nesukėlė jai skausmo, fizinio skausmo. Techniškai tai buvo išprievartavimas, bet jis nebuvo žiaurus. Manau, kad jei nebūčiau jos nužudžiusi, ji ir jos tėvai vėliau būtų galėję priekaištauti, kad jos sugriovė jau gyvenimą, kaltinti jį dėl to, kad ji negalės būti laiminga ištekėjusi. […] Nepalikau jai gyvenimo, kuris būtų buvęs sugadintas. Aš jam neatleidžiu, bet tu neturėtum įsivaizduoti visko blogiau, negu buvo iš tikrųjų.“ (p. 95-96)

"-Tu supranti, ką aš padariau ir kodėl buvai įvaikinta?
-Nesuprantu, bet žinau. Mano tėvas išprievartavo mergaitę, o tu ją nužudei." (p.90)

Tačiau dukrai tai ne kliūtis ieškoti savęs susipažįstant, susidraugaujant su savo tikrąją, biologine mama, bei iš naujo sukuriant tarpusavio santykius.
„Jos jausmai svyravo tarp susijaudinimo ir supratimo. Tai buvo euforija, kuri nepasidavė raminama proto. Tikriausiai tai yra pasitenkinimas. Pagaliau žinau, kas esu. Jau žinau blogiausia, sužinosiu ir geriausia.“ (p. 92)

Besirutuliojant įvykiams vis labiau atrodo, jog viskas šios mergaitės gyvenime apgaubta netiesos: ir įvaikinimas, ir tikrųjų tėvų gyvenimas, ir mamos išpažintis, …
"Ar tai, ką padariau tau, sunkiau atleisti nei tai, ką padariau tam vaikui?" - kartais vienas paprastutis klausimas atskleidžia visą mūsų požiūrį į gyvenimą!

Viena romano linija - Filipos ir jos įtėvių; kita - Filipos tėvų trumpa gyvenimo atkarpa, kuri pateikiama kaip prievartautojo ir žudikės iš gailesčio aukai arba gailesčio savo pačios vyro, dėl ko ji ir pasmaugia mergaitę. Šis jos pasiteisinimas - žiaurus, beprotiškas ir nesuvokiamas.
Dar viena linija - tai nužudytosios tėvo pažadas savo žmonai atkeršyti už jų dukters nužudymą tuo pačiu - nužudyti žudikę. Štai čia ir detektyvas. Tik šio vargšo tėvo, kuris visomis išgalėmis stengiasi tapti žudiku, yra labiausiai gaila.
„Pagaliau grįžęs namo nuėjo į miegamąjį ir išbandė žudymo įrankius. Jis ilgai žiūrėjo į savo atspindį ilgame spintos veidrodyje.[…] Kažkas čia buvo ne taip, jis netgi atrodė graudokai. Drabužiai buvo kaip reikia ir peilis blykčiojo aštriais ašmenimis gana kraupiai; bet akys iš veidrodžio jo žvilgsnį pasitiko su tokiu švelniu, beveik skausmingu ryžtu, kad priminė ne budelio, o aukos akis.“

Nejauku suprasti, jog ir įgimta išorė šio tėvo nelepino, o dar likimas, suteikęs tiek skausmo niekaip nepagrąžina jo gyvenimo.
"Jei Julija būtų mirusi nuo ligos ar žuvusi avarijoje, dabar būtų galėjęs apie ją galvoti liūdnai. Bet iš dalies suprasdamas mirtį ir susitaikydamas su ja. O dabar dukters atminimas išniekintas pykčio, gašlumo sukelto siaubo ir neapykantos. Visus atsiminimus apie ją vaikystėje užgožė ir iškraipė siaubas ir žeminanti, baisi baigtis. Žudikė atėmė iš jo netgi įprastą duoklę, kurią visuomenė moka savo mirusiesiems. Jis tai retai prisimindavo, nes tai prisiminti buvo itin skaudu. Jei juos abu būtų pakorę, ar būtų tai išlaisvinę jo mintis, ar mirties baimę būtų perkėlę į aukštesnį lygmenį?" (p.262)

„Ji juokėsi. Julija buvo negyva, negyva Meivis, o ši moteris juokėsi. Skeisą sukrėtė ne pyktis, kurį jis būtų galėjęs iškęsti, bet siaubingas sielvartas. Julija pūva kape. Jos gyvenimas buvo užsmaugtas beveik nė neprasidėjęs. O ši moteris juokėsi visa gerkle vidury šviesios dienos. Jis jau neturėjo savo vaiko. O jos duktė gyva, sveika ir pribloškiamai graži lyg vampyrė, mintanti Julijos krauju. Jiedvi vaikštinėja sau laisvos. O jis sliūkina iš paskos tarytum valkataujantis šuo.“ (p. 261)

Būsimam žudikui labai praverčia kelios dar iš vaikystės jį lydinčios „smulkmenos“: šachmatai ir nusikaltimai - smulkios vagystės. Viskas jo galvoje yra suplanuota, o tai, ko trūksta iki plano įgyvendinimo - pamažu, apgalvotai, o kartais - atsitiktinai, susidėlioja į vietas. Ir netgi žmogžudystė, kuri turėtų būti viso šio detektyvo atomazga, susidėlioja savaime, tam tikra prasme - patogiai. Tačiau ar gali būti nuodėmė, žmogžudystė, jos planavimas būti patogi sąžinei?  

„Yra tiek gudrybių, tiek būdų, padedančių atsikratyti kaltės. Kada nors ir jūs rasite savąjį.“ (p.348)

Nekaltu krauju aplaistytos mintys:
Niekas taip neapsvaigina ego, kaip žinojimas, kad gali dovanoti džiaugsmą. Tai visų sėkmingų vedybų pagrindas. Kitas asmuo, žinoma, turi sugebėti priimti laimę, o šie sugebėjimai yra kur kas retesni, nei visi įsivaizduoja. (p. 304)

Etiopijos ir Indijos vaikai, išpampusiuose pilvuose nešiojantys alkį lyg išsigimėlišką vaisių. (p. 330)

Ne pats sielvartas yra baisus, o tai, kad kiekvienas jį vis kitaip įveikia. (p. 331)

Pasinaudojau ja iš savimeilės, nuobodulio, smalsumo, seksualinio išpuikimo, gailesčio, netgi susijaudinimo. Bet ji tik pakaitalas. Jos visos tėra pakaitalas. Kai laikau ją glėbyje, įsivaizduoju, kad tai tu. (p.313)

Negi šis legalus teisės tave turėti perdavimas emociškai neatstoja kraujo ryšio? (p. 312)

Galvoju ne apie save, o apie savo motiną. Esi skolingas jai už mane kaip už pirkinį. Tau nereikėjo manęs įvaikinti. Galėjai mane auklėti, tapti legaliu globėju. Galėjai suteikti man namus ir išsimokslinimą, neatimdamas manęs iš jos mažinai. (p. 305-306)

Filipa pasislinko arčiau ir ranka apglėbė drebančius pečius. Skruostu prisiglaudė prie atšalusio motinos skruosto. Pabučiavo. Tai buvo taip lengva, taip gražiai paprasta. Kodėl jai prireikė tiek daug laiko įsisąmoninti, kad nėra jo bijoti meilės? (p. 295)